Matas Strašūnas (Mattityahu Strashun)

Matas (Matitjahu) Strašūnas. Nuotr. iš kn.: Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008, p. 99.

Matas (Matitjahu) Strašūnas. Nuotr. iš kn.: Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008, p. 99.

Gimė rabino Samuelio Strašūno šeimoje. Mokėsi Valažino ješivoje (Baltarusija). M. Strašūnas buvo vienas įtakingiausių Vilniaus žydų bendruomenės narių. Nuo 1864 m. buvo Lyke (Prūsija) įsteigtos draugijos „Chevrat Mekicei Nirdamim“ (hebr. Miegančiųjų žadintojai) vadovybės narys. Aktyviai dalyvavo Paryžiaus draugijos „Šomrei Tora“ (hebr. Mokymo saugotojai) veikloje. Gerai mokėjo lotynų, graikų, rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Studijavo istoriją, filosofiją, astronomiją. Parašė monografiją „Matat ja“ (Dievo dovana) (Vilnius, 1893), kur nagrinėjo Talmudo komentarus. Priklausė Vilniaus švietėjų ratui, sudariusiam Rusijos imperijos Haskalos (Švietimo) sąjūdžio branduolį. Bendradarbiavo vilniečių švietėjų leidžiamuose žurnaluose hebrajų kalba „Pirchei Cafon“, „‘Ale Hadas“, „Hamagid“, „Hakarmel“, „Halevanon“, „Heasif“. Nuo 1865 m. buvo draugijos „Chevrat Meficei Haskala Berec Rusija“ garbės narys. M. Strašūnas vadovavo labdaros organizacijai „Cdaka gdola“, laidotuvių brolijai, lėšų rinkimui žydams Palestinoje [3, 8, 11]. Mirė M. Strašūnas 1885 m. gruodžio 14 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus žydų senosiose kapinėse, kurio buvo Užupyje, Olandų gatvėje. Antkapinio paminklo epitafijoje buvo iškaltas įrašas: „Nuostabų knygų rinkinį, kuriame sukaupta Toros ir pasaulio išmintis, jis saugojo kaip antspaudą ant savo širdies“ [3, 8]. Mokslininko kapavietė nėra išlikusi, nes 1965–1968 m. kapinės sovietų valdžios buvo sunaikintos [6].

Rabinowitz, Dan. The lost library: the legacy of Vilna’s Strashun library in the aftermath of the Holocaust. – Waltham, Mass., 2019. Knygos viršelis

Apie M. Strašūno gyvenimą ir veiklą rašoma Izraelio mokslininko, istoriko Morderchajaus Zalkino knygoje „Naujos Lietuvos žydų istorijos perspektyvos“ [8], Henri Minczeles „Vilna,  Wilno, Vilnius: Lietuvos Jeruzalė“ (Vilnius, 2010), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), periodikoje. Apie M. Strašūno biblioteką rašoma Esfir Bramson-Alpernienės knygoje „Prie judaikos lobio“ [1], knygoje „Garsūs Lietuvos žydai“ [4], leidinyje „Knygotyra“ [5]. M. Strašūno biblioteka minima beveik visose Vilniaus žydų bendruomenei skirtose knygose, periodikoje [3].
2019 m. Valthame apie M. Strašūną ir jo biblioteką išleista amerikiečių teisininko Dano Rabinovičiaus (Dan Rabinowitz) knyga anglų kalba „The lost library: the legacy of Vilna’s Strashun library in the aftermath of the Holocaust“ [9].

M. Strašūnas daug metų gyveno Vilniuje. Jis mylėjo Vilnių ir jo žmones. 1860 m. išėjusios žydų mokslininko Samuelio Juozapo Fino Vilniui skirtos knygos „Kirja nebemana“ (Ištikimas miestas) įvade rašė: „Vilnius kone nuo savo įsikūrimo tapo žymių žmonių – išminčių ir mecenatų, mokslininkų bei rašytojų – buveine“ [3]. M. Strašūnas buvo Vilniaus miesto tarybos narys, devinto dešimtmečio pradžioje – Vilniaus imperatoriškojo banko Vilniaus filialo valdybos narys, už tarnybą banke gavęs aukso medalį [4, 8]. 1869–1870 m. Vilnių nusiaubus badui, padėjo organizuoti laikiną socialinės paramos sistemą skurstantiesiems [8].

Brangiausias palikimas, skirtas Vilniui, buvo Strašūno biblioteka. Mokslininkas ilgą laiką rinko knygas savo asmeninei bibliotekai, ieškodamas jų visame pasaulyje. Asmeninės M. Strašūno kolekcijos pagrindą sudarė kanoninė literatūra, mokslinės publikacijos, įvairių kalbų gramatikos ir vadovėliai, karaimų istorijos knygos, judaikos, chasidizmo, istorijos knygos, kelionių vadovai, poezijos, prozos, Haskalos literatūros, pamokslų knygos, žodynai. Vertingiausia kolekcijos dalis buvo penki inkunabulai, apie penkiasdešimt manuskriptų, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI–XVII a. pradžios knygų. M. Strašūno namų biblioteka naudojosi išsimokslinę rabinai, žydų švietimo veikėjai [3, 8, 10].
M. Strašūnas testamentu visą kolekciją skyrė žydų bendruomenės viešajai bibliotekai įkurti. Biblioteka turėjo būti atidaryta jam priklausiusiame pastate Stiklių gatvėje. Mokslininko dovanotas namas nebuvo pritaikytas bibliotekos reikmėms, todėl ji pradėjo veikti 1892 m. gruodžio 27 d. J. Ch. Epšteino sūnaus Mordechajo namo trijuose kambariuose. 1901 m. biblioteka buvo perkelta į naują pastatą šalia Didžiosios sinagogos. Bibliotekos rūmai kartu su Didžiosios sinagogos pastatu tapo Vilniaus ir visos Lietuvos žydų šviesuomenės traukos centru, Vilniaus žydų dvasingumo simboliu. Strašūno biblioteka buvo viena reikšmingiausių Europoje, pirmiausiai skirta mokslininkų bei dvasininkų poreikiams, bet prieinama ir kitiems skaitytojams [1, 3, 11]. 1889 m. Berlyne išleistame Strašūno bibliotekos kataloge „Likutei šošanim“ (Rožių puokštės) išvardinti 5733 leidinių pavadinimai. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bibliotekos fonduose buvo apie 40 tūkst. spaudinių bei rankraščių (kitomis žiniomis 60 tūkst. – 70 tūkst. egz.) [5]. 1940 m. sovietų valdžia nusprendė likviduoti biblioteką, vėliau, atsižvelgusi į jos unikalumą, sprendimą atšaukė. Biblioteka skaitytojų nebeaptarnavo, bet knygos toliau buvo saugomos. 1941 m. vokiečių okupacijos metu Strašūno biblioteka buvo sunaikinta. Vadinamasis „Rozenbergo štabas“ atrinko vertingas knygas išvežti į Vokietiją. Šį darbą buvo priversti atlikti ir nacių atrinkti Vilniaus geto žydai, tarp jų Noachas Priluckis, Abraomas Suckeveris. Po karo atrasti keli tūkstančiai knygų iš M. Strašūno bibliotekos buvo perduoti Žydų mokslo institutui Niujorke, įsteigtam kaip Vilniaus JIVO filialas. Dalį knygų JIVO persiuntė į Jeruzalę. 1961 m. minint 75-ąsias M. Strašūno mirties metines, Jeruzalės judaikos muziejuje „Heichal Šlomo“ surengta Strašūno bibliotekos knygų paroda, kurioje eksponuota apie 400 spaudinių. Niujorko JIVO institute M. Strašūno knygų paroda surengta 2001 m. gruodį [2, 3, 4].
Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra nemažai knygų, priklausiusių Strašūno bibliotekos fondams: apie 1200 knygų iš asmeninės M. Strašūno kolekcijos. Dalis veikalų pačių autorių dovanoti M. Strašūnui – yra ranka įrašytos jų dedikacijos. Šioje bibliotekoje galima susipažinti su M. Strašūno kolekcijos katalogu „Likutei šošanim“, su spausdintais Strašūno nekrologais, su jo monografija „Matat ja“ [3].

2001 m. Vilniuje, ant namo dabartinės Žemaitijos g. 2 (Senamiesčio seniūnija), Vilniaus žydų bendruomenės iniciatyva mokslininko atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „1920–1951 m. ši gatvė buvo vadinama žydų mokslininko, mecenato ir bibliografo M. Strašūno (1817–1885) vardu, kurio kolekcijos pagrindu įkurta viena didžiausių judaikos bibliotekų Europoje“ [7, 10, 11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bramson-Alpernienė, Esfir. Žydų bibliotekos Vilniuje – istorija ir likimas: [apie M. Strašūno biblioteką, p. 88-92]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., jidiš. // Bramson-Alpernienė, Esfir. Prie judaikos lobio. – Vilnius, 2009. – P. 86-97.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Strašūnas Matijahu: žydų mokslininkas (1817-1885). – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 383.
3. Lempertienė, Larisa. Pirmoji Vilniaus žydų viešoji biblioteka ir jos įkūrėjas Matas Strašūnas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 20 pavad. // Tarp knygų. – 2009, Nr. 5, p. 20-23.
4. Matas (Matitjahu) Strašūnas 1817–1885: iškilus žydų mokslininkas, surinkęs unikalią judaistinių knygų biblioteką. Vienas garbiausių Vilniaus žydų bendruomenės vadovų, Vilniaus miesto tarybos narys, Vilniaus imperatoriškojo banko valdybos narys. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 99.
5. Strašūno viešoji biblioteka // Knygotyra. – Vilnius, 1997. – P. 351.
6. Vilniaus žydų senosios kapinės. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2020-11-16]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=12567>.
7. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2020 [žiūrėta 2020-11-16]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=3>.
8. Zalkin, Moderchai. Samuelis ir Matitjahu Strašūnai: tarp tradicijos ir inovacijos. – Bibliogr.: 51 pavad. // Zalkin, Moderchai. Naujos Lietuvos žydų istorijos perspektyvos. – Vilnius, 2009. – P. 145-172.
9. Rabinowitz, Dan. The lost library: the legacy of Vilna’s Strashun library in the aftermath of the Holocaust. – Waltham, Mass., 2019. – xii, 284 p.: iliustr., faks.
10. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur. −2nd ed. − Vilnius, 2006, p. 13.
11. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима  памятные места еврейской  истории и культуры: путеводитель / Генрих  Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 56-59, 158.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2020

Dalintis straipsniu: