Seraja Šapšalas (Seraya Szapszal)

Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

S. Šapšalas gimė senoje patriarchalinėje šeimoje. Parapinę mokyklą lankė Simferopolyje. Būdamas neeilinių gabumų, vienuolikmetis Seraja buvo išsiųstas į Peterburgą, čia įstojo į Ochtinsko amatų mokyklą, 1886 m. – į privačią gimnaziją. 1894–1899 m. studijavo arabų-persų-turkų-totorių kalbas Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. 1899 m., norėdamas užmegzti ryšius, aplankė Trakų karaimų bendruomenę. 1901–1908 m. gyveno Persijoje (Iranas). 1908 m. grįžęs į Rusiją, dėstė Peterburgo universitete. 1915 m. S. Šapšalas buvo išrinktas Tauridės (Krymas) hachanu, bet 1919 m. išvyko į Kaukazą, po metų į Turkiją.
1921 m. jis aplankė Šv. Žemę, tapo Chadži. Šis vardas suteikiamas kiekvienam čia apsilankiusiam [2, 10].
1916–1929 m. Kryme, Eupatorijoje, veikė S. Šapšalo įkurtas karaimų muziejus. 1927 m. buvo išrinktas Lenkijos karaimų hachanu.
1927 m. spalio 23–24 d. Trakuose įvyko pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas, kuriame dalyvavo Vilniaus, Trakų, Lucko, Galičo bendruomenių delegatai. S. Šapšalas buvo vieningai išrinktas dvasiniu vadovu. Suvažiavimas jam tai pranešė laišku. S. Šapšalo išrinkimas hachanu vertintas kaip lūžis ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio karaimų gyvenime.
Nuo 1928 m. iki mirties mokslininkas gyveno Vilniuje. 1928 m. rugsėjį čia įvyko iškilmės (ingresas), kurių metu visų karaimų vardu S. Šapšalui buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis – lazda aukso apvadais, vadinama ,,aukso galva“ (altyn baš). S. Šapšalą sveikino Lenkijos valdžios atstovai, Turkijos, Rumunijos, Egipto, Prancūzijos, Lietuvos karaimų bendruomenės. Po iškilmių karaimų religinis centras – karaimų dvasinė valdyba Lenkijoje – įsikūrė Trakuose, religinis vadovas – Vilniuje [6, 12].

1932 m. Vilniuje S. Šapšalas įkūrė Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugiją. Per dvejus metus įvyko 12 draugijos susirinkimų. Viename iš jų (1932 m. birželio 26 d.) S. Šapšalas skaitė mokslinį pranešimą apie A. Mickevičiaus apsilankymą pas Krymo karaimus.
S. Šapšalo išvykos į Turkiją, Iraną, arabų šalis, galimybė laisvai naudotis medžiaga trimis pagrindinėmis Artimųjų Rytų kalbomis – arabų, persų, turkų, geras hebrajų kalbos mokėjimas jam leido įgyti autoritetą įvairiose mokslo šakose, susijusiose su iranistika, tiurkologija.
1930–1939 m. jis dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje. 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo išrinktas Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi [5, 6].

Įkūrus Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugiją, imta aktyviau kurti karaimų muziejų.
1937 m. S. Šapšalo iniciatyva Vilniuje įvyko VI Lenkijos orientalistų suvažiavimas. Suvažiavimo dalyviai, susipažinę su mokslininko sukaupta karaimikos kolekcija, memorandumu kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami skirti lėšų karaimų muziejui Trakuose statyti. 1938 m. pradėta šio muziejaus statyba, tačiau 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas darbus nutraukė. Liko nepastatytas antrasis aukštas, skirtas bibliotekai, raštinei, prižiūrėtojo butui. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute Vilniuje, Žvėryne, Kęstučio g. 17. Muziejus-butas buvo prieinamas lankytojams [3, 5, 6].

1939 m. S. Šapšalas džiugiai sutiko žinią apie Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai. Jis rašė tuometiniam Lietuvos švietimo ministrui: „Dabar, prijungus Vilniaus miestą ir jo sritį prie Laisvosios Lietuvos, to krašto karaimai, nuo senų laikų čia gyvendami, labai nuoširdžiai sveikina paskutiniuosius įvykius ir džiaugiasi tikėdamiesi būti tokie ištikimi ir naudingi piliečiai, kaip ir kiti mūsų tautiečiai“ [6].

Smarkiai paveiktas 1939–1940 m. įvykių, S. Šapšalas pasirinko mokslininko kelią. 1940 m. jis atsisako karaimų hachano pareigų. 1941 m. sausį savo surinktas vertybes ir Trakuose pastatytą, bet iš vidaus dar neįrengtą , mūrinį muziejaus pastatą padovanojo valstybei, prašydamas įkurti karaimų muziejų [9].
1941 m. įsteigus LSSR Mokslų akademiją, Lituanistikos instituto žinioje buvę gudų, lenkų, žydų ir karaimų muziejai buvo pavadinti nacionaliniais ir pavesti globoti akademikui Mykolui Biržiškai. Karaimų istorinio-etnografinio muziejaus vedėju paskirtas S. Šapšalas. Karaimų muziejus Vilniuje veikė iki 1951 m. pradžios. 1951 m. muziejus buvo likviduotas, o eksponatai perduoti Mokslų akademijos Istorijos-etnografijos muziejui [3, 6]. Uždarius karaimų muziejų, S. Šapšalas tampa Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos ir teisės instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Pagyvenęs, ligotas S. Šapšalas sąžiningai tęsė mokslinį darbą.
Mokslininkas mirė 1961 m. lapkričio 18 d. Vilniuje. Palaidotas Liepkalnio karaimų ir totorių kapinaitėse. 1963 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas – raudono granito stela ir postamentas. Šlifuotoje stelos plokštumoje rusiškais rašmenimis iškalta: ,,Filosofijos mokslų daktaras / orientalistas profesorius / Seraja Markovičius Šapšalas / gimė Bachčisarajuje 1873.V.30 / mirė 1961. XI. 18 / Ilsėkis ramybėje“, postamente: ,,Paskyrė savo gyvenimą ir žinias mokslui ir kultūrai“ [8].

1897 m. Peterburge S. Šapšalas rusų kalba paskelbė pirmąjį mokslinį veikalą apie savo protėvių žemės Čufut Kale karaimus [2, 5]. Parašė knygą apie persų ir lenkų santykius Zigmanto Vazos laikais. Yra paskelbęs apie 70 straipsnių iš Krymo karaimų ir kitų Rytų kraštų istorijos, kultūros ir kalbotyros [7]. Kartu su TSRS Mokslų Akademijos kalbotyros slavų tautų istorijos instituto darbuotojais ir Lenkijos mokslininkais rengė didelį karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyną, kuris buvo išleistas 1974 m. Maskvoje [7].
Nemažai tyrinėjimų išlikę rankraščiuose – „Karaimai Lietuvoje“, „Karaimai Kryme, Lietuvoje ir Lenkijoje“ ir kt. [9].

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistas S. Šapšalui skirtas leidinys lenkų kalba „Księga pamiątkowa ku czci J. E. Hachana H. Seraji Szapszała: w X-tą rocznicę jego ingresu“ (Wilno, 1938).

Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Seraya Szapszal's karaim collection. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Seraya Szapszal’s karaim collection. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

2003 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka lietuvių ir anglų kalbomis išleido katalogą „Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys“ ir „Seraya Szapszal’s karaim collection“ [7, 13]. Čia pristatomas S. Šapšalo sukauptos karaimikos vertybės, saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Trakų istorijos muziejuje ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje. Ši medžiaga iki šiol nebuvo skelbta. Leidinyje yra dr. Halinos Kobeckaitės straipsnis „Karaimai Lietuvoje“ ir Žyginto Būčio straipsnis ,,Karaimikos rinkiniai Lietuvoje“. Katalogą sudaro šie skyriai: Ikonografija, Apeiginiai daiktai, Buities daiktai, Apranga ir papuošalai, Interjero tekstilė, Ginkluotė, Rankraščiai, Karaimų rankraščių rinkiniai. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, Numizmatika, Bibliografija.
2011 m. lapkričio 18 d. buvo minimos S. Šapšalo 50-osios mirties metinės. Tais metais Trakų muziejaus iniciatyva buvo išleista knyga „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“ [1]. Leidinį sudarė Halina Kobeckaitė, Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Alvyra Zagreckaitė. Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba spausdinami profesoriaus straipsniai ir laiškai. Pateikta publikacijų apie S. Šapšalą, iškilių žmonių – prof. V. Pšibilskio, akademikų N. Baskakovo, Z. Zinkevičiaus, A. Dubinsko, O. Pileckij ir kt. prisiminimai. Specialiai šiam leidiniui savo prisiminimus parašė E. Zajončkovska-Lopato ir H. Kobeckaitė.  Spausdinamas Trakų muziejaus Karaimikos skyriaus vedėjos A. Zagreckaitės apibendrintas mokslininko gyvenimo ir veiklos aprašymas. Beveik pusę leidinio sudaro fotonuotraukos, nurodomi panaudoti šaltiniai.
Apie S. Šapšalą rašoma Halinos Kobeckaitės knygoje „Karaimų istorijos pėdomis“ [3], Vyginto Broniaus Pšibilskio knygoje „Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos“ [6], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [10], Vilniaus Žvėryno bendruomenės parengtoje knygoje „Karaimai Žvėryne: istorija ir dabartis“ [5], periodikoje.

Iš užrašytų atsiminimų sužinome, kad Vilniuje S. Šapšalas yra gyvenęs  dabartinėje A. Rotundo (anksčiau Stromo g. 5) [1, p. 43; 4]. Vėliau – Kęstučio gatvėje Žvėryne [1, p. 40; 3, 5]. O kai  iš čia teko išsikelti,  profesorius nuomojosi butą mediniame  karaimų name (dabar jis neišlikęs) ties buvusiu Žvėryno troleibusų žiedu [1, p. 48].
Marijos-Emilijos Zajončkovskos Lopato atsiminimuose rašoma, kad Trakų apylinkėse, Malvėnuose profesorius turėjo vasaros rezidenciją [1, p. 43] [čia galbūt turima omenyje Moluvėnų gyvenvietė, kurioje seniau gyveno karaimai – teksto rengėja].

1991 m., minint 30-ąsias S. Šapšalo mirties metines, Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija. Pranešimus skaitė H. Jankovskis (Vengrija), T. Herviainen (Suomija). Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje buvo atidaryta prof. S. Šapšalo personalinė paroda, Trakų kenesoje – vyko iškilmingos pamaldos [4].

1967 m. vasarą, praėjus šešeriems metams nuo S. Šapšalo mirties, buvo atidaryta Trakų istorijos muziejaus Karaimų etnografinė paroda (Karaimų g. 22). Mokslininko sukauptos kolekcijos sudarė šios unikalios parodos pagrindą. Vėliau, 1997 m. birželį, minint karaimų ir totorių Lietuvoje 600-ąsias metines, suremontavus pastatą buvo atidaryta atnaujinta ir praplėsta paroda [11].

2011 m. minint S. Šapšalo 50-ąsias mirties metines, gruodžio 28 d. Trakuose, ant Karaimų etnografinės ekspozicijos pastato sienos (Karaimų g. 22), atidengta S. Šapšalui skirta memorialinė lenta (skulpt. Antanas Vaičekauskas) [2]. Lentoje – S. Šapšalo bareljefas ir užrašas – lietuvių ir karaimų kalbomis: „Hadži Seraja Chan Šapšalas / 1873–1961 / Dvasinis ir pasaulietinis karaimų / tautos vadovas, muziejaus įkūrėjas / Hachan Hadžy Seraja Chan Šapšal / 1873-1961 / Karaj ulusunun bašy, / Siergi uviuniun kondaruvčusu“ [1, p. 137]. Atminimo lentą atidengė Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. LR ambasadorė dr. H. Kobeckaitė trumpai apžvelgė nelengvą mokslininko kelią [2].

2020 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, ant namo (Kęstučio g. 23, Žvėryno seniūnija), S. Šapšalo atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mikalojus ir Krištupas Vilučiai). Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name gyveno dvasinis ir pasaulietinis karaimų tautos vadovas Hadži Seraja Chanas Šapšalas. 1873–1961. Jo bute 1941–1951 metais veikė Karaimų istorijos-etnografijos muziejus“ [3, 5].

2002 m. S. Šapšalo gimtinėje Kryme, karaimų kapinėse, buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu ,,Chanui Šapšalui nuo karaimų“. Čia kasmet gegužę ir birželį vyksta renginiai S. Šapšalui atminti [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. – Trakai: Trakų istorijos muziejus, 2011. – 142 p.: iliustr. – (Muziejaus rinkiniai).
2. Jutkevičius, Aleksandras. Atidengta atminimo lenta Hadži Serajai Canui Šapšalui. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2012, saus. 13, p. 4; Prieiga per internetą <http://www.traku-zeme.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=366:atidengta-atminimo-lenta-hadzi-seraja-chan-sapsalui&catid=1:naujienos-pirmajame>.
3. Kobeckaitė, Halina. Karaimų istorijos pėdomis. – Trakai, 2022, p. 476–481, 545–552.
4. Pranckevičius, Kęstutis. Šventės akordai Trakuose: [apie konferenciją, skirtą Serajai Šapšalui atminti] // Galvė. – 1991, lapkr. 29.
5. Prof. Hadži Seraja Chanas Šapšalas. – Portr., iliustr. // Karaimai Žvėryne: istorija ir dabartis. – Vilnius, 2020. – P. 15–25.
6. Pšibilskis, Vygintas Bronius. Karaimų tautos patriarchas. – Bibliogr.: 28 pavad. // Pšibilskis, Vygintas Bronius. Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos. – Vilnius, 1997. – P. 107–118.
7. Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys. – Vilnius: [2003]. – 167 p. iliustr.
8. S. Šapšalo kapas. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 564.
9. Tinfavičius, Abramas. Karaimas, įkūręs vienintelį pasaulyje savo tautos muziejų: puslapiai iš pasaulinio garso orientalisto profesoriaus Serajos Šapšalo gyvenimo. – Nuotr. // XXI amžius. –1997, bal. 9, p.7, 9.
10. Venclova, Tomas. Šapšalas Seraja (1873–1961). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 311.
11. Zagreckaitė, Alvyra. Karaimų kultūros puoselėtojas: [apie Serają Šapšalą]. – Iliusr. // Voruta. – 1998, birž. 6, p. 10.
12. Zemlickas, Gediminas. Baltasis likimo žirgas raudona uodega: [apie S. Šapšalą]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2012, saus. 26, p. 1, 6–7; vas. 9, p. 6–7; vas. 23 p. 6–7; kovo 22, p. 6–7; bal. 5, p. 6–7, 12; Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/05/baltasis-likimo-zirgas-raudona-uodega-5/>.
13. Seraya Szapszal’s karaim collection. – Vilnius, [2003]. – 167, [1] p.: iliustr.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2013; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2023

Dalintis straipsniu: