Mykolas Biržiška

Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1901 m. pradėjo studijuoti ir baigė teisę Maskvos universitete, taip pat klausė istorijos, literatūros ir kalbotyros paskaitų, buvo Maskvos lietuvių studentų draugijos vicepirmininkas. Dalyvavo LSDP (1905–1917) veikloje, buvo CK narys. 1907–1909 m. dirbo Vilniuje advokatu, 1909–1915 m. buvo Vilniaus žemės ūkio banko tarnautojas. 1910–1911 m. redagavo žurnalą „Visuomenė“. 1915–1922 m. – Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius. Nuo 1917 m. – Lietuvos Tarybos narys, vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių, 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, 1918 m. pab. – 1919 m. pr. – Lietuvos švietimo ministras. 1919–1922 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. 1922–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete Kaune, 1926–1927 m. – šio universiteto rektorius, nuo 1927 m. – profesorius. Nuo 1932 m. – „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius, nuo 1941 m. – Lietuvos MA narys. Nuo 1939 m. dėstė Vilniaus universitete, 1940–1943 m. – rektorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mirė 1962 m.  rugpjūčio 24 d. Los Andžele. Palaidotas Los Andželo Kalvarijų kapinių mauzoliejuje [13, 14].

M. Biržiška buvo įvairiapusis talentas, nepaprastai darbštus ir atsakingas, geras organizatorius, didelis patriotas, palikęs žymų pėdsaką nepriklausomos Lietuvos politikoje, publicistikoje, švietime, moksle. Kauno laikotarpiu (1922–1939 m.) dėstė universitete, rašė mokslinius straipsnius, knygas, vadovėlius, tyrinėjo lietuvių folklorą bei literatūrą. Parašė darbų iš lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloristikos: „Mūsų raštų istorija: (1547–1904 m.) (Kaunas, 1920), „Dainų literatūros vadovėlis“ (Kaunas, 1923), „Dainų istorijos vadovėlis“ (Kaunas, 1925), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (D. 1-2. Kaunas, 1931–1938) ir kt. Paliko Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbių atsiminimų. 1908 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, vicepirmininkas, taip pat Draugijos užsienio lietuviams remti valdybos narys, Lietuvių – žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugijos narys, Lietuvių – ukrainiečių draugijos pirmininkas, 1929–1935 m. – SSSR tautų kultūrai pažinti draugijos pirmininkas. 1920 m. dalyvavo Suvalkų derybose su Lenkija, 1922 m. organizavo L. Želigovskio seimo boikotą. Daug jėgų skyrė kovai dėl Vilniaus grąžinimo, nuo 1925 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) pirmininku [14].

Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai: monografija. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Įvairios informacijos apie M. Biržiškos gyvenimą ir veiklą yra jo paties atsiminimuose. Knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų)“ išsamiai pasakojama apie šeimą, giminaičius, vaikystės draugus, gimnazijos laikų bičiulius [3]. Išleista istoriko, prof. Vyginto Broniaus Pšibilskio monografija „Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai“ [13]. Joje aptariami visi šios iškilios asmenybės gyvenimo etapai, visuomeninė veikla, nuveikti darbai. Knygoje yra keli skyriai apie M. Biržiškos ryšius su Vilniumi. Vilniaus universitetas ir Biržiškų draugija išleido leidinį „Biržiškos: Elžbieta ir Antanas, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras“ (Vilnius, 1995). Jį parengė Albertas Ružė ir Henrikas Jasiūnas. Apie žymų visuomenės veikėją plačiai rašoma istoriko Algimanto Liekio studijoje „Signatarai“ [10]. Knygoje „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius“ istorikas Gediminas Kasparavičius pateikia išsamią M. Biržiškos biografiją su jo dienoraščių, raštų ištraukomis, nuotraukomis [8]. Yra poskyriai „Istorinėje sostinėje Vilniuje”, „Vilnius istoriniame sūkuryje”. Biografija pateikiama visose lietuviškose enciklopedijoje [1], taip pat „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1999), „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Vilnius, 2001), Antano Šenavičiaus knygoje „Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai teisininkai“ (Vilnius, 1998), Algirdo Banevičiaus enciklopediniame žinyne „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ (Vilnius, 1991), „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografiniame žodyne“ (Vilnius, 2016), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [5], Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009). ir daugelyje kt. Atskiri profesoriaus veiklos etapai nušviesti istoriko Vyginto Broniaus Pšibilskio studijoje „Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas“ [14], Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 m.“ (Vilnius, 1990), Pranės Makariūnienės knygoje „Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915–1939 metais“ (Vilnius, 1999), Broniaus Makausko knygoje „Vilnijos lietuviai 1920–1939 (Vilnius, 1991), Jono Rudoko knygoje „Tas kelias į Vilnių“ [15], kituose leidiniuose apie XX a. pradžios kultūrinį gyvenimą Vilniaus krašte bei lenkų-lietuvių santykius tarpukariu. Užrašyta ir atsiminimų apie M. Biržišką. Žurnalistas Rapolas Mackonis knygojeSenoji vilniečių karta“ prisimena M. Biržišką kaip pirmąjį lietuvių gimnazijos direktorių, kilnų inteligentą ir didelį patriotą [12]. Apie M. Biržišką rašoma etnologo, žurnalisto, Vilniaus krašto istoriko ir kultūros puoselėtojo Izidoriaus Šimelionio atsiminimų knygoje „Vilnija šimtmečio verpetuose“ (Vilnius, 2002). Publicistas Bronys Raila knygoje „Dešimtmetis palmių pavėsyje“ (Vilnius, 1991) pasakoja apie M. Biržiškos gyvenimą emigracijoje JAV nuo 1949 metų. Profesorius prisimenamas ir rašytojo Kosto Ostrausko knygoje „Žodžiai ir žmonės“ (Vilnius, 1997), taip pat poeto Salio Šemerio memuaruose „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997) ir kt. Apie Biržiškų šeimos genealogiją rašoma 2020 m. žurnale „Genealogija ir heraldika“ [2].

M. Biržiška 1905–1922 m. ir 1939–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje [8]. Dirbdamas advokatu (1907–1909 m.) ir vėliau Žemės ūkio banke (1909–1915 m.), įsitraukė į lietuvybės reikalus. 1915 m. kartu su kitais įkūrė pirmąją Vilniaus Lietuvių gimnaziją ir kurį laiką (1915–1922 m.) jai vadovavo. Kai Lietuvos vyriausybė dėl bolševikų puolimo persikėlė į Kauną, M. Biržiška liko Vilniuje kaip generalinis vyriausybės įgaliotinis [13]. Po L. Želigovskio įsiveržimo lenkų administracija Vilniuje dar labiau represavo lietuvių aktyvistus, vadovams fabrikavo bylas. Iškiliausius veikėjus, taip pat ir M. Biržišką, įkalino Lukiškėse, o 1922 m. vasarį ištrėmė į Kauną. Daug jėgų jis skyrė kovai dėl Vilniaus grąžinimo [15]. Nuo 1925 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) pirmininku. 1939 m. atgavus Vilnių, M. Biržiška dėstė Vilniaus universitete, 1940–1943 m. buvo jo rektorius, stengėsi buvusią polonistikos tvirtovę paversti Lietuvos švietimo lyderiu [1, 14]. Valstybės kūrimo pradžia, lenkmečio politinė ir kultūrinė padėtis Vilniuje ir Vilniaus krašte, Vilniaus universiteto istorija atsispindi M. Biržiškos knygose: „Vilniaus Golgota: okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis / B. Šėmio iš laikraščių surinktas“ (Kaunas, 1930; Vilnius, 1992), „Senasis Vilniaus universitetas: vardų ir veikalų atranka“ (Vilnius, 1940; 2-as leidimas. London, 1955), „Dėl mūsų sostinės“ [4], „Apie lietuviškus Vilniaus miesto gatvėvardžius: (dėl J. V. Narbuto Vadovo po Vilnių ir gatvėvardžius)“ (Kaunas, 1939), lenkų kalba „Na posterunku Wileńskim“ („Vilniaus sargyboje“) (Wilno, 1920–1922) ir kt. Išleisti M. Biržiškos atsiminimai „Per Vilnių į lenkus: 1928“ (Kaunas, 1939), „Vilniaus universitetas 1940–1944 metais. Atsiminimai“ [14].

2007 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26, „Senamiesčio seniūnija“) buvo atidarytas Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys [16]. Čia eksponuojami profesoriaus vaikaičių atvežti iš JAV M. Biržiškos daiktai, archyviniai dokumentai. Lankytojai gali pamatyti profesoriaus baldus, knygas, jo, taip pat brolio Vaclovo Biržiškos, rankraščius. Eksponuojamos ir vaikaičių užsakymu iš bronzos išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės.

2009 m. Vilniuje, prie Mykolo Biržiškos gimnazijos (Taikos g. 81, „Justiniškių seniūnija“) buvo pastatyta M. Biržiškai skirtas paminklas – medinė skulptūra „Žinys“ (skulpt. Adolfas Teresius), kurioje išdrožti profesoriaus žodžiai „Pasitikėdami ir budėdami eikime toliau“.

2015 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme (Augustijonų g. 8/10, „Senamiesčio seniūnija“) pastatytas paminklas pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje įkūrėjams: daktarui Jonui Basanavičiui, akademikui Mykolui Biržiškai ir pedagogui, visuomenininkui, valstybės tarnautojui Povilui Gaidelioniui (skulpt. Darius Bražiūnas) [7].

2015 m. spalio 5 dieną, minint 100-ąsias pirmosios lietuviškos gimnazijos metines, 2015 08 26 Lietuvos vyriausybės nutarimu Nr. 912, Vilniuje, ant pastato J. Basanavičiaus g. 16 (Naujamiesčio seniūnija) buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Darius Bražiūnas), kurioje pagerbti šios gimnazijos įkūrėjai Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Povilas Gaidelionis [11].

Vilniuje veikia Mykolo Biržiškos gimnazija. Šis vardas buvo suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1993-08-30 potvarkiu Nr. 86 dabartinės gimnazijos pirmtakei, tuometinei Vilniaus 57-ajai vidurinei mokyklai. 1989 m., švenčiant Vilniaus universiteto 410-ąsias įkūrimo metines, universiteto Didžiajame kieme buvo įmūryta atminimo lenta, skirta buvusiam rektoriui Mykolui Biržiškai. 1991 m., siekiant pagerbti Lietuvai nusipelniusius brolius – Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, viena gatvė Vilniaus miesto Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale pavadinta Biržiškų vardu [5]. M. Biržiškos atminimas įamžintas ir jo gimtuosiuose Viekšniuose, taip pat Kaune, kur profesorius gyveno 1922–1940 m. [12].

Pirmąją M. Biržiškos bibliografiją, apimančią 1903–1938 m. laikotarpį, parengė žymus Lietuvos bibliotekininkas ir bibliografas Izidorius Kisinas. Pirmoji šios bibliografijos dalis buvo išleista 1931, o antroji – 1938 m. [9]. Kaip nurodoma pratarmėje, sudarant bibliografiją talkino ir pats M. Biržiška, taip pat jo brolis, žymus bibliografas Vaclovas Biržiška ir kt. Bibliografijoje nurodomi M. Biržiškos slapyvardžiai ir kriptonimai, suregistruoti leidiniai, kuriems rašė profesorius. M. Biržiškos bibliografija taip pat pateikiama biobibliografinio žodyno „Lietuvių rašytojai“ pirmame tome (Vilnius, 1979). Čia nurodoma ir keletas jo naudotų slapyvardžių. Minint Mykolo Biržiškos 125-ąsias gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ buvo išspausdinta didelės apimties M. Biržiškos bibliografija, kurią parengė LNB darbuotoja Paulina Dabulevičienė [6]. Mykolo Biržiškos bibliografija, apimant 1939–2007 m. laikotarpį, pateikiama V. B. Pšibilskio monografijoje „Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai“ [13, p. 472-492]. 2014 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja Irena Adomaitienė parengė labai išsamią M. Biržiškos biobibliografiją (žr. adresu). Čia pateikiamos suskaitmenintos abi I. Kisino parengtos bibliografijos dalys. M. Biržiškos knygos ir straipsniai sudėti pagal abėcėlę. Yra skyriai: „Laiškai“, „Rankraščiai“. Kruopščiai suregistruota literatūra apie M. Biržišką.

Literatūra ir šaltiniai

1. Aleksandravičius, Egidijus. Biržiška Mykolas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 234–235.
2. Bagdonas, Vytenis. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – Mykolas Biržiška. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 28 pavad. // Genealogija ir heraldika. – 2020, Nr. 3–4, p. 87–93.
3. Biržiška, Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). – Kaunas, 1938. – XII, 378, [1] p.: iliustr.
4. Biržiška, Mykolas. Dėl mūsų sostinės: (iš Vilniaus darbo atsiminimų). – London, 1960–1967. – 3 d. – (Nidos knygų klubo leidinys).
5. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011, p. 58.
6. Dabulevičienė, Paulina. Mykolas Biržiška: [teisininkas, visuomenės veikėjas, publicistas, Vasario 16-osios Akto signataras: 1882 08-24–1962 08-24: bibliografinė atmena]. – // Tarp knygų. – 2007, Nr. 6, p. 25-35.
7. Iškils paminklas: [apie paminklą dr. J. Basanavičiui, M. Biržiškai ir P. Gaidelioniui Vilniuje, Augustijonų gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme]. // Lietuvos žinios. – 2015, geg. 27, p. 5.
8. Kasparavičius, Gediminas. Mykolas Biržiška: Lietuvos patriotas iš Viekšnių. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius. – Vilnius, 2018. – P. 25–84.
9. Kisinas, Izidorius. Mykolo Biržiškos bibliografija. – Kaunas, 1931–1938. – 2 d.; Prieiga per internetą: <http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=C139FF98F21711E3B008746164617373>.
10. Liekis, Signatarai: vasario 16. – Vilnius, 1996, p. 76–101.
11. Litvinaitė, Jūratė. Modernios Lietuvos šimtmetis. bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004–2015 [žiūrėta 2017-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-15-modernios-lietuvos-simtmetis/136182>.
12. Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta. – Vilnius, 1999, p. 41–51.
13. Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai: monografija. – Vilnius, 2009. – 520, [1] p.: iliustr., faks., portr. – angl.
14. Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 2008. – 273, [1] p., XII portr., faks. lap. – (Fontes historiae Universitatis Vilnensis). – angl. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 262–273.
15. Rudokas, Jonas. Tas kelias į Vilnių…: kovų dėl mūsų sostinės metraštis. – Vilnius, 2014, p. 258–269.
16. Zemlickas, Gediminas. Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys: [minint 125-ąsias Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro prof. Mykolo Biržiškos gimimo metines Signatarų namuose Vilniuje atidarytas jam skirtas memorialinis kambarys]. – // Mokslo Lietuva. – 2007, rugs. 20–spal. 3 (Nr. 16), p. 5; Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/6658733.html?page=0%2C0&%24Version=1&%24Path=/>.

Parengė: Linas Janulevičius (VAVB), 2017, 2022

Dalintis straipsniu: