Mykolas Sleževičius

Būtėnas, Julius, Mackevičius, Mečys. Mykolas Sleževičius: advokatas, politikas. Vilnius, 1995. Knygos viršelis

1901 m. baigė Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnaziją. Nuo 1902 m. studijavo teisę Odesos universitete [6, 5]. Čia M. Sleževičius įsijungė į visuomeninę veiklą – kartu su kitais lietuviais studentais išrūpino Odesos katalikų parapijai kunigą lietuvį ir lietuviškas mišias; pasinaudodami savitarpio pašalpos draugijos vardu, 1904 m. suorganizavo lietuvišką saviveiklininkų vakarą, greitu metu pastatė spektaklį „Amerika pirtyje“. 1905 m. M. Sleževičius buvo aktyvus Rusijos revoliucijos dalyvis [6]. 1905 m. pabaigoje Odesos lietuviai delegavo M. Sleževičių į Didįjį Vilniaus Seimą. Tada jis pradėjo bendradarbiauti su „Lietuvos ūkininku“ [6]. Grįžęs į Odesą, M. Sleževičius dar aktyviau įsitraukė į visuomeninę veiklą – 1906 m. jo rūpesčiu buvo įkurta kultūros draugija „Rūta”, kuri rūpinosi knygynų, skaityklų įkūrimu, mokyklų draugijų steigimu, organizavo kursus, vaidinimus, koncertus ir kitokio pobūdžio vakarus [6]. 1907 m. M. Sleževičius, baigęs universitetą, atvyko į Vilnių, metus dirbo teismo tarnautoju, vėliau tapo garsių Lietuvos advokatų J. Vileišio ir T. Vrublevskio padėjėju. Vilniuje jam pasiūloma „Lietuvos ūkininko“ redaktoriaus vieta (1910–1912 m., jis ir „Lietuvos žinių“ redaktorius. Įsitraukia į mėgėjiško teatro veiklą – režisuoja spektaklius, pats juose ir vaidina. Kaip aktyvus visuomenininkas jis buvo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti ir kitų draugijų nariu [6].
1907 m. išvyko metams į Peterburgą. Čia M. Sleževičiui buvo pasiūlyta tapti Rusijos Valstybės Dūmos lietuvių frakcijos sekretoriumi. Susipažinęs su politine veikla, spaudoje rašė apie Dūmos darbą, kitais svarbiais klausimais.
Pirmojo Pasaulinio karo metais, nuo 1915 m. pabaigos, M. Sleževičius tapo ypatinguoju Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu. 1917 m. lapkritį Voroneže įkūrus Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje kartu su K. Griniumi ir M. Yču, M. Sleževičius tapo prezidiumo nariu. Tarybos darbas ypač suaktyvėjo po 1918 m. Nutarimo dėl Lietuvos valstybės atkūrimo: lietuvių inteligentija ir pabėgėliai grąžinami į Lietuvą, jiems išduodami lietuviški dokumentai, skatinamos nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos. Už savo veiklą Vyriausiosios lietuvių tarybos nariai, tarp jų ir M. Sleževičius, buvo suimti ir apie mėnesį kalinti. Paleisti iš kalėjimo visuomenės veikėjai buvo akylai stebimi, tačiau M. Sleževičiui pavyko išvykti į Maskvą, o vėliau (1918 m. gruodžio 19 d.) – grįžti į Vilnių [6]. 1918 m. gruodžio 26 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas priėmė A. Voldemaro Ministrų kabineto atsistatydinimą ir patvirtino M. Sleževičiaus sudarytą Vyriausybę [3, 6, 8].
Visa mūsų valstybės valdžia 1919 m. sausio 5 d. persikėlė į Kauną. M. Sleževičiaus vyriausybė veikė sėkmingai ir energingai. Nors pirmasis įsakymas mūsų kariuomenei paskelbtas dar Vilniuje 1918 m. lapkričio 18 d., tikrasis jos kūrimas prasidėjo tik dabar. Kariuomenės branduolį, ir gana tvirtą, sudarė savanoriai, bet jų nepakako ir vyriausybė skelbė mobilizacijas [6].
M. Sleževičiaus vadovaujama II Vyriausybė dirbo iki 1919 kovo, IV – nuo balandžio iki spalio. Taigi, atėmus vieną mėnesį, kai veikė III Pr. Dovydaičio vadovaujamas Ministrų kabinetas, M. Sleževičius stovėjo prie valstybės vairo 9 mėnesius. Kadangi A. Voldemaro Vyriausybė gyvavo vos pusantro mėnesio ir buvo teorinio pobūdžio, nes vokiečiai dar vis šeimininkavo Lietuvoje, galima sakyti, kad M. Sleževičiui teko iš pačių pagrindų kurti Lietuvos valstybę: organizuoti kariuomenę, valstybės aparatą, finansus, savivaldybes, teismus. M. Sleževičiaus vadovavimo Vyriausybėms metu buvo parengtas ir žemės reformos projektas, paruoštas laikinasis įstatymas dėl Lietuvos pilietybės, ypatingieji valstybės apsaugos bei karo teismų įstatai, o bolševikų kariuomenė buvo išvaryta iš Lietuvos, tačiau vidaus politika buvo kritikuojama dėl privačios iniciatyvos varžymo ir dėl politinio liberalizmo [6].
M. Sleževičius buvo išrinktas Steigiamojo, I, II, III Seimų atstovu. Vadovavo Socialistų liaudininkų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos (vėliau – Valstiečių liaudininkų sąjungos) frakcijai. Buvo Konstitucijos rengimo komisijos narys, kartu su Seimo delegacija, lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir prašė tų valstybių pripažinti Lietuvą de jure [6]. 1920 m. Lenkijai užpuolus Lietuvą buvo nuspręsta įsteigti Vyriausiojo Lietuvos gynimo komitetą, jos pirmininku išrinktas M. Sleževičius. Ši organizacija rūpinosi kariuomenės kūrimu ir jos šalpa [6]. 1926 m. išrinktas III Seimas Prezidentu išrinko K. Grinių, o šis M. Sleževičiui pavedė sudaryti XIII Vyriausybę. M. Sleževičius tapo ir užsienio reikalų bei teisingumo ministru. Vienas svarbiausių šio Ministrų kabineto nuveiktų darbų – 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Ta sutartimi buvo sustiprintos Lietuvos pozicijos prieš Lenkiją [6]. Po tautininkų perversmo M. Sleževičiaus politinė veikla buvo suvaržyta, todėl jis atsidėjo advokato darbui. [5, 6]. Nuo 1927 m. Kaune dirbo advokatu (gynė 1935 m. Suvalkijos valstiečių streiko dalyvius) [5]. Nuo 1935 m. Lietuvos advokatų tarybos narys [5]. 1922-1936 – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos CK pirmininkas. 1938 m. – Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. Tarptautinio Banko, Kredito banko ir kt. bankų juriskonsultas, globojo Lietuvos jaunimo sąjungą [5]. 1939 m. rudenį M. Sleževičius sunkiai susirgo ir lapkričio 11 d. mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse [3, 6, 5].

Mykolas Sleževičius – vienas įžymiausių nepriklausomos Lietuvos demokratinio judėjimo veikėjų, tris kartus vadovavęs koaliciniams Ministrų kabinetams, buvęs užsienio reikalų bei teisingumo ministru, ilgametis Liaudininkų partijos pirmininkas, Seimų atstovas. Tai spalvinga asmenybė, ilgus metus dirbusi visuomenininko, politiko, kultūrininko, teisininko darbus.

Vienas pirmųjų leidinių apie žymų visuomenės veikėją yra nedidelės apimties Kaune išleista teisininko Zigmo Toliušio knygelė „Mykolas Sleževičius. Biografijos bruožai“ [8]. Apie jį plačiai rašoma išeivijoje išleistame straipsnių rinkinyje Mykolas Sleževičius“ (Chicago, Ill., 1954). Jame spausdinama ir Juliaus Būtėno dar 1940 m. pradėtos rašyti knygos apie šį Lietuvos visuomenės veikėją dalis, kurios rankraštį išsaugojo išeivijoje gyvenusi M. Sleževičiaus žmona Doma Šleževičienė [1]. Jau nepriklausomoje Lietuvoje išleista gausiai iliustruota Juliaus Būtėno ir Mečio Mackevičiaus monografijaMykolas Sleževičius: advokatas ir politikas“ [1]. Čia pateikiama išsami biografija, įterpiama nemažai atsiminimų. Knygoje „Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940“ pateikiama M. Sleževičiaus biografinė apybraiža, parašyta Ričardo Čepo [3]. Leidinyje Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918–1940“ spausdinamas istoriko Algimantas Kasparavičiaus straipsnis apie Mykolo Sleževičiaus veiklą Lietuvos užsienio politikoje [4]. Apie žymų Lietuvos veikėją rašoma visose lietuviškose enciklopedijose [5] ir kt. leidiniuose. Yra straipsnių periodikoje ir informacijos internete.

1905 m. M. Sleževičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Čia jis užmezgė ryšius su iškilia lietuvių tautinio judėjimo dalyve Felicija Bortkevičiene ir tapo laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ bendradarbiu. Tai jį paskatino dar aktyviau įsijungti į visuomeninę veiklą. Nuo 1907 m., baigęs Odesos universitetą, M. Sleževičius gyveno Vilniuje (1907 m. – Užupio g. 19, 1912 m. – Stuokos-Gucevičiaus, tuomet Semionovskaja, g. 12)  [3]. Dirbo teisme, nuo 1913 m. – advokatu. Čia gyvendamas redagavo laikraščius „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“. Dalyvavo anticarinėje ir kultūrinėje veikloje. Aktyviai dalyvavo mėgėjų teatro veikloje, pastatė kelis spektaklius. 1909 m. Vilniuje įkūrė kultūros draugiją „Rūta“. Steigiamasis susirinkimas vyko dabartinio Vilniaus Mažojo teatro patalpose Gediminio pr. 22 [7]. „Rūtos“ klubas pasidarė Vilniaus lietuvių kultūriniu centru ir mėgstamiausia sueigų vieta, lietuviškos kultūros sala Vilniaus krašte“ [7].  1911–1912 m. M. Sleževičius buvo išrinktas į komisiją, kuri rūpinosi lietuvių kalbos dėstymu Vilniaus I gimnazijoje ir realinėje mokykloje [1].
Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Rusijoje [5]. 1918 m. gruodį iš Rusijos grįžęs į Vilnių gavo pasiūlymą sudaryti vyriausybę  ir pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę. Pulkininkas Kazys Škirpa savo atsiminimuose rašė: „Jei ne M. Sleževičiaus atsiradimas Vilniuje, Lietuvos nepriklausomybė gal būtų žuvusi  jau 1918 m. gale, taip sakant, ant savo prisikėlimo slenksčio“ [1]. Nuo 1919 m. sausio M. Sleževičius su visa Lietuvos vyriausybe išsikėlė į Kauną. 1919 m. sausį vykusiojo Valstybės Tarybos Konferencijoje M. Sleževičius skaitė pranešimą, kuriame teigė: „Vilnius turi būti Lietuvos ir jis bus. Vilnius mums visuomet švietė ir jame bus tartas paskutinis žodis dėl mūsų likimo“ [1].

2006 m. birželio 12 d. Vilniuje, ant kampinio namo Gedimino pr. 13 / Vilniaus g. 11 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta granitinė memorialinė lenta su M. Šleževičiaus bareljefu (skulpt. Anicetas Vambutas) [2, 7]. Lentoje rašoma: „Čia, sostinėje, buvusioje [Vyriausybės] rezidencijoje ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius 1918 m. gruodžio 26 d. sudarė II Vyriausybę ir sutelkė tautą nepriklausomybei ginti“ [7].

1992 m. viena iš Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone esančių gatvių buvo pavadinta M. Sleževičiaus vardu [2].

M. Sleževičiaus gimtajame Raseinių rajone, Paupyje, jo atminimui pastatytas medinis stogastulpis (skulpt. Zigmas Povilaitis). Žymaus veikėjo atminimas yra įamžintas ir Kaune, kur jis gyveno 1919–1939 m. [7].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Būtėnas, Julius. Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas / Julius Būtėnas, Mečys Mackevičius. – Vilnius, 1995. – 261, [2] p., [16] iliustr. lap.: iliustr. – Vardynas: p. 247-261.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: [žinynas]. – Vilnius, 2011, p. 367.
3. Čepas, Ričardas. Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius. – Iliustr. // Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940 – Vilnius, 1997. – P. 71-117.
4. Kasparavičiaus, Algimantas. Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12–10 06 ir 1926 06 15–12 16). – Santr. angl. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918–1940. – Kaunas, 1999. – P. 197-227.
5. Sleževičius Mykolas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 22, p. 70.
6. Mykolas Sleževičius. Lietuvos Respublikos Seimas [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-12-09]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2796&p_k=1&p_b=3804>.
7. Mykolas Sleževičius: politikas, visuomenės veikėjas, teatralas / parengė Konstantinas Prušinskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 12 pavad. // Žemaičių žemė. – 2014, Nr. 1, p. 14-19; Prieiga per internetą: <http://www.samogit.lt/zz_2014_1/zz_2014_nr.1_p14-19.pdf>.
8. Toliušis, Zigmas. Mykolas Sleževičius. Biografijos bruožai. – Kaunas, 1940. – 43 p.; portr.

Parengė: Martynas Vrubliauskas (VCB), 2020

Dalintis straipsniu: