Petras Oleka

Petras Oleka. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 756.

Petras Oleka. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 756.

Gimė Maskvoje gydytojo šeimoje. 1915 m. baigė 10-ąją Maskvos gimnaziją. Porą metų studijavo Maskvos universitete mediciną. Muzikos ir dainavimo mokėsi privačiai. 1918 m. persikėlė gyventi į Kauną. Dalyvavo kompozitoriaus Juozo Naujalio rengiamuose koncertuose, mokė dainavimo J. Naujalio muzikos mokykloje. Įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. 1919 m. baigė Kauno karo mokyklą ir buvo paskirtas instruktoriumi. Vadovavo kariūnų chorui ir mokyklos sporto daliai. 1919 m. kartu su kitais entuziastais įkūrė pirmąją Lietuvos sporto sąjungą. [3, 8]. 1919–1920 m. dirbo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijoje. 1920–1945 m. – operos teatro solistas ir režisierius. 1921–1923 m. koncertavo Berlyno ir Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenėms. 1925 m. dainavimo mokėsi Romoje, 1926 m. – Paryžiuje ir Kaune pas Teodorą Pavlovskį. Nuo 1931 m. – Valstybės teatro režisierius. Nuo 1929 m. vadovavo Kauno muzikos mokyklos operos klasei. Kartu mokėsi vaidybos ir scenos technikos. 1933–1949 m. – Kauno konservatorijos, 1949–1955 m. – LSSR konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Operos studijos vadovas. Nuo 1955 m. dėstė tik dainavimą, turėjo savo klasę [3, 6]. Mirė 1975 m. balandžio 17 d. Vilniuje, palaidotas Gražiškių kapinėse (Šakių r.). 1981 m. pastatyto antkapinio paminklo autorius – dainininko sūnus, architektas Vikis Oleka [8].

P. Oleka yra vienas iš Lietuvos operos meno ir dainavimo pedagogikos kūrėjų. 1920 m. dainavo pirmajame lietuviškame Giuseppe Verdi operos „Traviata“ pastatyme. 1927 m. debiutavo kaip režisierius. 1927–1952 m. Lietuvoje pastatė apie 20 operų. 1936 m. Buenos Airių teatre „Colon“ pastatė M. Musorgskio „Borisą Godunovą“, N. Rimskio-Korsakovo „Carą Saltaną“ ir „Kitežą“. 1927 m. debiutavo kaip režisierius F. Halevy operoje „Žydė“. Režisavo apie 30 spektaklių. Tarp jų – pirmąsias lietuviškas operas: J. Karnavičiaus „Gražina“ (1933) bei „Radvila Perkūnas“ (1937), S. Šimkaus „Pagirėnai“ (1942) ir kt. Harmonizavo liaudies dainų. Išleisti keli dainų ir natų rinkiniai: „Prikelk, motule“ (Vilnius, 1985), „Valio, mano dalgelis“ (Vilnius, 1992).
1931 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1955 m. P. Olekai suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas [9].

Apie P. Oleką yra informacijos enciklopediniuose leidiniuose: „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, T. 2, 1968), „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, T. 8, 1981), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6], „Muzikos enciklopedijoje“ (Vilnius, T. 3, 2007), muzikologo Jono Bruverio knygoje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (Vilnius, 2006) ir kt. P. Olekos biografiją rasime Bernardo Aleknavičiaus ir Vincento Aleknavičiaus knygoje „Novužės krašto vaikai“ [1], A. R. Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3], Rimvydo Butauto-Kudirkos „Barzdų enciklopedijoje“ (Vilnius, 2009). Trumpa biografija ir informacija apie namą, kuriame gyveno dainininkas, pateikta „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ (Vilnius, 1998). Angelė Buškevičienė knygose „Susitikimai Gražiškiuose“ ir „Barzdų parapija“ (Vilnius, 2005) rašo apie Gražiškių kapines ir jose palaidotą Olekų giminę. P. Olekos mokinė, operos solistė Bernadeta Petravičiūtė yra paskyrusi savo mokytojui eilėraštį „Čia Lietuva“ [7]. Minint įvairias gyvenimo sukaktis, P. Olekos biografija ir veikla buvo aprašytos įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Vilniuje P. Oleka gyveno 1949–1975 m. Dirbo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Parašė keletą metodinių muzikos darbų: „Susistemintas pratimų rinkinys dainininko balsui, dikcijai lavinti“ ir įvairių kompozitorių 50 dainų tekstų vertimų su muzikiniais komentarais. Sukūrė naujų ir harmonizavo ne vieną dešimtį lietuvių liaudies dainų [5, 9].

2011 m.  Vilniuje, ant namo V. Mykolaičio-Putino g. 8/2 (Naujamiesčio seniūnija), kur 1949–1975 m. gyveno dainininkas P. Oleka, Lietuvos teatro sąjungos lėšomis buvo atidengta memorialinė lenta [3, 4, 10].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aleknavičius, Bernardas. Petras Oleka: [solisto, režisieriaus biografija] / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Nuotr. // Aleknavičius Bernardas, Aleknavičius Vincentas. Novužės krašto vaikai. – Marijampolė, 1999. – [D.] 2, p. 231.
2. Buškevičienė, Angelė. Petras Oleka (1895–1975). – Iliustr. // Buškevičienė, Angelė. Susitikimai Gražiškiuose. – Kaunas, 2014. – P. 128-143.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Oleka Petras: operos solistas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 300.
4. Dėl leidimo įrengti atminimo lentas Petrui Olekai ir Jadvygai Jovaišaitei-Olekienei. Įsakymas Nr. A30-303. 2011 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-01-18]. Prieiga per internetą:
5. Indrikonis, Valerijonas. Dainininkas, režisierius, kompozitorius, vokalo pedagogas [P. Oleka]. –Portr. // Muzikos barai. – 1995, Nr. 19/20, p. 14-15.
6. Juodpusis, Vaclovas. Oleka Petras. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 756
7. Petravičiūtė, Bernarda. Čia Lietuva: dainavimo mokytojui Petrui Olekai: [eilėraštis] // Petravičiūtė, Bernarda. Neatplėšti laiškai. – Kaunas, 2012. – P. 150.
8. Ramanauskienė, Stasė. Petras Oleka: [dainininkas, režisierius].– Portr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 185-186.
9. Vainauskienė, Tamara. Petrui Olekai – 110. – Iliustr. // Muzikos barai. – 2005, Nr. 11/12, p. 38-40.

10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2010 [žiūrėta 2016-01-11]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=5>.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Dalintis straipsniu: