Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 571

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Mstislavas Leopoldovičius Rostropovičius

Gyvenimo datos:1927 03 27 - 2007 04 27
Gimimo vieta:Baku (Azerbaidžianas)
Veikla: rusų violončelininkas, pianistas, dirigentas, mecenatas, Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo steigėjas
Nominacijos: Vilniaus miesto garbės pilietis (2000)

Гайдамович, Татьяна Алексеевна. Мстислав Ростропович. − Москва, 1969. Knygos viršelis

M. Rostropovičius gimė muzikų šeimoje. Baigė Maskvos konservatoriją, violončelės klasę. Koncertavo kaip solistas ir įvairių kamerinių ansamblių violončelininkas bei dirigentas žymiausiose koncertų salėse [7]. Viena išskirtinių M. Rostropovičiaus kaip didžio menininko savybių – jo gebėjimas įsijausti į atliekamą kūrinį, mokėjimas ne tik perprasti ir klausytojams perteikti kūrinio esmę, tačiau kartu groti taip, lyg tą veikalą būtų sukūręs jis pats [10].

M. Rostropovičius buvo garsus žmonių teisių gynėjas. Užstojęs rusų disidentą A. Solženyciną, pateko į sovietinės valdžios nemalonę. 1974 m. Mstislavas Rostropovičius su žmona, garsia dainininke G. Višnevskaja, išvyko gyventi į užsienį. Dirigavo Londono ir kitiems D. Britanijos orkestrams, buvo kviestinis Berlyno filharmonijos ir Bostono simfoninių orkestrų dirigentas, vadovavo Vašingtono nacionaliniam simfoniniam orkestrui [7, 4].

Žymus muzikantas ne kartą koncertavo ir Vilniaus koncertų salėse. Tačiau jam emigravus į Vakarus, maestro mūsų šalyje vėl pasirodė tik 1993-ųjų spalio 2 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre su Vašingtono simfoniniu orkestru [5, 1]. M. Rostropovičius lankėsi Vilniuje ir 1997 m. − maestro pradėjo Vilniaus festivalį, diriguodamas S.Prokofjevo baletą „Romeo ir Džiuljeta” [6].

Gastrolių metu muzikas kalbėjo: „… ypač esu laimingas, atvykęs čia, į Vilnių. Todėl, kad sunkiais sau laikais atvažiuodavau čia – turėjau daug draugų.   … prieš 22 metus dirigavau operą „Toska“, ir nuostabus dainininkas Noreika dainavo kartu su Višnevskaja jūsų Operos teatre. Labai myliu jūsų nedidelę, bet labai jaukią, nuostabią koncertų salę, vis prisimenu jos akustiką. Apie Vilnių man liko kuo geriausi prisiminimai, todėl esu labai laimingas atvažiavęs čia su savo orkestru” [3].

Iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Lietuvos kamerinis orkestras surengė gastroles Ispanijoje, kur maestro buvo savotiškas mūsų šalies laisvės ruporas [8]. 1992 m. M. Rostropovičius buvo apdovanotas Sausio 13- osios atminimo medaliu [7], o 1995 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu [7, 2].
2000 m. už ypatingus nuopelnus Lietuvai bei Vilniaus miestui M. Rostropovičiui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. Regalijos − Garbės piliečio medalis ir liudijimas, įteikti 2001 m. spalį. „Šis titulas man nėra 131-asis apdovanojimas, o vienintelis ir nepaprastai vertingas. Labai myliu šį miestą ir jūsų nuostabią šalį“, – kalbėjo laureatas [9].

Savo palankumą Lietuvai M. Rostropovičius įrodė ir tuo, kad jo iniciatyva 2003 metais Vilniuje buvo įsteigtas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, kuris jau ženkliai padėjo ne tik gabiems muzikai, bet ir daugeliui sunkiomis ligomis sergančių Lietuvos vaikų [2, 4].
M. Rostropovičius yra ne kartą pasakojęs apie savo šeimos lietuviškas šaknis. Varšuvos kapinėse palaidoto jo protėvio Rastrapavičiaus antkapiniame paminkle nurodyta, kad šis kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Matyt, lietuviško kraujo Rostropovičių giminėje tikrai būta, juk ir jo tėvo tėvavardis – Leopold Vitoldovič – byloja apie giminės lietuvišką ir lenkišką praeitį [5].
M. Rostropovičius palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse, šalia pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino, kurį gynė per 1991 m. rugpjūčio komunistinį pučą [2].

Apie M. Rostropovičių lietuvių kalba rašoma „Muzikos enciklopedijoje“ [7], periodikoje. Yra informacijos internete. Apie violončelininko gyvenimą ir muzikinę veiklą rusų kalba išleista Tatjanos Gaidamovič (Татьяна Гайдамович) monografija „Мстислав Ростропович“ [10].

Literatūra ir šaltiniai
 
1. Jockus, Arvydas. Mstislavas Rostropovičius – žmogus vulkanas. − Portr. // Lietuvos aidas. − 1993, spal. 2, p. 9.
2. Katinas, Petras. In memoriam dideliam Lietuvos draugui. // XXI amžius. – 2007, geg. 9, p. 12.
3. Rostropovičius, Mstislavas. Dievas, muzika, tėvynė : [Lietuvos žiniasklaidos atstovų pokalbio su Mstislavu Rostropovičiumi ir Galina Višnevskaja Vilniaus aerouoste 1993 10 04 įrašas]. // Atgimimas. – 1993, spal. 6, p. 1, 7.
4. Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-05-13]. Prieiga per internetą: <http://www.rostropovich.lt/lt/apie-mrostropoviciu/>.
5. Sondeckis, Saulius. Parnaso viršūnė liko tuščia: in memoriam Mstislavui Rostropovičiui. − Portr. // 7 meno dienos. – 2007, geg. 11, p. 4-5.
6. Tylos minutė : Mstislavas Rostropovičius (1927 03 27 – 2007 04 27) : [nekrologas]. // Muzikos barai. – 2007, Nr. 3, p. 70.
7. Valiulytė, Skirmantė. Rostropovičius Mstislavas. − Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2007. − T. 3, p. 247-248.
8. Valonytė, Ligita. Kambarinės pareiga – išpildyti muziko valią: sunkiai sergantis M. Rostropovičius lietuvės prašė nepalikti jo buto Paryžiuje. − Portr. // Lietuvos rytas. – 2007, bal. 28, priedas „Gyvenimo būdas“, p. 1,3-4.  
9. Vilniaus garbės piliečio vardas – muzikui. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2001, lapkr. 2, p. 3.
10. Гайдамович, Татьяна Алексеевна. Мстислав Ростропович. − Москва, 1969. − 125, [3] p.: iliustr.
 
 Parengė: Daiva Kiminaitė (VAVB), 2009