Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 554

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Maksas Vainraichas (Max Weinreich)

Gyvenimo datos:1894 04 22 - 1969 01 29
Gimimo vieta:Kuldyga (Latvija)
Veikla:žydų filologas, jidiš kalbos tyrėjas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Maksas Vainraichas. Nuotr. iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 443.

Maksas Vainraichas. Nuotr. iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 443.

M. Vainraichas baigė rusų gimnaziją Sankt Peterburge (Rusija). Būdamas trylikos metų parašė pirmuosius savo veikalus jidiš kalba. 1912–1917 m. studijavo Sankt Peterburgo universitete. 1917–1919 m. gyveno Vilniuje. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Vokietiją. 1919–1923 m. studijavo Marburgo universitete. Universitete apgynęs disertaciją iš jidiš lingvistinių tyrimų istorijos, gavo filologijos daktaro laipsnį. 1923–1939 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, kartu tęsė žurnalistinę veiklą kaip nuolatinis Niujorko žydų dienraščio „Pirmyn“ („Forward“) korespondentas. 1939 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, išvyko į kalbininkų kongresą Briuselyje (Belgija). Negalėdamas sugrįžti į Lietuvą, gyveno Kopenhagoje (Danija). 1940 m. išvyko į JAV. M. Vainraichas tapo vienu pirmųjų jidiš kalbos profesorių bei JIVO vadovų Niujorke. 1957–1965 m. vadovavo Jidiš katedrai Kolumbijos universitete. Mokslininkas mirė Niujorke 1969 m. sausio 29 d. [3-7].

M. Vainraichas yra daugelio veikalų autorius. 1928 m. parašė knygą „Jidiš literatūros istorijos apybraiža“, 1935 m. – socialinius-pedagoginius etiudus apie Vakarų Europos jaunimą „Kelias į mūsų jaunimą“. 1945 m. baigė rašyti penkių tomų „Jidiš kalbos istoriją“. 1947 m. pasirodė mokslininko knyga „Hitlerio profesoriai“. M. Vainraichas buvo daugelio periodinių leidinių redaktorius. Vertė į jidiš kalbą Homero, Zigmundo Freudo ir Ernsto Tollero kūrinius. Pats didžiausias M. Vainraicho kūrinys „Jidiš kalbos istorija“ buvo išleistas 1973 m., jau po profesoriaus mirties [6].

Atskiros monografijos, skirtos M. Vainraichui, nėra parašyta. Trumpą mokslininko biografiją galima paskaityti „XX a. Lietuvos žydų enciklopediniame žinyne“ [5], leidinyje „Garsūs Lietuvos žydai“ [6], literatūrologo, poeto, publicisto Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [7], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3]. Apie M. Vainraicho gyvenimą Vilniuje, darbą Vilniaus JIVO institute lietuvių kalba rašoma leidinyje „Lietuvos žydų kultūros paveldas: kasdienybės pasaulis“ [2], almanache „Žydų muziejus“ [1]; rusų kalba – muziejininkų Genricho Agranovskio (Генрих Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Ирина Гузенберг) turistams skirtuose vadovuose „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель“ [9], „Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе“ [10]. Įdomūs atsiminimai apie profesorių spausdinami amerikiečių istorikės, rašytojos Lucy S. Dawidowicz knygoje „Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938–1947“ [4].

1912–1917 m. M. Vainraichas, studijuodamas Sankt Peterburgo universitete, dirbo vieno Vilniaus bundininkų laikraščio jidiš kalba korespondentu. Po 1917 m. bolševikų perversmo, baigęs universitetą, apsigyveno Vilniuje, kur toliau dirbo žurnalistu. 1919 m. išvyko tęsti jidiš kalbos studijų į Vokietiją, Marburgo universitetą. 1923 m. sugrįžęs į Vilnių, dėstė jidiš kalbą ir literatūrą žydų mokytojų seminarijoje [4, 6]. 1924 m. M. Vainraichas apsigyveno Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus gatvė) 16-ame name. Manoma, kad mokslininkas čia persikėlė iš kitoje tos pačios gatvės pusėje esančio 9-ojo namo. 1925 m. M. Vainraicho bute, tuomet pažymėtame 26-uoju numeriu, vyko iniciatyvinės grupės pasitarimai, siekiant Vilniuje įsteigti Žydų mokslo institutą (JIVO). M. Vainraichas buvo vienas iš JIVO organizatorių, mokslinis vadovas. Jis formavo instituto veiklos strategiją, principus. JIVO būstinė iki 1927 m. rugsėjo glaudėsi viename mokslininko buto kambaryje, vėliau patalpas nuomodavo. Viena iš pirmųjų JIVO užduočių buvo surinkti ir išsaugoti jidiš kultūros materialinį palikimą. M. Vainraichas išsinuomojo butą Didžiosios Pohuliankos 18-ame name (dabar J. Basanavičiaus g. 20). Čia pradėta kaupti instituto archyvą, muziejaus rinkinius, biblioteką. Profesorius domėjosi psichoanalize, pakvietė austrų neuropatologą Zigmundą Freudą tapti JIVO garbės prezidiumo nariu [1-7, 9]. Jau nuo 1929 m. Vilniaus institutas JIVO tapo žinomu visame pasaulyje, jidiš tapo to instituto susirašinėjimo su viso pasaulio mokslininkais akademinėmis temomis kalba. 1935 m. Niujorke M. Vainraichas savo straipsnį „Jidisher visšaftleher institut JIVO („Žydų mokslinis institutas JIVO“), išspausdintą almanache „Vilne“ pradeda klausimu: „Kodėl gi būtent Vilnius?“. Ir pats autorius atsako į šį klausimą: „Vilnius – tai vienintelė vieta, kur institutas galėjo išaugti iki jo esamo lygio“. Mokslininko nuomone, tik Vilniuje jau kelis šimtmečius, nepaisant patirtų karų, negandų, nelaimių, buvo kruopščiai saugoma žydų tradicija, kuri sklandžiai perėjo į modernią šiandieną, o tik iš šitų dviejų elementų sanklodos gali išsivystyti ateitis. Vilnius visada turėdavo gyventojų, kurie buvo ištikimi savo tautai, negailėdami nei jėgų, nei kūrybingumo tarnavo jai, drąsiai žvelgdami į rytojų. Jie ir sugebėjo padėti pamatus tokiam centrui [2, p. 222]. 1931 m. per antisemitinį išpuolį M. Vainraichas buvo sužeistas, neteko regėjimo viena akimi. 1939 m. rugpjūčio 17 d. profesorius išvyko į kalbininkų kongresą Belgijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mokslininkas į Vilnių nebegrįžo [4, 6, 7]. 1941 m. įkūrus Vilniaus getą, naciai JIVO būstinę pavertė kareivinėmis. Buvo sunaikinta arba išvežta į Vokietiją didelė dalis instituto bibliotekos. M. Vainraichas visą laiką tyliai gedėjo Vilniaus JIVO ir nužudytų bendradarbių. Mokslininkas tikėjosi, kad bent kiek Vilniaus JIVO dokumentų likučių yra išsaugota. Dar 1944 m. gegužės mėnesį M. Vainraichas pareikalavo, kad bet kokia Vilniaus JIVO kultūrinė nuosavybė, kuri gali būti aptikta Vokietijoje, būtų grąžinta JIVO. Jis susirašinėjo su Valstybės departamento Ypatingųjų karo problemų skyriumi ir su patariamuoju vyriausybės organu, sprendžiančiu tokius klausimus. Biblioteka M. Vainraichui tapo atgimimo simboliu. Jei Vokietijos griuvėsiuose pavyktų rasti nors menkutę JIVO bibliotekos dalelę, tai būtų ženklas, kad Lietuvos Jeruzalė pakils iš pelenų ir vėl gyvuos [4].

2004 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje, ant namo J. Basanavičiaus g. 16 (Naujamiesčio seniūnija), M. Vainraicho atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mindaugas Šnipas). Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir jidiš kalbomis: „Šiame name gyveno didysis žydų kalbininkas Maksas Vainraichas 1894–1969. YIVO įkūrėjas ir vadovas“ [3, 5, 8, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Agranovskis, Henrikas. Trys Pohuliankos namai: [taip pat apie namą Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 16, kuriame gyveno žydų filologas Maksas Vainraichas]. – Bibliogr.: 16 pavad. // Žydų muziejus: almanachas. – Vilnius, 2001. – P. 95-99.
2. Bieliauskienė, Roza. JIVO institutas kaip ypatingas institucinis darinys ir Vilniaus pasididžiavimas. – Iliustr. – Bibliogr.: 17 pavad. // Lietuvos žydų kultūros paveldas: kasdienybės pasaulis = Lithuanian Jewish cultural heritage: everyday world. – Vilnius, 2013. – P. 217-230.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vainraichas Maksas (1894 04 22 – 1969 01 29): žydų lingvistas, profesorius. – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 443.
4. Dawidowicz, Lucy S. Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938–1947. – Vilnius, 2003, p. 84-86, 240-241.
5. Vainraichas Maksas. – Portr. // XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2007. – P. 221.
6. Maksas Vainraichas 1894–1969: vienas iš Žydų mokslo instituto (JIVO) įkūrėjų Vilniuje. Jidiš kalbos tyrinėtojas, literatūrologas, filologijos daktaras. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 108.
7. Venclova, Tomas. Vainraichas Maksas: [biografija]. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 262-263.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2015 [žiūrėta 2015-10-05]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=530681>.
9. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 443-445.
10. Аграновский, Генрик. Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе / Генрик Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, 1996, p. 57.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015

Susijusi informacija