Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 561

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Sigitas Benjaminas Lasavickas

Gyvenimo datos:1926 07 19 - 1998 03 25
Gimimo vieta:Naujienėlės kaimas (Kalvarijos vlsč.)
Veikla:architektas, archeologas, restauratorius, muziejininkas
Nominacijos: „Vilniaus garso“ premija (1993)
Sigitas Benjaminas Lasavickas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. - Vilnius, 2006, p. 291.

Sigitas Benjaminas Lasavickas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006, p. 291.

Mokėsi Kalvarijos gimnazijoje. 1953 m. Vilniaus dailės institute (Dailės akademijoje) įgijo dailininko architekto diplomą. 19531969 m. dirbo architektu Vilniaus mokslinių restauracinių gaminių dirbtuvėse. Nuo 1969 m. –  Paminklų konservavimo instituto architektas.
Talentingas architektas gyvenimą paskyrė senosios architektūros, ypač Vilniaus, paminklams restauruoti, paveldui išsaugoti.

19571958 m. S. Lasavickas kartu su kitais architektais parengė pirmąjį Vilniaus senamiesčio regeneravimo planą. Svarus jo indėlis į Vilniaus pilių teritorijos, gynybinės sienos, požemių, Šv. Mikalojaus bažnyčios archeologinius tyrinėjimus [1]. Pagal S. Lasasvicko projektus restauruota Vilniaus arkikatedros varpinė ir Vilniaus Žemutinės pilies Naujasis arsenalas. Jis sudarė Medininkų, Trakų ir Vilniaus pilių konservavimo ir pritaikymo projektus. Ant Gedimino kapo kalno architekto pastangomis pastatytas simbolinis aukuras.

1989 m. už Vilniaus Žemutinės pilies senojo arsenalo restauravimą ir pritaikymą Taikomosios dailės muziejui Sigitui Lasavickui paskirta Valstybinė premija. S. Lasavickas buvo Restauratorių sąjungos garbės narys [4, 5].

1993 metais už ilgametį darbą sostinės labui S. B. Lasavickui įteikta Vilniaus miesto savivaldybės „Vilniaus garso“ premija ir atminimo medalis [3, 7].

Architektas Sigitas Lasavickas. – Vilnius, [2014]. Knygos viršelis

Architektas Sigitas Lasavickas. – Vilnius, [2014]. Knygos viršelis

Apie Vilnių S. Lasavickas yra sakęs: „Didžiausia paslaptis – pats Vilniaus miestas. Jis turi savo dvasią, savitą architektūrinį braižą, atspalvį, gamtos sąlygas. Tai nuostabiausias miestas pasaulyje. Šventaragio slėnyje, kuris tarp Neries upės ir Tauro kalno driekėsi nuo Katedros iki šv. Jokūbo bažnyčios, laidodavo kunigaikščius. Architektai, projektuotojai diskutuoja: nieko naujo nestatyti toje teritorijoje. Tai vienintelis jos išgelbėjimo būdas. Joje dar galima rasti neįtikėčiausių paslapčių“  [7].

S. Lasavickas mirė 1998 m. kovo 25 d. Palaidotas Rasų kapinėse. 2001 m. ant architekto kapo buvo pastatytas paminklas (skulpt. Jonas Jagėla).

2014 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido didelės apimties, gausiai iliustruotą knygą „Architektas Sigitas Lasavickas“ (Vilnius, 2014). Joje pateikiama išsami architekto biografija, aptariamas kūrybinis palikimas. Rašoma apie S. Lasavicko darbą Vilniuje, Medininkuose, Trakuose ir t. t. Yra skyrius „Sigitas Lasavickas amžininkų atsiminimuose“. Atsiminimų autoriai: Virginija Bakšienė, Dalia Bugailiškytė, Gediminas Gendrėnas, Linas Kvizikevičius, Meilė Lagunavičienė, Aleksiejus Luchtanas, Mečislovas Sakalauskas, Žibartas Simonaitis, Virgilijus Antanas Spudas, Arvydas Trapikas, Vida Žiūraitė. Nurodoma literatūra ir šaltiniai, sudaryta asmenvardžių rodyklė. Apie S. Lasavicką rašoma leidinyje „Lietuvos architektai“ (Vilnius, 2002), Tomo Sakalausko knygoje „Missa Vilnensis“ [6], leidinyje „Kalvarijos krašto šviesuoliai“ [4], architektūros istorikės Mortos Baužienės knygoje „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus (Vilnius, 2012, p. 19-22), etnologo, gamtos mokslų daktaro, prof. Liberto Klimkos knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (V., 2016) ir kt., taip pat periodikoje. Yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai

1. Daugudis, Vytautas. Reikšmingesnės architekto Sigito Lasavicko istorinės hipotezės. – Portr. // Voruta. – 1999, kovo 20, p. 3. 
2. Daugudis, Vytautas. Skaudi netektis: [apie šviesaus atminimo architektą, archeologą, restauratorių Sigitą Benjaminą Lasavicką]. – Iliustr. // Gimtinė. – 1998, geg. 1-31 (Nr.5), p. 2, 8.                                                         
3. Lasavickas, Sigitas. Laureatas, norėjęs nuvažiuoti į Romą: [pokalbis su architektu, archeologu, 1993 m. “Vilniaus garso“ premijos laureatu Sigitu Lasavicku / užrašė Irena Tiškutė. – Iliustr. // Respublika. – 1994, bal. 1, p. 12.        
4. Lasavickas Sigitas Benjaminas: [biografija] // Kalvarijos krašto šviesuoliai. – Marijampolė, 2006. – D. 1, p. 70.           
5. Lasavickas Sigitas. Vikipedija [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2008- 06 -21]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Sigitas_Benjaminas_Lasavickas#Biografija>.       
6. Sakalauskas, Tomas. „Atsigręžiu į didijį Vilniaus žynį – architektą, archeologą ir restauratorių Sigitą Lasavicką <… >“ – Portr. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006. – P. 288-292.
7. Žemulienė, Laima. Didžiausia paslaptis – pats Vilniaus miestas, tačiau toks pavadinimas ne vienintelis pasaulyje: [apie „Vilniaus garso“ premijos įteikimą architektui, restauratoriui Sigitui Lasavickui] // Lietuvos rytas. – 1994, kovo 15, p. 3.

Parengė: Aušra Asauskienė [VAVB], 2008; 2015