Rimas Tuminas

Balevičiūtė, Ramunė. Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą: žaidimas Rimo Tumino teatre. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Balevičiūtė, Ramunė. Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą: žaidimas Rimo Tumino teatre. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

R. Tuminas gimė jau išnykusiame Paletkojų kaime (Kelmės r.). Vaikystėje yra gyvenęs Alantoje (Molėtų r.), Rusnėje, Pagriniuose (Šilutės r.), Videniškiuose (Molėtų r.), Endriejave (Klaipėdos r.), Klaipėdoje [2, 3]. 1974 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1978 m. – režisūros studijas Valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. 1979–2010 m. su pertraukomis buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas. 1998 m. R. Tuminui suteiktas docento vardas. 1979–1999 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 1990–2007 m. – Vilniaus mažajame teatre. 2007–2022 m. buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje (Rusija) meno vadovas. Dėstė režisūrą Rusijos teatro meno universitete, Maskvos B. Ščiukino teatro institute. Nuo 2012 m. Druskininkuose vyksta Tarptautinis R. Tumino teatrų festivalis „Vasara“ [4, 5, 7].

R. Tuminas pastatė daugiau nei 70 spektaklių. Jo darbai buvo rodomi Lietuvos ir įvairiose pasaulio teatrų scenose: JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje. Režisieriaus kūryboje remiamasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologiniai teatro principai, įvairūs stiliai ir žanrai. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija.
Svarbiausi R. Tumino režisuoti spektakliai: A. Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“ (1982 m.), V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“ (1988 m.), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990 m., 2000 m., 2006 m.), „Dėdė Vania“ (1992 m., 2009 m.), „Žuvėdra“ (1993 m., 2001 m., 2009 m.), „Trys seserys“ (1997 m., 2005 m.), B. Brechto „Galilėjus“ (1992 m.), „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (pagal G. Kanovičių, 1994 m.), M. Lermontovo „Maskaradas“ (1997 m.), „Vaidiname… Šilerį!“ (pagal F. Šilerį, 2000 m.), V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ (2001 m.), „Troilas ir Kresida“ (2008 m.), N. Gogolio „Revizorius“ (2001 m.), S. Beketo „Belaukiant Godo“ (2002 m.), M. Ivaškevičiaus „Maskaradas“ (2004 m.), V. Šekspyro „Troilas ir Kresida“ (2008 m.), „Pamišėlio užrašai“ (2009 m., pagal N. Gogolį), „Mistras“ (2010 m.), M. Lermontovo „Maskaradas“ (2010 m.), „Uostas“ (pagal įvairių autorių kūrinius, 2011 m.), G. Sibleyro „Vėjas topoliuose“ (2011 m.), „Prieplauka“ (2011 m., pagal įvairių rašytojų kūrinius), A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ (2013 m.), „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (2014 m., pagal G. Kanovičių), T. Bernardo „Minetis“ (2015 m.), Sofoklio „Oidipas karalius“ (2016 m., su Atėnų nacionaliniu teatru), D. Carono „Netiksli gaida“ (2018 m.), J. V. Getės „Faustas“ (2019 m.), „Karas ir taika“ (2021 m., pagal L. Tolstojų), H. Ibseno „Šmėklos“ (2022 m.), A. Tolstojaus „Ana Karenina“ (2023 m.) [2, 3, 7].

R. Tuminas už daugelį spektaklių pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose. 1993 m., 1995 m. ir 1997 m. režisieriui įteiktas Šv. Kristoforo apdovanojimas. 1994 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 1998 m. už indėlį į tautinę kultūrą apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiumi. 1999 m. už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį gavo aukščiausią Rusijos Federacijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė“. 2000 m. už indėlį į Rusijos literatūrą ir meną įteikta Rusijos Federacijos valstybinė premija. 2006 m. už nuopelnus plėtojant Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą apdovanotas Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu. 2009 m. įteiktas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos Tūkstantmečio žvaigždė“. 2010 m. už geriausią režisūrą įteikti Tarptautinio Baltijos šalių teatrų festivalio apdovanojimas ir Tarptautinė Stanislavskio teatro premija. 2012 m. apdovanotas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro ordinu ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2014 m. įteikta kasmetinė Rusijos teatro veikėjų premija „Sezono vinis“, Rusijos Federacijos nacionalinė teatrinė premija „Auksinė kaukė“ geriausiam režisieriui, Tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“ už humanitarinių ryšių Baltijos regiono šalyse vystymą ir stiprinimą, Gruzijos tarptautinio menų festivalio premija „Už kultūros vystymą“. 2017 m. už didelį indėlį vystant teatro meną apdovanotas Rusijos Garbės ordinu. 2017 m. Rumunijoje, Sibiu miesto Šlovės alėjoje, atidengta Rimo Tumino žvaigždė. 2021 m. paskirta Rusijos vyriausybės kultūros premija (atšaukta 2022 05 16 įsakymu) [4, 5, 7].

2011 m. balandžio 7 d. režisierius apdovanotas Vilniaus kultūros garbės ženklu [1, 5].

1970–1974 m. ir 1979–2007 m. R. Tuminas gyveno ir dirbo Vilniuje. 1970–1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, iki 2010 m. buvo konservatorijos dėstytojas. „Kai pradėjau mokytis Konservatorijoje <…> man atrodė, kad čia ne mano vieta. Norėjau skulptoriumi būti – kažką rankose turėti, daryti ką nors konkretaus. <…> Vilnius man irgi atrodė svetimas – nei jis gražus, nei aš gebėjau žavėtis juo… Be abejo, suprasdavau, kad architektūra įspūdinga, bet manęs tai neveikė. Taip ir vaikščiojau po Vilnių, su liūdesiu draugaudamas, taip jį ir nešiojausi. <…> Jūratė [režisieriaus pirmoji žmona aktorė Jūratė Aniulytė] rodė man Vilnių, pasakojo <…>. Tikrai pamačiau Vilniaus grožį, sužinojau gatvių istorijas, ji pasakodavo man apie pastatus, kuriuose gyveno ir kūrė žymūs žmonės. <…> Tiesiog prisikėliau gyventi! Radau prasmę, ir jau rimtą prasmę, darbe <…>. Jūratė mane suviliojo ir Vilniumi, ir būsima profesija“, – vėliau pasakojo R. Tuminas savo atsiminimuose [2, p. 70-71].
1979–1990 m. buvo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro režisierius, 1995–1998 m. – šio teatro vadovas, 1998–1999 m. – generalinis direktorius. 1990 m. įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą. Iki 1995 m. ir 2000–2010 m. – jo vadovas ir režisierius, 2010–2022 m. – meno vadovas. 2007 m. buvo pakviestas dirbti Maskvos Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo teatre [2, 3, 8].

Baikštytė, Gražina. Rimo Tumino sodas. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

2012 m. Vilniuje išleista menotyrininkės, teatrologės Ramunės Balevičiūtės knyga „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą: žaidimas Rimo Tumino teatre“ [3]. Leidinyje rašoma apie R. Tumino režisūrą nuo jo pirmųjų spektaklių, sukurtų tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, iki 2005 m., kuriuos galima laikyti vieno iš režisieriaus kūrybos etapų pabaiga. Spektaklių analizę papildo paties R. Trumino mintys, komentarai ir prisiminimai, taip pat „gyvi“ aktorių ir kitų su režisieriumi dirbusių menininkų liudijimai. Knygoje pateikiama santrauka anglų kalba, yra asmenvardžių rodyklė. Leidinys iliustruotas fotografų S. Kairio, G. Janavičiaus, D. Matvejevo, A. Mockaus, A. Šiekštelės, L. Valatkienės ir J. Valiušaičio nuotraukomis iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvų, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, asmeninio R. Tumino archyvo.
2012 m. Vilniuje išleista aktorės Gražinos Baikštytės knyga „Rimo Tumino sodas“ [2]. Knygoje apžvelgiamas R. Tumino kūrybos kelias, spausdinami jo prisiminimai, mintys apie teatro paskirtį ir gyvenimo vertybes, publikuojami pokalbiai su R. Tumino kolegomis, aktoriais, draugais, gyvenančiais Lietuvoje ir Rusijoje. Leidinyje išspausdinti svarbiausių režisieriaus gyvenimo ir veiklos datų, svarbiausių spektaklių sąrašai. Knyga iliustruota nuotraukomis iš R. Tumino ir G. Baikštytės asmeninių archyvų, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, J. Vachtangovo valstybinio akademinio dramos teatro, Maskvos „Sovremenik“ teatro rinkinių.

Apie R. Tuminą rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [5], „Kas yra kas Lietuvoje, 2015“ [6], „Lietuva“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7], knygoje „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1990–2011: pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai“ [8] ir kt.
R. Tumino spektaklių recenzijas galima rasti leidinyje „Rimo Tumino teatras: recenzijos, straipsniai, 1990–2010“ [9].
2014 m. apie R. Tuminą sukurtas dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“ (rež. R. Sakalauskaitė) [5].

Knygoje „Rimo Tumino teatras: recenzijos, straipsniai, 1990–2010“ spausdinama režisieriaus bibliografija [9].

R. Tuminas mirė 2024 m. kovo 6 d. Italijoje [7].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2019-06-06]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Baikštytė, Gražina. Rimo Tumino sodas. – Vilnius, 2012. – 327, [1] p.: iliustr., portr.
3. Balevičiūtė, Ramunė. Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą: žaidimas Rimo Tumino teatre. – Vilnius, 2012. – 269, [3] p.: iliustr.
4. Blynaitė, Laura. Tuminas Rimas. – Portr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 629.
5. Tuminas Rimas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 1073.
6. Tuminas Rimas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2015: [biografinis žinynas]. – Kaunas, [2015]. – P. 1139.
7. Tuminas Rimas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 24, p. 201-202; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/rimas-tuminas/>.
8. Rimas Tuminas: režisierius. – Iliustr. // Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1990–2011: pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai. – Vilnius, 2011. – P. 92-94.
9. Rimo Tumino teatras: recenzijos, straipsniai, 1990–2010. – Vilnius, [2012]. – 247 p.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019; 2024

Dalintis straipsniu: