Paulius Galaunė

Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

P. Galaunės tėvas – Pageležių pašto stoties kalvis, šviesi asmenybė, turėjusi meninių ir kultūrinių polinkių. Motina – puiki audėja, mokėjusi daug pasakų. 1900–1902 m. P. Galaunė mokėsi Veprių liaudies mokykloje. 1904 m. išvyko mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame su pertraukomis išgyveno iki 1918 metų. 1910–1913 m. Sankt Peterburge studijavo Psichoneurologijos instituto humanitarinių mokslų fakultete, lankė Dailės skatinimo draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, įsijungė į Lietuvos kultūros puoselėtojų gretas, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių visuomeninėje veikloje. Studijuodamas, nuo 1910 m., bendradarbiavo almanache „Aušrinės keliais“, laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“. Po pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą [6]. 1918-1919 m. dėstė Vilniaus gimnazijoje, 1919-1923 m. Kaune dirbo Valstybiniame muziejuje, buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos vienas įkūrėjų ir narys. 1923–1924 m. Luvro mokykloje Paryžiuje studijavo muziejininkystę. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi M. K. Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. 1924–1936 m. buvo šios galerijos vedėjas, 1936–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1948 m. – M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. P. Galaunės pastangomis surinkta nemažai M. K. Čiurlionio paveikslų, išvežtų į užsienį arba priklausiusių privatiems asmenims Lietuvoje. 1925–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1951 m. – Vilniaus universitete, 1945–1950 m. Vilniaus dailės institute dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. Antrojo pasaulinio karo metais rūpinosi M. K. Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos, gyvavusios 1931–1940 m. ir puoselėjusios knygos kultūrą, vienas iniciatorių ir narys [1]. P. Galaunė kolekcionavo grafikos darbus, turėjo sukaupęs didelę ir vertingą knygų kolekciją, nes, kaip rašo savo memuaruose žymus knygotyrininkas Vladas Žukas, „knyga jam buvo pagrindinis kolekcionavimo objektas, labiausiai branginta vertybė“ [8]. P. Galaunė mirė Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse [1].

Kaip Lietuvos meno ir lietuvių liaudies meno tyrinėtojas, be 1910–1987 m. paskelbtų 430 publicistinių, mokslinių straipsnių, išspausdino aktualumo iki šiol nepraradusius leidinius: „Lietuvos kryžiai“ (Kaunas, 1926), „Senoji tapyba“ (Kaunas, 1926), monografiją „Vilniaus meno mokykla“ (Kaunas, 1928), „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ (Kaunas, 1930) ir kt. Su P. Galaunės vardu susieti svarbiausi lietuviško ekslibriso raidos keliai ir tyrinėjimai. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojų, išleista jo studija „Ex-librisas Lietuvoje: XVI–XX šimtmečiais“ (Kaunas, 1926). Išleistas taip pat P. Galaunės straipsnių rinkinys „Dailės ir kultūros baruose“ (Vilnius, 1970), atsiminimų knyga „Muziejininko novelės“ [3] ir šios knygos, pertvarkytos ir papildytos, antrasis leidimas pavadinimu „Likimo duota: muziejininko novelės“ [2]. Jis sudarė knygas: „Senosios tapybos katalogas“ (Kaunas, 1926), „Lietuvių liaudies raižinių katalogas“ (Kaunas, 1927), „Lietuvių liaudies menas“ (Vilnius, 1956–1968, kn. 1-6) ir kt. Sukūrė fantastinio turinio grafikos kūrinių, knygų viršelių ir iliustracijų, vinječių, ekslibrisų.

P. Galaunė daug nusipelnė populiarinant Lietuvos meną, ypač liaudies meną, užsienyje. Surengė tautodailės parodas Italijoje (1925 m.), Prancūzijoje (1927 m.), Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje (1931 m.). Kartu su kitais rengė lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas Paryžiaus (1937 m.), Niujorko (1939 m.) pasaulinėse parodose. Jis daug pasidarbavo skleisdamas Lietuvoje bei užsienyje mažosios grafikos žanrą. Pirmasis inicijavo bažnytinio meno bei ekslibrisų parodas [1].

Už nuopelnus apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931), Švedijos karaliaus Vazos 2-ojo laipsnio (1932) Latvijos Trijų Žvaigždžių 3-ojo laipsnio (1939) ordinais, Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsniu. 1970 m. apdovanotas LSSR valstybine premija, suteiktas liaudies dailininko vardas [1].

Galaunė, Paulius. Likimo duota: muziejininko novelės. - Kaunas, 1998. Knygos viršelis

Galaunė, Paulius. Likimo duota: muziejininko novelės. – Kaunas, 1998. Knygos viršelis

Informacijos apie P. Galaunę yra jo atsiminimų knygoje „Muziejininko novelės“ [3]. Tai eseistiniu stiliumi, gyvai ir šmaikščiai parašytos trumpos autoriaus gyvenimo istorijos. Pirmajame knygos skyriuje „Kai aš augau“ autorius supažindina skaitytojus su gimtaisiais Pageležiais [2]. Antrajame knygos skyriuje „Pradedu bręsti“ prisimena, kaip būdamas vienuolikmetis, pirmą kartą atvyko į Vilnių, aplankė čia tuo metu veikusius Senienų ir Karo muziejus. Knygoje pasakojamos komiškos ir dramatiškos situacijos, kuriose teko atsidurti kaupiant eksponatus Kaune įsteigtai M. K. Čiurlionio galerijai. Pertvarkytas, aštuoniomis P. Galaunės archyve buvusiomis novelėmis papildytas, šios knygos leidimas pasirodė 1998 m. pavadinimu „Likimo duota: muziejininko novelės“ [2].
1988 m. buvo išleista monografija „Paulius Galaunė“, kurią parašė dailės istorikė, lietuvių kultūros tyrinėtoja, buvusi P. Galaunės studentė Zita Žemaitytė (1923–2009) [6]. Šioje knygoje pirmą kartą plačiai nušviestas žymaus kultūros veikėjo gyvenimas ir kūryba, muziejininkystės ir kita universalios asmenybės veikla. Pateikta P. Galaunės bibliografija. Yra knygos santrumpa anglų ir rusų kalbomis, pavardžių rodyklė.

Nors didžiausią gyvenimo dalį (1919–1988 m.) Paulius Galaunė praleido Kaune, tačiau jo šaknys tvirtai suaugę su gimtaisiais Pageležiais (Veprių seniūnija, Ukmergės r.). Būtent čia dailėtyrininkas pasiėmė tai, ką puoselėjo visą amžių – meilę savam kraštui, jo istorijai, žmogui. „<…> sulaukęs dvylikos metų, aš iš tų apylinkių išvažiavau ir niekuomet daugiau nebeparsiradau“, – rašė atsiminimuose [2, 3].
Jaunystėje, paskatintas bičiulio, tėviškės apylinkėse yra užrašęs tautosakos, kuri buvo išspausdinta žurnalo moksleiviams „Aušrinė“ priede „Vasaros darbai“ 1911 m. Nr. 2 [6].
Labai dažnai, kai jam kas nors sukeldavo asociacijų, susijusių su vaikyste, P. Galaunė sakydavo: „Visai kaip Pageležiuose…“,„…galvodavau, kokie tie laimingi, kas gali kur nori važiuoti… O kai pamačiau pasaulį – ilgėjausi Pageležių…“ [6, p. 20].

1990 m., minint Pauliaus Galaunės 100-ąsias gimimo metines, Pageležiuose, buvusio gyvenamojo namo vietoje, kur gimė P. Galaunė, buvo pastatytas paminklas – ąžuolinis stogastulpis su Rūpintojėlio skulptūra (skulpt. Rimantas Zinkevičius) [5].

Apie P. Galaunės atminimo įamžinimą Kaune išsami informacija pateikiama elektroniniame žinyne „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“, kurį parengė Kauno apskrities viešoji biblioteka [7].
1976 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skiriamą geriausiems Lietuvos tautodailininkams [7].
Kaune veikiantis memorialinis muziejus Adelės ir Pauliaus Galaunių namai kasmet organizuoja P. Galaunės skaitymus [7].

1970 m. išleistame Pauliaus Galaunės straipsnių rinkinyje „Dailės ir kultūros baruose“ yra spausdinama muziejininkės, meno istorikės Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės sudaryta bibliografija, apimanti P. Galaunės raštus, publikuotus 1910-1970 m. [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dobrovolskaitė, Irena. Galaunė Paulius. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 349-350.
2. Galaunė, Paulius. Likimo duota: muziejininko novelės. – Kaunas, 1998. – 167, [3] p., [8] iliustr. lap.: iliustr.
3. Galaunė, Paulius. Muziejininko novelės. – Vilnius, 1967. – 163 p.: iliustr.
4. Galaunės P. raštų bibliografija 1910-1970 / sudarė Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė // Galaunė, Paulius. Dailės ir kultūros baruose. – Vilnius, 1970. – P. 281-308.
5. Jastramskienė, Loreta. Šviesi atmintis Pageležiuose: [apie P. Galaunei skirto koplytstulpio atidengimą]. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 1990, saus. 27, p. 3.
6. Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė: monografija. – Vilnius, 1988. – 244, [3] p.: iliustr.
7. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas: elektroninis žinynas [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2016- 06-29] Prieiga per  internetą: <http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=GALAUN%CB%20%20PAULIUS>.
8. Žukas, Vladas. Paulius Galaunė: [prisiminimai]. – Iliustr. // Žukas, Vladas. Pažinti kultūros žmonės. – Vilnius, 2002. – Kn. [1], p. 277-319.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2012; 2016

Dalintis straipsniu: