Petras Vileišis

Petronis, Jonas. Petras Vileišis: apybraiža. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

Petras Vileišis – žymių Lietuvos visuomenės veikėjų – Antano ir Jono Vileišių – brolis. 1861–1866 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1866–1870 m. – Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1870 m. aukso medaliu baigęs gimnaziją išvyko į Sankt Peterburgą (Rusija). 1870–1875 m. studijavo matematiką Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete, 1876–1881 m. – inžinerijos mokslus Sankt Peterburgo kelių inžinierių institute. Baigęs institutą buvo paskirtas Maskvos apygardos geležinkelių valdybos Dirbtinių statinių skyriaus viršininku. P. Vileišis garsėjo Rusijoje kaip aukščiausios kvalifikacijos kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų tiltams įrengimo specialistas. 1883 m. tiesė Vilniaus-Rovno geležinkelį. Nuo 1885 m. buvo Samaros-Ufos, 1889–1891 m. – Ufos-Zlatousko, 1891–1894 m. – Riazanės-Kazanės geležinkelio ruožo tiesimo viršininkas. Nuo 1894 m. dirbo geležinkelio tiesimo privačiose bendrovėse, statė tiltus per Donecką, Krasnają, Dauguvą, Dnieprą, Liepunę. 1902–1907 m. tiesė Polocko-Siedlcių geležinkelį. 1894–1898 m. dalyvavo Lietuvių ir žemaičių labdaringosios draugijos veikloje, rėmė ją lėšomis, buvo išrinktas draugijos garbės nariu. 1898–1908 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1908 m. išvyko dirbti į Rusiją. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais gyveno Kaukaze. 1915–1919 m. pagal sutartį su Juodosios jūros geležinkelio bendrove statė laikinus medinius ir akmeninius tiltus Juodosios jūros geležinkelio Tuapsės-Novosenakų ruože [10]. 1917 m. dalyvavo Kaukazo lietuvių atstovų suvažiavime Tbilisyje (Gruzija), buvo išrinktas suvažiavimo garbės pirmininku. Tais pačiais metais išrinktas Kaukazo lietuvių tarybos pirmininku. 1918 m. įsteigus Lietuvos atstovybę prie Gruzijos Demokratinės Respublikos vyriausybės, buvo pakviestas eiti atstovybės patarėjo pareigas. 1921m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos susisiekimo ministru. 1923 m. buvo Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininkas. Tais pačiais metais Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė P. Vileišiui lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį. 1924 m. buvo išrinktas Lietuvos inžinierių ir technikų draugijos garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultete suteiktas garbės daktaro inžinieriaus vardas. P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje. Buvo palaidotas Kauno Arkikatedros bazilikos rūsyje. 1935 m. kovą visuomenininko palaikai pervežti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje [3, 8, 12].

Lietuviškos spaudos draudimo metais P. Vileišis buvo vienas žymiausių lietuvių tautos švietėjų. Studijuodamas Sankt Peterburge, su lietuvių studentų būreliu leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“. 1878–1904 m. parašė ir aukštiems Rusijos imperijos pareigūnams įteikė daugiau nei dešimt argumentuotų prašymų leisti spausdinti lietuviškas knygas lotynišku raidynu ir memorandumų dėl lietuviškų knygų spausdinimo lotynišku raidynu nepagrįsto draudimo. Manoma, kad savo lėšomis nelegaliai išleido (parašė pats arba išvertė iš kitų kalbų) apie šimtą šviečiamojo turinio knygelių. Buvo pasaulietinio turinio gamtamokslinės ir technikos tematikos lietuviškų knygų vienas pirmųjų autorių, lietuviškos technikos terminijos pradininkas. Išleido knygelių apie žemdirbystę, gyvulininkystę, verslą. Laikomas pirmuoju lietuvių verslininkystės ideologu. Parašė ir išleido senovės ir visuotinės istorijos, aritmetikos, geometrijos, fizikos, geografijos vadovėlių. 1883 m. buvo vienas iš laikraščio „Aušra“ leidimo iniciatorių ir autorių. „Aušrą“ ir 1889 m. pradėtą leisti „Varpą“ rėmė savo lėšomis [3, 16, 17].
2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Petro Vileišio „Rinktinius raštus“ (Vilnius, 2004). Čia spausdinama P. Vileišio autobiografija, įvairiu laiku rašyti prašymai dėl spaudos grąžinimo, išleistos knygelės, straipsniai, laiškai Jonui Basanavičiui, Mykolui Oginskiui, Jonui Šliūpui, Martynui Jankui ir kt. Spausdinamas įvadinis literatūrologės Almos Lapinskienės straipsnis „Didysis Lietuvos kėlėjas“.

Aničas, Jonas. Petras Vileišis, 1851–1926. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

1993 m. Vilniuje išleista istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Jono Aničo monografija „Petras Vileišis, 1851–1926: gyvenimo ir veiklos bruožai“. Knygoje pateikiami svarbiausi inžinieriaus gyvenimo faktai, profesinės ir visuomeninės veiklos analizė. Autorius surinko ir kritiškai įvertino iki 1993 m. skelbtą medžiagą apie P. Vileišį, palyginęs ją tarpusavyje ir su archyvų dokumentais. Leidinyje pateiktos svarbiausios visuomenininko gyvenimo datos, paskelbtas išsamus literatūros ir šaltinių sąrašas.
2001 m. Vilniuje buvo išspausdintas antrasis pataisytas ir papildytas šios Jono Aničo knygos leidimas „Petras Vileišis, 1851–1926“ [3]. Monografijos autorius leidinyje pateikė naujų duomenų, kurie leidžia fundamentaliau nušviesti ir įvertinti inžinieriaus nuopelnus lietuvių tautai: jo kovą už lietuviškosios spaudos laisvę, tautos švietimo darbą, pastangas gaivinti lietuvybę Vilniuje, pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ leidimą. Surasti nauji dokumentai plačiau atskleidė P. Vileišio, kaip vieno pirmųjų lietuvių verslininkų, veiklą. Knygoje paskelbtos svarbiausios visuomenininko gyvenimo ir veiklos datos, yra santrauka anglų kalba, pavardžių rodyklė. Leidinys gausiai iliustruotas.
Apie inžinierių rašoma ir Jono Aničo knygoje „Broliai Vileišiai: didieji Lietuvos kėlėjai: lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms“ [1]. P. Vileišio 150-ųjų gimimo metinių proga 2001 m. Vilniuje išleista kelių inžinieriaus, technikos mokslų daktaro Algimanto Nako ir habilituoto socialinių mokslų daktaro Valdo Pruskaus knyga „Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas“ [10]. Leidinys skirtas technikos mokslus studijuojančiai bei jais besidominčiai jaunuomenei. 1993 m. Čikagoje išspausdinta teisininko, visuomenininko Antano Kučio knyga „Vileišiai: trijų brolių darbai tautai“ [8]. P. Vileišiui skirta pirmoji leidinio dalis. Apie inžinieriaus gyvenimą ir veiklą galima paskaityti literatūros tyrėjo, poeto, vertėjo Jono Petronio apybraižą „Petras Vileišis“ [12].
Apie P. Vileišio gyvenimą ir veiklą Vilniaus mieste rašoma leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ [19], „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ [18], Imperinis Vilnius (1795–1918): kultūros riboženkliai ir vietinės tapatybės“ [9], Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [6], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [15], Viktoro Petkaus leidinyje „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [11], Jono Rudoko knygoje „Tas kelias į Vilnių…“ [13], „Vilniaus miesto istorijos skaitiniuose“ [4].
Trumpą P. Vileišio biografiją galima rasti Vandos Stonienės leidinyje „Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo (1864–1990)“ [14], Broniaus Prėskienio knygoje „Šiaulių krašto literatūros panorama“ (Šiauliai, 2003), Gedimino Alberto Reinio knygoje „Jie paliko žymę žemėj“ (Kaunas, 2002), leidiniuose „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ (Vilnius, 1991), „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), „Šimtas knygnešių“ (Vilnius, 1998), „Lietuvos geografai“ (Vilnius, 2007), „Pasvaliečiai – knygų autoriai“ (Vilnius-Pasvalys, 1997), menotyrininko, eseisto Tomo Sakalausko knygoje „Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“ (Vilnius, 2006), lietuviškose enciklopedijose [16, 17], periodikoje.
Yra išlikę nemažai atsiminimų apie Petrą Vileišį (Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Martyno Yčo, brolio Jono Vileišio, dukterėčios Alenos Devenienės ir daugelio kitų. Onos Pleirytės-Puišienės romane „Tėviškė“ (Kaunas, 1936) galima paskaityti apie P. Vileišio prototipo studento P. Nėrio pirmąjį apsilankymą Vilniuje. Šis epizodas aprašytas pagal knygos autorei asmeniškai papasakotus visuomenininko prisiminimus. Poetai sukūrė P. Vileišiui skirtų eilėraščių.
2018 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Petras Vileišis“ (rež. Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė).

1873 m. P. Vileišis pirmą kartą apsilankė Vilniuje. Pasimeldęs Aušros Vartų koplyčioje, nuėjo į Vilniaus arkikatedrą, užlipo ant Pilies kalno [3, p. 86-88]. Vėlesni inžinieriaus apsilankymai Lietuvos sostinėje buvo susiję su jo profesiniais darbais ir tautine kultūrine veikla.
Manoma, kad visuomenininkas Vilniuje apsigyveno 1898 m. pabaigoje ar 1899 m. pradžioje. Pirmąjį butą išsinuomojo Marijos Jelenskos name, Jurgio prospekte (dabar Gedimino pr.). 1900 m. Poltavos gatvėje (dabar Panerių g.), netoli Vilniaus geležinkelio krovinių stoties, pastatė geležies dirbinių gamyklą, kurioje įdarbino Vilniaus lietuvius darbininkus. P. Vileišio gamykloje pagamintos Vilniaus halės turgavietės metalinės konstrukcijos ir visos metalinės Žvėryno tilto dalys.
P. Vileišis dalyvavo Dvylikos Vilniaus apaštalų slaptos draugijos veikloje, moraliai ir materialiai rėmė jos kovą dėl lietuvių kalbos teisių Rytų Lietuvoje. Prisijungė prie slaptos Daukanto mantos draugijos lietuvių raštijai gelbėti veiklos. 1901 m. kartu su grupele inteligentų Šv. Mikalojaus bažnyčioje organizavo lietuviškas pamaldas ir pasiekė, kad bažnyčia būtų paskirta lietuviams. Skyrė lėšų šios bažnyčios remontui. 1901–1905 m. – Vilniaus miesto dūmos narys. Kadencijos pabaigoje buvo išrinktas naujai statomo Žvėryno tilto darbų priežiūros komisijos nariu. Dalyvavo Rusijos imperatoriškosios technikų draugijos Vilniaus skyriaus veikloje. Buvo renkamas Vilniaus gaisrininkų draugijos valdybos nariu, Vilniaus teatro ir kitų meno sričių tarybos nariu.
1904–1909 m. P. Vileišis leido pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Pats jį redagavo. „Vilniaus žinių“ redakcija ir administracija iš pradžių įsikūrė Antakalnio g. 6 (dabar T. Vrublevskio g. 6) kieme esančiame pastate, vėliau buvo perkelta į Vileišių rūmus. Dienraštis informuodavo apie žymesnius Lietuvos įvykius, skatino lietuvių tautinės bendrinės kalbos plėtrą.
1904 m. visuomenininkas įkūrė Vilniuje spaustuvę, kurioje buvo išugdyti pirmieji raidžių rinkėjai lietuviai. Spaustuvė buvo įrengta Vilniaus g. 10-ame name (dabar Vilniaus g. 39), priešais S. Moniuškos aikštę ir Šv. Kotrynos bažnyčią, vėliau perkelta į nuosavus P. Vileišio namus Antakalnio g. 24A (dabar Antakalnio g. 6). Čia buvo spausdinami „Vilniaus žinių“, „Lietuvos bitininko“, „Šviesos“ laikraščiai. 1904 m. spalį įsteigė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką knygyną „Vilniaus žinios“. Patalpas jam išsinuomojo Miesto salės (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija, Aušros Vartų g. 5) pastate. Pirmosios knygyno knygos buvo paties P. Vileišio raštai – spaudos draudimo metais išleistos knygelės. Visuomenininkas pats sudarydavo knygynui reikiamų knygų sąrašą, parsisiųsdavo jas iš užsienio, dalino kitiems knygynams. P. Vileišio spaustuvė išspausdino ir knygynas išplatino tūkstančius atvirukų su istoriniais Lietuvos vaizdais [3, 8, 12].
Lietuvių kultūros židiniu tapo Vileišių rūmai, kuriuos visuomenininkas 1904–1906 m. pastatė Antakalnyje. Rūmai atspindėjo XIX a. ir XX a. sandūros Vilniaus architektūros ir statybos tendencijas. 1906 m. gegužės pabaigoje viename iš rūmų pastatų įsikūrė „Vilniaus žinių“ redakcija, perkelta iš senosios būstinės, o liepos pabaigoje – ir spaustuvė. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vileišių rūmuose buvo rengiamos parodos, lietuviški vakarai, susirinkimai, susitikimai, aptariami aktualūs tautinio judėjimo reikalai. P. Vileišiui pasiūlius, 1907 m. sausį čia įvyko Pirmoji lietuvių dailės paroda. Karo pradžioje rūmuose buvo apgyvendinti pabėgėliai. Nuo 1945 m. Vileišių rūmai priklauso Lietuvos mokslų akademijai [3, 18].
Vienas didžiausių visuomenininko nuopelnų žadinant lietuvybę buvo lietuvių inteligentijos telkimas Vilniuje tautiniam darbui. 1905 m. P. Vileišis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių. Kaip „Vilniaus žinių“ savininkas, jis sugebėjo apeiti cenzūrą, paskelbdamas Lietuvos autonomijos idėją. Buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų, aktyviai dalyvavo draugijos veikloje. P. Vileišis prisidėjo prie lietuvių dailininkų skatinimo ir rėmimo, Lietuvių dailės draugijos steigimo ir jos veiklos plėtojimo. 1907 m. visuomenininko iniciatyva Lydos gatvėje įsteigta pirmoji lietuviška mokykla. 1908 m. P. Vileišis išvyko dirbti į Rusiją, visam laikui palikdamas Vilnių [3, 8, 12].

P. Vileišis nuolat rūpinosi lietuvių tautos reikalais. Kaip nuosekliam patriotui jam kėlė nerimą Lietuvos teritorinis vientisumas, Vilniaus ir Klaipėdos kraštų likimas. Norėdamas atskleisti lenkų istoriografijoje iškraipomas istorines tiesas apie Vilnių, dar spaudos draudimo metais parašė miesto istorijai skirtų knygelių. 1893 m. Bitėnuose buvo išleista „Praeitė Vilniaus ir jo pirmbuvusios akademijos“. Knygelė parašyta remiantis Adomo Honorio Kirkoro studijomis ir publikacija apie Vilniaus kultūrą. Pasak knygotyrininko Domo Kauno, tai buvo pirmoji Vilniaus miesto ir universiteto istorija, parašyta lietuvių kalba. Leidinys sudarytas iš dviejų dalių: „Aprašymas Vilniaus miesto“ ir „Aukščiausioji Lietuvos mokslavietė ir Lietuvos apšvaista“. Pirmojoje dalyje autorius pasakoja apie Vilniaus miesto įkūrimą. Vilniaus miesto raida siejama su esminiais krašto visuomeninio ir ekonominio gyvenimo momentais: religijų kova, jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės politika. Antrojoje dalyje rašoma apie raštingumo paplitimą Lietuvoje, Vilniaus universiteto įkūrimą. Istorinei lietuvių savimonei žadinti 1898 m. Tilžėje išleista knygelė „Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje“, parašyta pagal Adomo Honorio Kirkoro veikalą „Groby Wielkoksiążęce i Królewskie w Wilnie“ [3].

P. Vileišis skausmingai išgyveno, kai Lenkija užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Rašė straipsnius „Lietuvos balso“ laikraštyje, karštai polemizuodamas su užsienio spaudos tvirtinimais, kad Vilnius yra lenkų miestas. 1923 m. „Krašto balso“ laikraštyje kartu su kitais lietuvių inteligentais išspausdino „Lietuvių tautos veteranų pasiskundimą pasaulio tautoms“, kur teigė, kad lietuviai niekada neišsižadės savo sostinės Vilniaus. P. Vileišis stengėsi bet kuriuo palankiu atveju pabrėžti, kad Vilniaus okupacija – laikinas dalykas, kad lietuvių tautos garbės reikalas susigrąžinti senąją sostinę. 1925 m. minėdamas Sankt Peterburge leisto laikraštėlio „Kalvis melagis“ penkiasdešimtmetį, yra pasakęs: „Anais spaudos draudimo laikais man gėda buvo, kad mes neturim spaudos, ir aš kovojau, kad spaudą atgautumėm. Nūn mes neturime Vilniaus. Mums prieš kitas tautas gėda, kad jo neturim. Aš senstu, bet jūs, jaunieji, turite grąžinti tautai garbę – grąžinti Vilnių!“ [3, p. 451].

1941 m. Vilniuje, ant namo Vilniaus g. 39 (Senamiesčio seniūnija), kur buvo išspausdintos „Vilniaus žinios“, šiam įvykiui atminti atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Čia pasirodė 1904.XII.10 inž. Petro Vileišio leidžiamas pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios“. Tarybinės okupacijos metais atminimo lenta buvo panaikinta, 1984 m. atnaujinta [3].

2002 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje (Šv. Mikalojaus g. 4, Senamiesčio seniūnija) atidengta atminimo lenta, skirta broliams Antanui, Petrui ir Jonui Vileišiams (skulpt. Algirdas Bosas) [11].

1976 m. minint P. Vileišio 50-ąsias mirties metines, tautodailininkas Vytautas Ulevičius išdrožė Vaidilos skulptūrą – koplytstulpį su įrašu „Įžymiam lietuvių kultūros veikėjui Petrui Vileišiui“. Koplytstulpis buvo pastatytas Vilniuje, Baniškėse (Antakalnio seniūnija), prie Kairėnų ežerėlio, gydytojo Prano Makariūno sodyboje [5].

Uzdila, Juozas Vytautas. Istoriko Jono Aničo Vileišiada. – Vilnius, 2018. Knygos viršelis

2018 m. vasario 8 d. Vilniuje, T. Kosciuškos gatvės skvere (Senamiesčio seniūnija), atidengtas paminklas Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams (skulpt. Regimantas Midvikis) [7]. Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva. Ant paminklo iškaltas žymiam visuomenės veikėjui skirtas įrašas: „Petras Vileišis / inžinierius, kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę, lietuvybės gaivintojas, mokslo žinių skleidėjas, pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas, dosnus kultūros mecenatas / 1851 01 25 – 1926 08 12“.

Aničas, Jonas, Mikelinskaitė, Paulė. Petras, Antanas, Jonas Vileišiai: bibliografijos. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

1989 m. P. Vileišio vardu Vilniuje, Antakalnio seniūnijoje, pavadinta gatvė [15].
P. Vileišiui atminti 1996 m. buvo įkurta Vileišiečių organizacija. Svarbiausia organizacijos veiklos kryptis – medžiagos apie Vileišių giminę rinkimas ir kaupimas.
Petro Vileišio ir jo brolių atminimas įamžintas jų tėviškėje Pasvalio rajone. Kasmet Pasvalyje rengiami P. Vileišiui skirti renginiai: minėjimai, parodos, konkursai, susitikimai su žymiais mokslo ir kultūros žmonėmis, kraštiečių dienos [3].

Vilniaus pasvaliečių bendrija, P. Vileišio fondas ir Pasvalio rajono centrinė biblioteka išleido istoriko Jono Aničo parengtą leidinį „Petras Vileišis: bibliografija, 1876–1990“ (Pasvalys, 1991).
2004 m. Vilniuje išleistas Jono Aničo ir bibliografės Paulės Mikelinskaitės sudarytas leidinys „Petras, Antanas, Jonas Vileišiai: bibliografijos“ [2]. Leidinyje pateikiama P. Vileišio bibliografija, apimanti 1876–2003 m. laikotarpį. Nurodomi P. Vileišio slapyvardžiai ir slapyraidžiai, periodiniai leidiniai, kuriuose bendradarbiavo visuomenininkas, jam skirti grožiniai kūriniai. Yra skyrius „P. Vileišis meno kūriniuose ir ikonografijoje“.
2001 m. išleistoje monografijoje „Petras Vileišis, 1851–1926“ išspausdinta Jono Aničo ir Paulės Mikelinskaitės sudaryta visuomenininko 1876–2000 m. bibliografija [3]. Jono Petronio knygoje „Petras Vileišis“ paskelbta inžinieriaus raštų bibliografija [12].
Profesoriaus Juozo Vytauto Uzdilos knygoje „Istoriko Jono Aničo Vileišiada“ (Vilnius, 2018) apžvelgiami broliams Vileišiams, taip pat ir Petrui Vileišiui, skirti leidiniai, plačiai aptariama jų atsiradimo istorija. Knygos viršelyje pateikiamas paminklo Vilniuje fragmentas.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aničas, Jonas. Broliai Vileišiai: didieji Lietuvos kėlėjai: lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms. – Vilnius, 2003. – 47, [1] p.: iliustr., faks. – Bibliogr.: p. 47 (8 pavad.).
2. Aničas, Jonas. Petras, Antanas, Jonas Vileišiai: bibliografijos / Jonas Aničas, Paulė Mikelinskaitė. – Vilnius, 2004. – 215 p.: portr.
3. Aničas, Jonas. Petras Vileišis, 1851–1926. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius, 2001. – 655, [1] p.: iliustr., faks. – Santr. angl. – Bibliogr. sk. gale. – Bibliogr.: p. 584-632. – Pavardžių ir vietovardžių r-klės: p. 633-655.
4. Aničas, Jonas. Petro Vileišio veikla Vilniuje // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. – Vilnius, 2001. – P. 440-445.
5. Averka, Petras. Mintys prie koplytstulpio Petrui Vileišiui: spaudos atgavimo 90-metį minint // Averka, Petras. Vilnius buvo svajonė / Petras Averka, Stasė Gaidytė-Averkienė. – Vilnius, 2009. – P. 170.
6. Gudonytė, Alma. Vileišis Petras, 1851 01 25(01 13) – 1926 08 12: inžinierius, spaudos, visuomenės veikėjas / Alma Gudonytė, Nastazija Kairiūkštytė. – Portr. – Bibliogr.: 21 pavad. // Gudonytė, Alma, Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius, 2009. – P. 341-345.
7. Klusas, Mindaugas. Nepriklausomybės šaukliai: sostinė atidavė pagarbą broliams Vileišiams: [apie Vileišių paminklo atidengimą Vilniuje]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2018, vas. 9, p. 1, 5.
8. Kučys, Antanas. Vileišiai: trijų brolių darbai tautai. – Petersburg (Florida), 1993. – 624 p., [1] sulankst. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 611-619. – Vardynas: p. 620-624.
9. Lapinskienė, Alma. Petras Vileišis imperiniame Vilniuje. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose str. gale // Imperinis Vilnius (1795–1918): kultūros riboženkliai ir vietinės tapatybės. – Vilnius, 2009. – P. 86-98.
10. Nakas, Algimantas. Petras Vileišis: inžinierius, kultūrininkas, verslininkas : 150-osioms gimimo metinėms / Algimantas Nakas, Valdas Pruskus. – Vilnius, 2001. – 143 p.: iliustr., faks.
11. Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004, p. 204, 240-242.
12. Petronis, Jonas. Petras Vileišis: apybraiža. – Vilnius, 1992. – 229 p., [8]: iliustr.
13. Rudokas, Jonas. Petras Vileišis. – Iliustr. // Rudokas, Jonas. Tas kelias į Vilnių. – Vilnius, 2014. – P. 118-123.
14. Stonienė, Vanda. Lietuvių spaudos veikėjas Petras Vileišis (1851–1926). – Iliustr. // Stonienė, Vanda. Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo (1864–1990). – Vilnius, [2006]. – P. 95-104.
15. Venclova, Tomas. Vileišis Petras. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – [Vilnius], 2017. – P. 232.
16. Vileišis Petras. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 788-789.
17. Vileišis Petras. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 165-166.
18. Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje. – Vilnius, 2014. – 236, [3] p.: iliustr., faks., portr., žml.
19. Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis: [mokslinės konferencijos „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“, įvykusios 2001 m. sausio 24 d., papildyta medžiaga]. – Vilnius, 2001. – 192, [2] p., [12] iliustr.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2018

Dalintis straipsniu: