„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.
Skaityti plačiau

Bičių korys Pridėti įrašą

Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Sąrašas

Iš viso: 1 rezultatai

Motiejus Grybauskas

Gyvenimo datos:1857 12 26 - 1928 04 24
Gimimo vieta:Gilūšis
Veikla:Knygnešys

Tekstą parengė Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė, viena iš Kietaviškių kraštotyros muziejaus įkūrėjų, buvusi jo vadovė Danutė Gudelienė, 2019.

Knygnešys Motiejus Grybauskas
(1857-12-26–1928-04-24)

Knygnešys – žmogus, didis savo darbais

Taip manome mes, nes vien pagalvojus, kad pagyvenęs žmogus, dargi slapstydamasis, nueidavo į Tilžę ir grįždavo atgal pėsčias, parnešdavo knygų, jas slėpdavo, nuolat saugojosi žandarų, mums atrodo neįmanomas ir sunkiai suvokiamas dalykas. Kažin, ar rastume šiandien tokį žmogų? Knygnešio atsidavimas užsibrėžtam tikslui įgyvendinti skatina mus daugiau apie jį sužinoti.

Atvirukas. Kun. kan. Silvestras Gimžauskas. Inv. nr. UKM R 2507, Utenos kraštotyros muziejus.Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt>.

     Lietuvišką žodį tvirti ir atkaklūs
     Kaip orą įtraukit giliau į save,
     Iškelkite širdį ir knygą kaip deglus! –
     Juose mūsų šaknys, juose – LIETUVA!

Šitie, o gal kiti Br. Mackevičiaus žodžiai, taikliai pasako apie žmones, daug prisidėjusius prie lietuviško žodžio išlikimo, kovojusius prieš nutautėjimą.
Buvo laikai, kai tylomis, pamažu, paslapčia buvo atliekami dideli, neįkainojami darbai… 1863 metai, o po jų ir 1864-ieji… Prasidėjo lietuviškos spaudos draudimo metai, privertę pritilti, nusilenkti, paklusti… tik ar visus?

Lietuvybės žadintojas

1863 m. į Kietaviškės klebonauti atkeliamas kunigas Silvestras Gimžauskas. Bet labiausiai šis kunigas įsiminė kietaviškiečiams, kaip lietuviško žodžio skleidėjas. Dirbo jis čia tik vienerius metus ir po metų vėl iškeliamas kitur.
Apie jo veiklos rezultatus skaitome A. Miluko knygoje „Spaudos laisvės Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės“ (išl. Filadelfijoje. JAV, p. 185): „Po metų tokio pasišventimo kietaviškiečių negalima buvo bepažinti. Prieš tai lietuviškų poterių visoje parapijoje temokėjęs tik vienas Motiejus Grybauskas…“

Knygnešio Motiejaus Grybausko daiktai ir žmonės, kurie saugojo jo atmintį

Tačiau mus labiausiai domina knygnešys Motiejus Grybauskas. Mokyklos muziejuje yra daug rašytinės medžiagos, stendinis pranešimas, aplankas „Knygnešys Motiejus Grybauskas“, jo sermėga, daug kitų daiktų, kurie iš senosios sodybos pateko į Kietaviškių mokyklos muziejų. Štai jie:


Išsiaiškinome, kad knygnešys Motiejus Grybauskas buvo stalius. Visi šie daiktai buvo padovanoti mokyklos muziejui knygnešio anūkės Apolonijos Grybauskienės. Mokyklos kraštotyrininkai dažnai pas ją lankydavosi, padėdavo ravėti daržą, o kartais ir šiaip, laisvalaikiu apsilankydavo – tokie draugiški santykiai jų buvo.

Ypač mėgdavo dainuojančias mergaites Apolonijos vyras. Jis jau sirgo, tai mergaičių dainavimas jam praskaidrindavo nuotaiką. Jie norėjo, kad šventas paveikslas iš M.Grybausko sodybos patektų į muziejų ir jį padovanojo. Mokyklos kraštotyrininkai paveikslą pakabino pačioje garbingiausioje vietoje – klėtelės pagrindinės sienos viduryje, taip, kaip senovėje kabindavo šventus paveikslus.

Knygnešys Motiejus Grybauskas

Ką žinome apie patį knygnešį?
Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejuje yra nuotraukos kopija:

Motiejus Grybauskas (dešinėje) ir Vievio vaistininkas Jurgis Milančius. 1924 m.

Šioje nuotraukoje Motiejus Grybauskas nusifotografuotas kartu su Vievio vaistininku Jurgiu Milančiumi. Nuotrauka daryta 1924 IX 7. Ant nuotraukos dar yra užrašas:

„Mes už brolius galvas dėjom
daug piktybių nugalėjom
Lietuvą vadavom“
      Trakiešiai

Kitoje nuotraukos pusėje yra lotyniškas užrašas (užrašas parašytas lietuvių ir lotynų kalbomis), kurį padarė vaistininkas J. Milančius, knygnešiui mirus. Klebonas Mikalojus Novickis išvertė ant nuotraukos buvusį lotynišką užrašą (kiek buvo įmanoma įskaityti):

„Du tautiniuoju, visuomeniniuoju Lietuvos karžygiu. Du veteranu einamojo ir pereitojo metašimčių… ir Motiejus Grybauskas, gyv. Gilūšių k. … dar vyskupo Valančiaus dirmavotas Rumšiškėse, šio tikro karo metuose jo paties namuose apsilankiusių Dono Kazokų dar geru karišku šautuvu apdovanotasis už gražias… apie sunkus vargus eilinio kareivio buv. Rusijos visapus vertas artimesnio pažinimo. Mirė 1928 m. IV 23-24 naktį Gilūšiuose ir pirmutiniuoju palaidotas senujose Kietaviškių kapinėse, klebono ir mano žodžiu nuoširdum palydėtas amžinatilsin.“

Nuotraukos originalas buvo pas knygnešio anūkę Apoloniją Grybauskienę. Ji buvo davusi šią nuotrauką perfotografuoti. Tuo metu nesugalvojome perfotografuoti antrosios nuotraukos pusės. Apolonija mirė ir kur dabar yra nuotrauka – nežinoma. Tikimės, kad pas proanūkę Onutę Kulbokienę, gyvenančią buvusiuose Grybauskų namuose. O ir tekste minimos senosios Kietaviškių kapinės yra Peliūnų kaimo kapinės. Tikra tiesa yra tai, kad Motiejus Grybauskas buvo pirmuoju palaidotas šiose kapinėse. Gyventojai pasakoja, kad atmatavus sklypą kapinėms, niekas nenorėjo jose būti palaidotas, o Grybauskas, dar sirgdamas prašė jį ten palaidoti. Kiek tiesos yra šiame pasakojime, nežinome, bet jeigu ir Jurgis Milančius užrašė, kad „pirmutiniuoju palaidotas“, vadinasi pasakojimai yra teisingi.

Mokėjęs lietuviškai rašyti

Motiejus Grybauskas gimė 1857 m. gruodžio 26 d. Gilūšio kaime. Kur, pas ką ir kada išmoko skaityti ir rašyti nežinoma. Tik jis vienas visame kaime tai daryti mokėjo. Sekmadieniais ir švenčių dienomis jų troboje rinkosi aplinkiniai gyventojai, klausydavo skaitymo, kalbėdavo, ginčydavosi. Nemažai lietuvių tuo metu buvo išvažiavę į Ameriką. Iš ten rašė savo giminėms. Ir kiekvienas toks laiškas atsidurdavo Grybauskų namuose. Kas kitas, jeigu ne Motiejus Grybauskas, perskaitys laišką, parašys atsakymą. Raštininkas buvo tik valsčiuje, o ten ne visada pateksi. Ir ėjo su savo bėdomis aplinkiniai žmonės: nori laišką perskaityti, kam atsakymą pasiųsti, o kas prašymo nori ar kitokio rašto. Ir neatsakė niekam šis žmogus, nors ir darbo turėjo, ir šeimą ne taip mažą išlaikyti reikėjo.

Keisti išvykimai

Niekas neprisimena kaip ir kada pradėjo Motiejus Grybauskas parnešdinėti draudžiamą spaudą. Tik visi žinojo, kad kunigas šį žmogų dažnai į bažnyčią kviesdavo, o ir „uždarbiauti“ kitur dažnokai išeidavo, nors darbo ir savoje sodyboje bei aplinkiniuose kaimuose pakako. Buvo stalius, tad ir reikalingas visur. Tačiau ar taip iš tiesų buvo? Patys artimiausi šeimos nariai žinojo, kad ir uždarbio grįžęs neparnešdavo, dargi pavargęs ir apiplyšęs grįždavo, o ir įrankių dėžė keistoka buvo – su dvigubu dugnu ir kiauryme viršuje. Ypač padažnėdavo išvykimai pavasarį, vasarą, rudenį. Tik žiemą ramiau buvo, sodyboje dirbdavo ratus, roges, lovas ir kitus smulkesnius daiktelius. Augino keturias dukras nuo mažens lopšyje linguojamas. Tačiau irgi keistame, taip pat su antru dugnu. Žinojo artimieji, kad grįžęs iš Tilžės ar kitų vietovių, slėpdavo ten lietuviškas maldaknyges, laikraščius, knygeles. Vėliau perduodavo vaistininkui Jurgiui Milančiui ar Kietaviškių klebonui, o jeigu reikėjo ilgiau laikyti, slėpė rūsio kiaurymėje, kurią akmeniu užritindavo, nes ir visos sienos iš akmenų sudėtos buvo.

Gilūšio kaime buvusios Apolonijos ir Vinco Grybauskų sodybos rūsio liekanos.

Nuotraukoje matome jau tik šio rūsio liekanas. Jos yra Gilūšio kaime prie buvusios Apolonijos ir Vinco Grybauskų sodybos. Šiame rūsyje 1901–1904 m. knygnešys Motiejus Grybauskas slėpė lietuvišką spaudą. Vienas didelis akmuo buvo ištraukiamas ir už jo buvo slepiama parneštos maldaknygės, kalendoriai, laikraščiai, bent taip pasakojo jo anūkė.

Buvo Motiejus Grybauskas tikrai pamaldus, su visais kunigais sutardavo, vis bažnyčios komitetui priklausė, kunigų paliepimus vykdė, su labai apsišvietusiu žmogumi, Vievio vaistininku Jurgiu Milančiumi draugavo.
Kad Grybauskas tikrai parnešdavo įvairios spaudos, liudija toks V. Merkio knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias“ (p. 69) aprašytas atsitikimas: „Bliujus Vincas, Petro, vlst., gyv. Peliūnų k., Semeliškių vls., Tr., skerdžius. 1903.IV.29 uriadnikas iš jo atėmė: Szwiesa; TS. 1897. Nr.2; [Lietuviszkas] Ausros kalendorius ant metu [?]. Pasirodė, kad piemenės Eleonora ir Emilija Sinkevičiūtės kaimo pirtyje rado maišelį knygų (apie 10 egz.) ir atnešė skerdžiui V. Bliujui. Šis 3 knygas pasiliko, o kitas mergaitės parsinešė namo, paskui grąžino į radimo vietą. Įtarta, kad knygos Motiejaus, Jokūbo s., Grybausko. Iš pastarojo atimta: Aukso altorius…Byla nutraukta“. Šis aprašytas įvykis sutampa su vietinių gyventojų pasakojimais.

Anūkės Apolonijos Grybauskienės pasakojimas

Grybauskienės Apolonijos, Zigmo, gimusios 1924 m. Gilūšio kaime (knygnešio Motiejaus Grybausko anūkė) prisiminimai apie savo senelį, knygnešį Motiejų Grybauską:

„Buvau 4–5 metų, kai mirė mano senelis Motiejus Grybauskas. Pati jo neprisimenu, tačiau apie senelį pasakojo mano mama Ščerbavičienė-Grybauskaitė. Senelis turėjo 4 mergaites. Viena iš jų buvo mano mama. Jis vienas visam kaime mokėjo skaityti ir rašyti. Aplinkiniai žmonės ir ne tik aplinkiniai, bet ir iš tolimesnių kaimų, ateidavo pas senelį, kad perskaitytų laišką ar jį parašytų. Tuo metu daug lietuvių buvo išvažiavę į Ameriką ir iš ten rašydavo laiškus savo artimiesiems. Pats senelis buvo stalius, palyginti su kitais, apsiskaitęs, buvo bažnyčios komiteto pirmininkas. Jis dirbdavo ne tik namuose, bet išeidavo ir pas kitus žmones. Tai ir padėdavo jam, nežinant žandarams, nukeliauti net iki Tilžės ir iš ten parnešti lietuviškos spaudos. Tuo metu buvo tik rusiškos mokyklos ir lietuvių vaikai irgi buvo mokomi rusiškai, jeigu aplamai buvo mokomi. Senelis išeidavo ir dažnai grįždavo net po keturių savaičių. Pareidavo pavargęs, apiplyšęs. Paprastai jis nešiodavo tą pačią sermėgą, su kuria ir nufotografuotas. Ant pečių būdavo užsimetęs ubago tarbą, o rankose nešdavosi staliaus darbo įrankius – obliuką, kaltus ir kt. Parneštą spaudą slėpė mažo vaiko lopšyje ir rūsyje. Lopšys buvo su dviem dugnais, o rūsys buvo visas žemėje, išmūrytas iš akmenų. Šis rūsys yra ir dabar, tik be viršaus. Šiame rūsyje dar slėpėmės karo metais. Mano senelis pirmas pradėjo Kietaviškių bažnyčioje lietuviškai poteriauti, naudojo lietuviškas maldaknyges, kantičkas, Aukso altorius. Senelis turėjo rankraščių, knygų. Dabar yra išlikusi viena knyga (maldaknygė). Pas jį atvažiuodavo Vievio vaistininkas Milančius ir kiti. Atvažiuodavo ir kunigų, ant kalno laužus kūrendavo. Vieną kalną net vadindavo Birutės vardu. Nuo šio kalno matosi visos Kietaviškių apylinkės. Jau minėjau, kad yra išlikusi viena jo maldaknygė, tačiau dalis lapelių nuplėšta, nematyti metų, bet giesmės joje parašytos kitaip. Mama pasakojo, kad spaudą perduodavo į Geibonis ir Vievio vaistininkui Milančiui. Dabartinis Kietaviškių vargonininkas Kurklinskas irgi buvo čia. Iš jo galima gauti papildomų žinių. Gilūšio kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžio gilus ežeras. Nuo seno čia gyveno žmonės pavardėmis – Tomkūnas, Sinkevičius, Grybauskas.
Senelis sirgo ilgai. Statant bažnyčią, reikėjo parvežti rąstus. Jis nuvažiavo į mišką, o ten užpuolė vilkai. Arklys pasibaidė, pradėjo bėgti, sudaužė vežimą. Iš vežimo liko tik pirmasis tiltas, ratai, kitaip sakant pirmas krėslas. Taip senelis ir grįžo iš miško su vienu krėslu. Nukentėjo ne tik vežimas, bet ir senelis. Jis labai susimušė kojas. Jos ėmė gesti ir skaudėti. Sirgo apie 18 metų ir mirė. Mirė 1928 m. balandžio 24 dieną. Tuo metu Peliūnų kaime jau buvo parinkta vieta naujom kapinėm. Net apkapčiuota, tačiau vietiniai žmonės nesilaidojo. Tad senelis prašė, kad jį palaidotų pirmą. Prašymas buvo įvykdytas. Laidojant senelį grojo orkestras, bažnyčioje laikomos šventos mišios. Laidotuvės buvo labai iškilmingos. 1936 metais birželio 14 d. labai iškilmingai buvo atidengtas paminklas, kurį pastatė šaulių organizacija. Atidengiant paminklą, susirinkę žmonės ėjo su vėliavomis, apsirengę tautiniais rūbais, grojo orkestras. Dar ir aš pati jį atsimenu, nes buvau apsirengusi tautiniais rūbais ir nufotografuota prie paminklo.

Ant paminklo ir dabar yra toks užrašas:

Knygnešiui, lietuvybės žadintojui
Pirmam Kietaviškių šaulių būrio šauliui
A † A
Motiejui Grybauskui
Gyvenusiam nuo 1857 XII 26 iki 1928 IV 24

Kietaviškių šaulių būrys
1936 VI 14
Ramybė tau, garbingas lietuvi!

Vėliau, jau užėjus rusams, paminklas buvo nevalomas, užžėlė kerpėmis, o kapas buvo prižiūrimas pastoviai. Kerpes nuo paminklo nuvalėm tik praeitą vasarą (1988 m.).
Mes išsaugojom vieną nuotrauką, kurioje senelis Motiejus Grybauskas nusifotografavo kartu su
Vievio vaistininku Milančiumi. Nuotrauka daryta 1924 IX 7. Ant nuotraukos dar yra užrašas:

     „Mes už brolius galvas dėjom
     daug piktybių nugalėjom
     Lietuvą vadavom“

Ši nuotrauka buvo rodoma 1938 metais Kauno karo muziejuje.
Tiesa, kitoje nuotraukos pusėje yra lotyniškas užrašas, kurį padarė vaistininkas J. Milančius, seneliui mirus. Kol kas šis užrašas neišverstas. Yra išlikusi jo sodyba. Šiuo metu gyvenamas namas, rūsys, sodas. Tik viskas apleista, nes niekas ten jau nebegyvena.“

Pasakojimą užrašė Kietaviškių devynmetės mokyklos mokytoja Danutė Gudelienė, Gilūšio kaime, Trakų rajone, 1989 10 22.

Eilėraštis, kaip kelionės aprašas

Prisimena jo anūkė Apolonija Grybauskienė dar senelio sukurtą eilėraštį, kurį dažnai jai mažai kartodavo. Eilėraštį užrašė mokytoja D. Gudelienė 1989 10 22:

     Tilžės miestelis
     Bruku brukavotas
     Ašarėlėm apmazgotas.

     In Tilžės miestelį
     Pėsčiomis vaikščiojau,
     Rankoj rožančėlį
     Visada nešiojau.

     Ant pečių krepšelis,
     Rankoj rožančėlis, –
     Tai mano darbelis
     Rytas vakarėlis.

     Per Tilžės miestelį
     Išvargęs ir basas
     Visada vaikščiojau
     Rankoj rožančėlį
     Visada nešiojau.

Giminaičiai teigia, kad tai knygnešio sukurtas eilėraštis. O gal ir daugiau tokių eilėraščių buvo?

Knygnešio Motiejaus Grybausko kapas ir paminklas yra Peliūnų kaimo kapinėse, dešinėje pusėje, ketvirtoje eilėje.

Knygnešio pagerbimas
(anksčiau)

1936-06-14 pastatomas paminklas M. Grybauskui Peliūnų kapinėse. Paminklas buvo atidengtas labai iškilmingai. Po šv. Mišių bažnyčioje, buvo vykstama į kapines, ir čia, dalyvaujant daugybei žmonių ir kunigui, atidengiamas paminklas.
Ilgus metus, iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, stovėjo šis paminklas apsamanojusiu užrašu tarsi saugodamas čia palaidotą žmogų kartu su jo paslaptimis.

Knygnešio pagerbimas
(dabar)

Knygnešio vaikaitės Apolonijos Grybauskienės ir jos vaikų Onutės Kulbokienės, Marytės Margienės, Angelės Miknevičienės, Antano ir Alberto Grybauskų rūpesčiu paminklas atgimė. Ant kapo pražysta gėlės, dega žvakės, prie jo lankosi kitų knygnešių ainiai. Nuo 1990 metų vykdavo knygnešių krivūlės, plevėsavo knygnešio draugijos vėliava, meldėsi kunigai, buvo giedamos giesmės. Knygnešys savo gyvenimo ir pasišventimo pavyzdžiu įkvėpė kitus aukotis tėviškės labui. Gyvas jo vardas Kietaviškėse ir šiandien. Knygnešio darbus tęsia jo provaikaičiai (ypač Onutė Kulbokienė), mokytojai, kraštotyrininkai.

Kun. A.Rukšta, knygnešio anūkė A. Grybauskienė, mokytojai ir kiti krivūlės svečiai meldžiasi prie knygnešio kapo.

Pirmoji knygnešių krivūlė Kietaviškėse 1990-05-07. Mokiniai prie Irenos Kubilienės atvežtos medžiagos.

Apolonija Grybauskienė (kairėje) ir Paulius Subačius (dešinėje) sodina ąžuoliuką prie mokyklos knygnešiui atminti.

Nuo 1990 metų knygnešių krivūlės mokykloje vykdavo kiekvienais metais ir visuomet gegužės pradžioje. Jų svečiais būdavo žmonės, prisidėję prie lietuviškos spaudos atgavimo: knygnešių ainiai, respublikinės knygnešių draugijos nariai, draugijos pirmininkė Irena Kubilienė, Paulius Subačius ir kiti.
Tai buvo visos dienos renginiai, kurie prasidėdavo šv. Mišiomis, o baigdavosi gegužine prie Birutės kalno, netoli Grybauskų sodybos.

Medeliai buvo sodinami kiekvieną kartą. Juos sodindavo ir rašytojo Juozo Kralikausko miškelyje. Sodindavo knygnešių ainiai ir svečiai.

Tačiau bene didžiausias knygnešio įamžinimas buvo koplytstulpyje „Kietaviškėms 500“. Koplytstulpį kūrusi tautodailininkė Vanda Umbrasienė pirmiausia susipažino su visa medžiaga apie knygnešį ir antroje koplytstulpio pusėje pavaizdavo patį knygnešį ir jo eilėraštį. Koplytstulpis pastatytas prie Kietaviškių kultūros klubo 500-ųjų metinių Kietaviškių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose proga.

Koplytstulpis „Kietaviškėms 500“.

Koplytstulpis pašventintas 2004-06-05 d. Dalyvavo jo Ekselencija Vyskupas Juozapas Matulaitis, dekanas Jonas Sabaliauskas, klebonas Dainius Jančiauskas ir kiti 500-ųjų metinių minėjimo dalyviai.

Apie knygnešį Motiejų Grybauską yra informacijos diske knygnešiams ir daraktoriams atminti „Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams“.

Knygnešio diena

Nuo 1990-ųjų metų kovo 16-ąją visuomet švenčiama Knygnešio diena. Mokyklos muziejuje yra visų šių dienų scenarijai. Organizuojama įvairiai: kartais žiūrimas ir aptariamas filmas „Knygnešys“, kartais vaidinama P. Laziaus vaizdelis „Kietaviškėse švinta“, kartais organizuojama kaip LIK, o kartais kaip minėjimas, bet visuomet paminimas knygnešys Motiejus Grybauskas ir aplankomas jo kapas.

Ir pabaiga

Didis žmogus gyveno Gilūšio kaime netoli Kietaviškių. Vaikščiojo šitais pat takais, kuriais mes dabar vaikštome. Sunku įsivaizduoti aną laikotarpį, bet dar sunkiau suvokti iš kur šis žmogus sėmėsi tiek jėgų. Užmiršti šio žmogaus nuveikto darbo nevalia. Gerai, kad mūsų mokyklos kraštotyros muziejuje yra tiek daug medžiagos apie knygnešius ir visą spaudos draudimo laikotarpį. Aplankyti knygnešio Motiejaus Grybausko kapą – kiekvieno mūsų pareiga. Tai mes darome kovo ir lapkričio mėnesiais – uždegame žvakelę, padedame gėlių, susimąstome. Paskaitę užrašą „Ramybė tau, garbingas lietuvi“, galvojame – „Ar daug tokių užrašų rasime Lietuvoje, ar bus jų parašytų ateityje?“