Marcelijus Teodoras Martinaitis

Martinaitis, Marcelijus. Prilenktas prie savo gyvenimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

M. Martinaitis mokėsi Raseinių gimnazijoje, Gervinių septynmetėje mokykloje [9, 11]. 1956 m. baigė Kauno politechnikumą, įgijo ryšininko specialybę. 1956–1957 m. dirbo Raseinių rajono ryšių kontoroje, 1957–1958 m. – Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje. Iki 1964 m. studijavo lietuvių kalbą ir litetratūrą Vilniaus universitete. 1964–1980 m. dirbo įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1980–2001 m. dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje. Buvo Vilniaus universiteto poetinio susibūrimo „Literatų kalvė“ vadovas. 1988 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1988–1990 m. – Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992–1997 m. vadovavo Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui, 2000–2003 m. buvo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Buvo Raseinių krašto ateities sąjūdžio „Rasai“ narys. M. Martinaitis mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje [4, 5, 13].

M. Martinaičio poezija naujoviška modernizmo ir archainės kultūros, senosios poezijos stilizacijos jungtimis, ironijos ir graudulio derme. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, poetas padėjo lietuvių poezijos meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasnuoksniškumo pagrindus. M. Martinaitis išleido eilėraščių rinkinius „Balandžio sniegas“ (1962), „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Kukučio baladės“ (1977, 1986), „Tie patys žodžiai“ (1980), „Vainikas“ (1981), „Toli nuo rugių“ (1982), „Atmintys“ (1986, 1995, 2008), „Amžinas tiltas“ (1987), „Galile raso“ (1990), „Atrakinta“ (1996), „Sugrįžimas“ (1998), „Pareisiu su paukščiais“ (2002), „Tolstantis“ (2002), „K. B. Įtariamas“ (2004), „Nenoriu nieko neveikti“ (2014). Poeto eilėraščiams muziką kūrė daugelis lietuvių kompozitorių, jis yra vienas mėgstamiausių dainuojamosios poezijos autorių. M. Martinaičio eilėraščių rinkinių išleista anglų, baltarusių, bulgarų, estų, latvių, lenkų, norvegų, prancūzų, rusų, švedų, ukrainiečių kalbomis.
Poetas išleido esė ir publicistikos knygas „Poezija ir žodis“ (1977), „Papirusai iš mirusiųjų kapų: Atminimo ir vilties knyga, 1988–1991“ (1992), „Laiškai Sabos karalienei“ (2002), „Lietuviškos utopijos“ (2003). Parašė atsiminimų knygas „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“ (2006), „Mes gyvenome“ (2009).
Parašė pjesių lėlių teatrui „Pelenų antelė“ (past. 1971), „Avinėlio teismas“ (past. 1976), „Žemės duktė“ (past. 1981), pastatytas spektaklis „Kukutynė“ (1989). Sudarė P. Širvio poezijos ir prozos rinktinę „Ir nusinešė saulę miškai“ (1984). Parengė albumą „Ipolitas Užkurnys“ (1987). Išleido fotoalbumą „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ (2012). Į lietuvių kalbą išvertė M. Cvetajevos, M. Čaklajo, S. Čikovani, J. R. Jimeneso, J. Marti, P. Nerudos, P. E. Rummo, T. Transrömerio eilėraščių. Parašė scenarijų filmui „Vakar ir visados“ (1984) [4, 5, 13].
Viena iš paskutinių poeto knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado ir išleido jo žmona, dailės istorikė Gražina Marija Martinaitienė, yra eseistikos ir eilėraščių rinkinys „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (Vilnius, 2015). Knygoje yra autobiografinių momentų.

M. Martinaitis 1975 m. tapo festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu. 1984 m. už kūrybinę veiklą poetui buvo įteikta Lietuvos valstybinė premija. 1995 m. – Pauliaus Širvio literatūrinė premija, tais pačiais metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 1998 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. įteikta Žemaitės literatūrinė premija, suteiktas Raseinių rajono garbės piliečio vardas. 2011 m. įteikta Rašytojo Juozo Paukštelio literatūros premija [13].

2005 m. už eilėraščių knygą „K. B. Įtariamas“ M. Martinaičiui įteikta Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija [2].

2011 m. už kūrybinę veiklą poetas apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].

M. Martinaitis daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje, Vokiečių gatvėje. Turėjo sodybą Vilniaus pakraštyje, Vanaginės kaime. „Per savo langus [Vokiečių gatvės penktame aukšte] matau septyniolika bažnyčių. Žiūrėdamas į Vilnių iš viršaus, į stogus, jo šventovių bokštus, patiriu, kas ir kodėl į čia traukė ne vieną „mužiką Žemaičių ir Lietuvos“. Čia regiu daug dangaus, iš kur senamiestyje bežiūrėsi, matysi kalvas, saulėlydžių galybę. Nesu matęs kito tokio miesto. Sėdžiu basas Vanaginėje atsigręžęs į Vilniaus pusę, girdžiu jo gaudesį, kaip besiilsintis barbaras pakeliui į Romą <…> Matau, kaip Vilniaus saulėlydžiuose virš Jeruzalės, Baltupių, Viršuliškių susitinka dvi jėgos, panašiai kaip renesanse – romėnas ir barbaras. <…> Turiu miestą ir turiu žemės, turiu du gyvenimus, dvi širdis ir dvi galvas – kūrybai ir darbui – kaip bažnyčia du bokštus“, – rašė poetas viename iš laiškų literatūrologei V. Daujotytei [11, p. 108-109].
Vilnius M. Martinaičio „žemaitiškoje“ poezijoje retai figūruoja, bet įdomūs jo prisiminimai apie sodiečio berniuko patirtį sovietizuotame pokario mieste [16].

2021 m. Vilniuje, Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme (Universiteto g. 3, Senamiesčio seniūnija), M. Martinaičio atminimui atidengta memorialinė lenta (aut. Mindaugas Junčys) [17].

2009 m. išleista M. Martinaičio autobiografinė knyga „Mes gyvenome“ [9]. Knygoje pasakojama apie poeto vaikystę ir paauglystę, Paserbenčio kaimo aplinką, žmones, papročius, svarbiausius įvykius, potyrius, nukreipusius kūrybos ir miesto pusėn.
1998 m. Vilniuje išleista M. Martinaičio esė knyga „Prilenktas prie savo gyvenimo“ [11]. Knygos pagrindą sudaro poeto 1982–1997 m. susirašinėjimas su literatūrologe Viktorija Daujotyte. M. Martinaičio ir V. Daujotytės literatūriniai pokalbiai pratęsti 2013 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai“ [3]. Šiuose leidiniuose galima rasti poeto minčių apie Vilnių.
Poeto kūryba nagrinėjama humanitarinių mokslų dr. Jurgos Perminaitės sudarytame straipsnių rinkinyje  „Marcelijus Martinaitis: kūrybos studijos ir interpretacijos“ (Vilnius, 2000).
Apie M. Martinaitį rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [5], „Lietuva“ [4], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [13], biobibliografiniame žodyne „Lietuvių rašytojai“ [8], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [16], leidinyje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ [15]. Interviu su poetu galima paskaityti žurnalisčių Gailutės Jankauskienės ir Jolantos Kryževičienės sudarytame leidinyje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“ [12], žurnalisto, literatūros kritiko Stasio Lipskio parengtoje knygoje „Interviu su rašytojais“ [7]. Išleista Raseinių bibliotekoje, kuriai 2014 m. suteiktas poeto vardas, vykusios konferencijos medžiaga „Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje“ [10]. Daug įvairios informacijos apie kūrėją, taip pat poeto nuotraukų pateikiama šios bibliotekos svetainėje (žr. adresu).

Marcelijus Martinaitis: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

2016 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą „Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“ (Vilnius, 2016). Joje spausdinami daugelio pažinojusių poetą žmonių, daugiausia rašytojų, taip pat kolegų iš Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, prisiminimai.

2011 m. Vilniaus universiteto biblioteka parengė ir išleido leidinį „Marcelijus Martinaitis: bibliografijos rodyklė“, apimanti 1955–2010 m. laikotarpį [6]. Bibliografijos rengėjos Salomėja Peciulkienė, Rita Kivilšienė, Jūratė Zvėgienė, sudarytoja Saulė Matulevičienė. Rodyklėje pateikti svarbiausi poeto biografijos faktai, suregistruoti 2127 knygų, grožinės literatūros kūrinių, straipsnių, recenzijų, garsinių dokumentų, literatūros apie M. Martinaitį bibliografiniai įrašai. Knygoje yra asmenvardžių ir eilėraščių pavadinimų arba pirmųjų žodžių pagalbinės rodyklės. Bibliografijos rodyklės turinį ir pratarmę galima paskaityti ir per internetą [6].
Žurnale „Tarp knygų“ paskelbta M. Martinaičio 2006–2010 m. bibliografija [14].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2020-03-16]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Apdovanojimas už eiles apie Vilnių: [M. Martinaičiui įteikta Vilniaus klubo literatūrinė premija] // Lietuvos rytas. – 2005, geg. 26, priedas „Sostinė“, p. 2.
3. Daujotytė, Viktorija, Martinaitis, Marcelijus. Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai. – Vilnius, 2013. – 413 p.
4. Kmita, Rimantas. Martinaitis Marcelijus. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 697-698.
5. Kmita, Rimantas. Martinaitis Marcelijus. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 14, p. 350-351.
6. Marcelijus Martinaitis: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2011. – 326, [1] p.: portr. Prieiga per internetą: <https://www.raseiniai.rvb.lt/bibliografija/#fancy-gallery-1>.
7. Marcelijus Martinaitis: [interviu]. – Portr. // Interviu su rašytojais. – Vilnius, 1980. – P. 408-421.
8. Marcelijus Martinaitis (g. 1936) // Lietuvių rašytojai. – Vilnius, 1993. – [T.] 2. D. 2, p. 677-689.
9. Martinaitis, Marcelijus. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius, 2009. – 222 p.
10. Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje: konferencijos medžiaga [2016, Raseiniai] / Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka. – Kaunas, 2016. – 102, [1] p.: iliustr., faks. – Bibliogr. str. gale ir išnašose.
11. Martinaitis, Marcelijus. Prilenktas prie savo gyvenimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė. – Vilnius, 1998. – 222 p.: iliustr.
12. Martinaitis, Marcelijus. Rudens poetas, gimęs balandžio 1-ąją: pokalbis su poetu Marcelijumi Martinaičiu] / kalbėjosi Gailutė Jankauskienė. – Portr. // Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu. – Vilnius, 2007. – P. 116-126.
13. Martinaitis Marcelijus Teodoras // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 78-79.
14. Sukanka 75 metai poetui, kritikui Marcelijui Martinaičiui (g. 1936): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2011, Nr. 2, p. 36-38.
15. Survilaitė, Janina Irena. Marcelijus Martinaitis. – Portr., iliustr. – Bibliogr. str. gale. // Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje. – Kaunas, 2009. – P. 217-223.
16. Venclova, Tomas. Martinaitis Marcelijus. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 386.
17. Vilniaus universitete – atminimo lenta poetui M. Martinaičiui // Savaitė. – 2021, lapkr. 4, p. 4.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020; 2022

Dalintis straipsniu: