Mečislavas Dordzikas (Mieczysław Dordzik)

Tiksli M. Dordziko gimimo data ir vieta nežinomos. Apie jį nerašoma enciklopedijose. Galima spėti, kad M. Dordzikas gimė Vilniuje, nes čia tuo metu mokėsi internatinėje amatų mokykloje [2, 5]. 1931 m. balandžio 23 d. žuvo Vilniuje, bandydamas išgelbėti patvinusioje Vilnios upėje skendusį keturmetį žydų berniuką Chackelį Charmacą [1, 2]. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad vaiką pavyko išgelbėti, bet pats M. Dordzikas nuskendo. Nurodoma, kad tuo metu jam buvo 16 metų [5]. Kituose leidiniuose nurodoma, kad M. Dordzikui buvo 18 metų, ir kad abu jie nuskendo [1].

Apie M. Dordziką ir jam skirtą paminklą rašoma lietuvių kalba Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų” [1], Tomo Venclovos knygose „Vilniaus vardai“ [2] ir „Vilnius: vadovas po miestą“ [3]; anglų kalba „Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur“ [4]; lenkų kalba Aleksandra Górska „Wilno“ [5], „Wilno: przewodnik turystyczny“ [6]; rusų kalba Генрик Аграновский ir Ирина Гузенберг „Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе“ [7]. Yra straipsnių periodikoje ir internete.

1933 m. Vilniaus krikščionių ir žydų bendruomenės ėmėsi iniciatyvos įamžinti M. Dordziko atminimą [6, 7]. 1934 m. balandžio 23 d., praėjus trejiems metams po M. Dordziko mirties, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo aukojamos šventos mišios, po kurių Maironio ir Išganytojo gatvių sankirtoje („Senamiesčio seniūnija“), gretimai Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės, netoli M. Dordziko žūties vietos, buvo atidengtas jo atminimui skirtas paminklas (skulpt. Boleslovas Balzukevičius) [1, 2, 6]. Tai nedidelis, iš tamsaus granito nukaltas paminklas, kurio viršuje yra Aušros Vartų Dievo Motinos reljefinis atvaizdas, o po juo lenkų kalba iškalti žodžiai, skelbiantys, kad 1931 m. balandžio mėnesį netoliese, Vilnios upėje, didvyrio mirtimi žuvo Amatų mokyklos moksleivis Mečislavas Dordzikas, gelbėdamas mažą berniuką Chackelį Charmacą. Vilniaus visuomenė paminklu pagerbė jo poelgį, patvirtinantį krikščionišką meilę artimajam. Greta įrašyti žodžiai iš Naujojo Testamento: „Neieškau savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui“ [1, 4, 6].

Paminklas buvo ne kartą suniokotas (1994 m., 2000 m.), dažniausiai dėl autoįvykių [6]. Žydų bendruomenės pastangomis buvo atstatytas, o tam, kad jo neužkliudytų važiuojantys automobiliai – paminklas pastatytas ant aukštesnės pakylos [6]. Paminklą norėta perkelti į kitą miesto vietą, pvz., Rasų kapines, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti. Šis paminklas, nors ir neturi didelės meninės reikšmės, yra svarbus Vilniaus miesto istorijai [5].

Literatūra ir šaltiniai

1.  Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų: [nuo XIV a. iki 1944 m.]. – Vilnius, [2016], p. 704-707.
2. Venclova, Tomas. Dordzik Mieczysław. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 227.
3. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2001, p. 132.
4. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur. – 2nd ed. – Vilnius, 2006, p. 24-25.
5. Górska, Aleksandra. Wilno: [przewodnik]. – Kraków, 2007, p. 75.
6. Pomnik Mieczysława Dordzika. – Iliustr. // Wilno: przewodnik turystyczny. – Wilno, 2008, p. 170-171.
7. Аграновский, Генрик. Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе / Генрик  Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, 1992, p. 67.

Parengė: Žydrūnė Šaulianskaitė (VAVB), 2011; 2018

Dalintis straipsniu: