Lionginas Abarius

Lionginas Abarius. Nuotr. iš kn.: Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 12.

L. Abarius mokėsi gimtojo Zarasų rajono Kumpuolių kaimo pradinėje mokykloje. 1946–1948 m. lankė Antazavės progimnaziją, dirbo vargonininku Avilių parapijos bažnyčioje. 1948–1953 m. lankė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, 1956–1962 m. buvo šios mokyklos dėstytojas. 1953–1958 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1959–1972 m. ir 1981–2001 m. buvo konservatorijos dėstytojas. Nuo 1961 m. buvo Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro vienas iš dirigentų, nuo 1966 m. – meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. 1963–1981 m. – Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriojo choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Nuo 1965 m. buvo visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyriausiasis dirigentas. 1977 m. – 3-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. 1989 m. surengė pirmąjį jaunųjų dirigentų konkursą ir mokslinę konferenciją. Dirigavo Baltijos muzikos akademijos studentų jungtiniam chorui Vilniuje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Rygoje ir Taline. 1990 m. – Lietuvos tautinės šventės, 1994 m. ir 1998 m. – Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje dirigentas. 1991 m. – Baltijos studentų dainų šventės „Gaudeamus – XI“ Uogrėje (Latvija) dirigentas, moterų chorų festivalių Kretingoje ir rajoninių dainų švenčių dirigentas. 1994 m., 1996 m. ir 1998 m. suorganizavo J. Naujalio bažnytinės muzikos konkursus [1, 2, 9].

L. Abarius sukūrė mišias „Dieve, globok Lietuvą“ (1991), „Dieve, globok jaunimą“ (1994), „Gedulingas mišias“ (1996), „Mažąjį Requiem“ (A. Vitkausko ž., 1989), oratoriją „Didelė aisčių žemė“ (B. Brazdžionio ž., 1999), kantatą „Kristui gieda Lietuva“ (B. Brazdžionio ž., 2000), poemas „Eglė“ moterų chorui (H. Čigriejaus ž., 1977), „Nuo Birutės kalno“ mišriam chorui ir vargonams (Maironio ž., 1979), solo ir choro dainų, giesmių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Išleistas giesmių ir mišių rinkinys „Iš Tavo rankos, Dieve“ (1997), romansų rinkinys „Ne vieną sutemą lydėjau“ (2007), „Spalvų abėcėlė“ vaikų chorui (L. Vasiliauskaitės ž., 2009) [3, 6, 7].

1967 m. L. Abariui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1994 m. bažnytinės muzikos konkurse už mišias „Dieve, globok jaunimą“ įteikta 1-oji premija. 1995 m. dirigentas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 1996 m. bažnytinės muzikos konkurse už giesmę „Atleisk man, Viešpatie“ įteikta 1-oji premija. 2006 m. profesoriui suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. 2015 m. L. Abariui įteiktas Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2016 m. menininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016) [1].

2010 m. L. Abarius apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [4, 8].

L. Abarius nuo 1948 m. gyvena ir dirba Vilniuje. 1948–1953 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas kompozitorių Aleksandrą Kačanauską mokėsi solinio dainavimo, o pas vargonininką Antaną Ilčiuką – choro dirigavimo. Tuo pačiu metu dainavo ir grojo skudučiais Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje.
„Ir taip nuo 1948 metų balandžio 15 dienos tapau Lietuvos Dainų ir šokių liaudies ansamblio artistu. Prasidėjo net nesapnuotas naujas gyvenimas dainose apdainuotame, legendomis išgarsintame Vilniuje. Apsigyvenau už geležinkelio stoties Panevėžio gatvėje pas senutę lenkę. <…>. Pirmosios naktys buvo labai sunkios. Girdėjau traukinių švilpimą, ratų bildesį. Man, atvykusiam iš kaimo tylos ir ramybės, buvo tikras košmaras, tačiau jau po mėnesio nebegirdėjau jokio traukinių triukšmo. Neapsakomą ir neišdildomą įspūdį paliko pirmosios repeticijos Dainų ir šokių liaudies ansamblyje. <…>. Aušros vartų koplyčioje ilgai meldžiausi. Tai buvo padėkos malda už naują gyvenimą, už nuostabų muzikos pasaulį“, – apie pirmąsias dienas Vilniuje pasakojo L. Abarius savo prisiminimuose [2, p. 33-34].
1953–1958 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kompozitoriaus Antano Budriūno klasėje). Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris. 1956–1962 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstė choro dirigavimą, buvo moksleivių choro studijos vadovas. Šio choro repertuarą papildė lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais. 1959–1972 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dėstė choro dirigavimo ir chorvedybos disciplinas. Nuo 1981 m. iki 2001 m. buvo konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytojas. Nuo 1991 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, 1988–1995 m. – Choro dirigavimo katedros vedėjas [1, 2, 9].

Abarius, Lionginas. Ėjau aš keleliu: [prisiminimai]. – Kaunas, 2009. Knygos viršelis

2009 m. Kaune išleista L. Abariaus autobiografinė knyga „Ėjau aš keleliu“ [2]. Leidinyje pasakojama apie svarbiausius dirigento gyvenimo įvykius, jį supusius žmones, su kuriais profesoriui teko bendrauti. Knygoje yra skyrius apie menininko darbą ir mokslus Vilniuje.
2019 m. Vilniuje išleista L. Abariaus knyga „Susitikimai“. Leidinyje pateikiami autoriaus prisiminimai apie gyvenimą, kūrybinę veiklą, bendravimą ir bendradarbiavimą su dirigentais, kompozitoriais, koncertmeisteriais, pedagogais, poetais.
Apie L. Abarių rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [1], „Lietuva“ [3], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [7], „Muzikos enciklopedija“ [6], muzikologo Boleslovo Zubricko knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ [9], pedagogės, kraštotyrininkės Stanislavos Kirailytės knygoje „Antazavės krašto istorija“ [5], filosofo, pedagogo Felikso Mačiansko knygoje „Akys nemeluos“ (Vilnius, 2002), choro dirigento Kęstučio Mikeliūno atsiminimų knygoje „Teko laimė pažinti“ (Vilnius, 2013).

2018 m. apie L. Abarių sukurtas dokumentinis filmas „Dainos galia“ (aut. R. Aleknaitė-Bieliauskienė).

L. Abarius mirė 2022 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Abarius Lionginas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 132-133.
2. Abarius, Lionginas. Ėjau aš keleliu: [prisiminimai]. – Kaunas, 2009. – 178, [1] p.: iliustr., portr.
3. Abarius Lionginas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 7.
4. Apdovanoti menininkai už nuopelnus Vilniaus kultūrai. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2010, bal. 30, p. 9.
5. Kirailytė, Stanislava. Kompozitorius ir dirigentas Lionginas Abarius. – Iliustr. // Kirailytė, Stanislava. Antazavės krašto istorija. – Utena, 2006. – P. 214-216.
6. Tumasonienė, Violeta. Abarius Lionginas / Violeta Tumasonienė, Boleslovas Zubrickas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 12.
7. Tumasonienė, Violeta. Abarius Lionginas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 21.
8. Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2010, bal. 23, p. 3.
9. Zubrickas, Boleslovas. Abarius Lionginas. – Portr. // Zubrickas, Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai. – Vilnius, 1999. – P. 13-15.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020; 2022

Dalintis straipsniu: