Ona Šimaitė

Stankevičius, Rimantas. Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai. – Vilnius, 2021. Knygos viršelis

Vaikystėje gyveno Rygoje (Latvija). Lankė Rygos gimnaziją. 1914 m. išvyko mokytis į Maskvą (Rusija). 1914–1919 m. studijavo Maskvos universitete, lankė Dmitrijaus Tichomirovo pedagoginius kursus, žymaus rusų defektologo Vsevolodo Kaščenkos vaikų auklėtojų kursus. Dirbo įvairiose pedagoginėse įstaigose beglobių vaikų auklėtoja. 1922 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune. 1922–1924 m. dirbo mokytoja Kauno 11-oje žydų pradžios mokykloje. 1924 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922–1937 m. su neilgomis pertraukomis dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje Kaune. 1937 m. dirbo Abelio Balošerio bibliotekoje, vėliau „Lietuvos vaiko“ draugijos vaikų skaitykloje-bibliotekoje. 1938–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė [3, 4, 6]. 1940–1944 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Už pagalbą Vilniaus geto žydams 1944 m. balandį buvo suimta ir nuteista mirties bausme. Vilniaus universiteto profesoriams papirkus vokiečių pareigūnus, mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla. Keturis mėnesius buvo kalinama Dachau (Vokietija), Lidelanges (Prancūzija) koncentracijos stovyklose. 1944 m. rugsėjį ją išlaisvino Jungtinės pajėgos. Į Lietuvą O. Šimaitė nebegrįžo. 1944–1953 m. gyveno Paryžiuje [3, 4, 7]. Dirbo privačiose bibliotekose. Palaikė ryšius su Lietuvos ir pasaulio didžiosiomis bibliotekomis. Atsiųstas Lietuvoje išleistas knygas perskaitydavo ir padovanodavo Paryžiaus bibliotekoms. Taip pat siųsdavo Vilniaus universiteto, Lietuvos Respublikinei bibliotekai (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) įvairias knygas, leidinius daugiausia prancūzų kalba, kitą surinktą dokumentinę medžiagą [7, 8, 9]. 1953–1956 m. gyveno Petah Tikvahe, Izraelyje. Nuo 1956 m. iki mirties gyveno Prancūzijoje. 1956–1965 m. gyveno Paryžiuje, nuo 1965 m. – senelių namuose Cormeilles priemiestyje šalia Paryžiaus. O. Šimaitė mirė 1970 m. sausio 17 d. [4, 7, 11].

1966 m. kovo 15 d. Jeruzalėje įsikūrusi Yad Vashem institucija O. Šimaitei, vienai iš pirmųjų lietuvių, suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą. Yad Vashemo teisuolių alėjoje O. Šimaitės garbei pasodintas medelis. 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi [4, 7, 11].

O. Šimaitės literatūrinį palikimą sudaro versti kūriniai, recenzijos, straipsniai, laiškai, dienoraščiai. Ji parašė atsiminimų apie Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Kazį Jakubėną ir kitus rašytojus, padėjo surinkti medžiagą Jurgio Baltrušaičio kūrybos rinktinei „Poezija“, rinko ir siuntė į Lietuvą medžiagą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bibliografijai [3, 9, 11]. O. Šimaitės rašytų straipsnių apie Vilniaus getą galima rasti Prancūzijos, Izraelio, JAV, Argentinos, Pietų Afrikos žydų spaudoje. Dienoraštyje pateikiama daug užrašų apie 1953–1969 m. susitikimus su išgelbėtais žydais. Vertingą O. Šimaitės palikimą sudaro laiškai, dienoraščiai, saugomi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo, Mokslų Akademijos centrinėje bibliotekose, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Lietuvių literatūros ir meno archyve, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje [4, 7, 8].

Stankevičius, Rimantas. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Stankevičius, Rimantas. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Šimas, Kazys Kęstutis. Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Šimas, Kazys Kęstutis. Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

2004 m., minint O. Šimaitės 110-ąsias gimimo metines bei jos suėmimo ir išlaisvinimo 60-ąsias metines, išleista holokausto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus monografija „Gyvenusi tautos himno dvasia“ [4]. Kaip rašoma knygos „Įžanginiame žodyje”, tai nėra išsami O. Šimaitės gyvenimo studija. Šio leidinio pagrindu tapo medžiaga rinkta autoriaus straipsniui, išspausdintam leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos” (Vilnius, 2005, sąs. 3). Pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas O. Šimaitės veiklai Vilniaus gete. Autorius turėjo galimybę keletą dienų rinkti medžiagą apie O. Šimaitę Jeruzalės archyve. Leidinyje pateikiama laiškų, dienoraščių ištraukų, trys jos straipsniai. Knygos pabaigoje yra Pasaulio tautų teisuolių Lietuvoje” sąrašas. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų muziejaus fondų, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus fondų.
2021 m. išleista Rimanto Stankevičiaus knyga „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ [5]. Knygoje išspausdinti Pasaulio tautų teisuolės tekstai apie Vilniaus geto laikotarpį, jo atspindžius pokariniame gyvenime. Leidinyje aprašomi ir mažiau Lietuvoje žinomi O. Šimaitės gyvenimo Izraelyje bei Prancūzijoje fragmentai. Nuskenavus knygoje pavaizduotą QR kodą, galima pasiklausyti įrašytą Onos Šimaitės pasakojimą apie pagalbą Vilniaus geto gyventojams, kitus žydų gelbėtojus.
2006 m. išleista Kazio Kęstučio Šimo, bibliotekininkės giminaičio, knyga „Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė“ [7]. Leidinyje pasakojama apie O. Šimaitės gyvenimą ir veiklą, giminių požiūrį į ją. Pateikiamos O. Šimaitės laiškų ištraukos, keli straipsniai. Yra Asmenvardžių rodyklė.

Šukys, Julija. Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis

2016 m. Vilniuje išleista Kanados lietuvės, literatūrologės, rašytojos Julijos Šukys knyga „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ [8]. Kaip tikra žodžių iždininkė O. Šimaitė kruopščiai rinko ir saugojo užrašytus savo gyvenimo liudijimus, tarp kurių gausybė laiškų, dienoraščių, straipsnių, spaudos iškarpų. Knygos autorė atskleidžia šios Pasaulio tautų teisuolės gyvenimo mozaiką, atkuria jos vidinį pasaulį, pateikia gausių laiškų ir dienoraščių ištraukų. Leidinys iliustruotas nuotraukomis ir dienoraščių faksimilėmis iš Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų Retų spaudinių ir rankraščių skyrių archyvų.
2002 m. išleistoje Vlado Žuko knygoje „Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės“ yra skyrius „Ona Šimaitė“, kuriame pasakojama apie bibliotekininkės gyvenimą ir veiklą, ryšius su meno žmonėmis. Daug vietos skiriama O. Šimaitės rašytiniam palikimui [11]. Apie O. Šimaitę rašoma Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967), Rasos Baškienės „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022) ir kt.  Istoriko, publicisto, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo Zigmo Vitkaus knygoje  „Akimirka apsispręsti: Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ (Vilnius, 2023) pateikiama O. Šimaitės biografija. Autorius rašo pirmuoju asmeniu, tarsi tai būtų pačios žydų gelbėtojos pasakojimas. 2012 m. anglų kalba išleista Julijos Šukys knyga „Epistolophilia: writing the life of Ona Šimaitė” (Lincoln; London, 2012). Apie O. Šimaitę rašoma užsienio šalių enciklopedijose „Encyclopedia Judaica“ (Niujorkas, 1971) „Encyclopedia of Holocaust“ (2000), kituose leidiniuose: Mardecajaus Paldielo knygoje „The path of the Righteous“ (Jeruzalė, 1993), „Jerusalem of Lithuania“ (Niujorkas, 1974), Philipo Friedmano knygoje „Their brothers keepers“ (Niujorkas, 1957) [4, 7, 9].

1940 m. O. Šimaitė apsigyveno Vilniuje, Savičiaus g. 13-ame name. Dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje knygų kataloguotoja, Senųjų spaudinių skyriaus vedėja, bibliografe, Lituanistikos seminaro sekretore. Kultūros temomis 1940–1941 m. rašė „Vilniaus balse“ [3, 7, 9]. Vokiečių okupacijos metais teikė materialinę paramą Vilniaus geto gyventojams, organizavo pabėgimus iš geto, slėpė pabėgėlius. Gelbėjo nuo sunaikinimo žydų kultūros vertybes: knygas, archyvinius dokumentus, rankraščius. Turėdama leidimą lankytis gete ir ieškoti negrąžintų Vilniaus universiteto bibliotekos knygų, O. Šimaitė iš geto išnešė svarbiausius žydų klasiko Icchako Leibo Pereco raštus, poeto Abraomo Suckeverio sukurtas Vilniaus geto dainas, žydų istoriko Hellerio parašytą straipsnį „Senas ir naujas getas“, kitus vertingus dokumentus, kuriuos slėpė Vilniaus universitete. Vilniaus universiteto Lituanistikos seminaro patalpose įrengtoje slėptuvėje saugojo parašytus 1941–1943 m. apie 200 Vilniaus geto žydų laiškų. Deja, daug slėptų knygų ir raštų, žydų laiškai iš geto neišliko. Beveik dvejus metus (nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. balandžio) ji lankėsi Vilniaus gete [4]. 1944 m. buvo suimta gestapo ir išvežta į koncentracijos stovyklą [4, 6, 8]. Apie ši laikotarpį viename iš laiškų O. Šimaitė yra parašiusi: „Visi mano nusikaltimai Vilniuje buvo padaryti iš meilės žydų kultūrai ir todėl, kad aš negalėjau nesikišti ir šaltai stebėti žydų kančių…“  [2, p. 12].

Pokario metais O. Šimaitė parašė kelis straipsnius apie Vilniaus getą „Mano susirašinėjimas su Vilniaus geto žmonėmis“, „Lietuviai ir žydai vokiečių okupacijos metais“, „Geto lakštingala dainininkė Liuba Levicka“. Visi šie straipsniai spausdinami abiejose O. Šimaitei skirtose knygose lietuvių kalba [4, 7].

2004 m. balandžio 9 d. Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 3, Senamiesčio seniūnija) O. Šimaitei atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Vilniaus universiteto bibliotekoje / 1940–1944 m. / dirbo Ona Šimaitė / (1894–1970) / Vilniaus geto žydų gelbėtoja / Pasaulio tautų teisuolė“ [4, p. 101-102; 7, p. 112-120; 10]. K. K. Šimo knygoje pateikiamos visų, kalbėjusiųjų per paminklinės lentos atidengimo iškilmes, kalbos [7].

2019 m. Vilniuje, ant namo Savičiaus g. 13 (Senamiesčio seniūnija), O Šimaitės atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Čia 1940–1944 m. gyveno bibliotekininkė, Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė, 1894–1970“ [1].

2013 m. Vilniuje, netoli Vilniaus kunigų seminarijos – nuo Ateities iki Kalvarijų gatvės sankryžos, iki Pušyno kelio – O. Šimaitės vardu pavadinta gatvė (Verkių seniūnija). Žydų bendruomenė nebuvo patenkinta, kad Pasaulio tautų teisuolės O. Šimaitės vardu pavadinta gatvė Jeruzalėje, o ne Senamiestyje, netoli buvusio žydų geto. 2015 m. rugsėjo 22 d. O Šimaitės vardas suteikas buvusiai Kūdrų gatvei prie Tymo turgaus.

Literatūra ir šaltiniai

1. Dėl leidimo įrengti atminimo lentą Onai Šimaitei. Įsakymas Nr. A30-1630/19. 2019 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2020-08-05]. Prieiga per internetą: <https://aktai.vilnius.lt/document/30328443>.
2. Molytė, Laura. Žinojusi žmogiškumo paslaptį: [apie bibliotekininkę Oną Šimaitę]. – Iliustr. – Bibliogr.: 10 pavad. // Tarp knygų. – 2012, Nr. 4, p. 12-14.
3. Raguotienė, Genovaitė. Gražiai sielai, Onai Šimaitei: [apie bibliotekininkės Onos Šimaitės gyvenimą ir visuomeninę veiklą]. – Portr., iliustr. // Raguotienė, Genovaitė. Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos. – Vilnius, 2000. – P. 99-116.
4. Stankevičius, Rimantas. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius, 2004. – 111, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Asmenvardžių r-klė: p. 103-111.
5. Stankevičius, Rimantas. Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai. – Vilnius, 2021. – 215, [1] p.: iliustr., portr., nuotr., faks.
6. Striogaitė, Dalia. Apie ypatingą moterį Oną Šimaitę: [apie bibliotekininkės Onos Šimaitės gyvenimą ir veiklą Vilniuje]. – Bibliogr.: 26 pavad. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: moterų indėlis 1900–1945. – Vilnius, 2005. – P. 180-189.
7. Šimas, Kazys Kęstutis. Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius, 2006. – 160 p.: iliustr., faks. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 154-159.
8. Šukys, Julija. Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas. – Vilnius, 2016. – 255, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml.
9. Šulgienė, Nijolė. Knygos bičiulę Oną Šimaitę prisimenant. – Portr., iliustr. // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 25-29.
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2020 [žiūrėta 2020-08-07]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.
11. Žukas, Vladas. Ona Šimaitė. – Portr., iliustr. // Žukas, Vladas. Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 350-382.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2022

Dalintis straipsniu: