Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 574

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Simonas Konarskis (Szymon Konarski)

Gyvenimo datos:1808 03 05 - 1839 02 27
Gimimo vieta:Dapkiškių dvaras (Alytaus r.)
Veikla:1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo veikėjas
Pagerbimas: Paminklas (Vilniaus miestas)
Simonas Konarskis. Nuotr. iš kn.: Barszczewska-Krupa, Alisa. Szymon Konarski. – Warszawa, 1976.

Simonas Konarskis. Nuotr. iš kn.: Barszczewska-Krupa, Alisa. Szymon Konarski. – Warszawa, 1976.

Mokėsi Seirijuose (Lazdijų r), Seinuose, vėliau – Lomžos karo mokykloje. Nuo 1825 m. tarnavo Lenkijos kariuomenėje (nuo 1831 m. – kapitonas). Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui su savo daliniu perėjo į sukilėlių pusę, kovėsi gen. D. Chlapovskio pulke, dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, po pralaimėjimo dalyvavo mūšiuose Šiaulių, Panevėžio apylinkėse. Buvo apdovanotas Kryžiumi už narsą. Po sukilimo sutriuškinimo pasitraukė į Prūsiją, iš jos persikėlė į Prancūziją, kur studijavo politinės minties teorijas. Su bendraminčiais įkūrė „Lenkų piliečių sandraugą“, kurios tikslu skelbė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 m. teritorijoje. Su kitu demokratu A. Čynskiu Paryžiuje leido dvisavaitinį radikalios krypties laikraštį „Šiaurė“ (lenk.Północ) ir jį platino. Paneuropinės revoliucijos idėjų paveiktas, pritarė „Jaunosios Italijos“ bei kitų šalių revoliucionierių propaguojamoms tautų išsivadavimo kovoms ir 1834 m. pats dalyvavo žymaus Italijos revoliucionieriaus Džuzepės Madzinio (Giuseppe Mazzini) žygyje į Sabaudiją. 1835 m. bandė organizuoti naują sukilimą buvusiose LDK žemėse, užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje, slaptomis moksleivių, studentų draugijomis, taip pat su rusų karinėmis įgulomis Vilniuje. 1838 m. buvo Rusijos žandarų suimtas prie Rukainių (Vilniaus r.) ir įkalintas. 1839 m. vasario 27 d. viešai sušaudytas Vilniuje. Kapas sulygintas su žeme, bet vėliau bendražygės Antaninos Sniadeckos iniciatyva puskarininkis Odyniecas organizavo S. Konarskio perlaidojimą į dabar jau nesančias Vilniaus evangelikų reformatų kapines ant Tauro kalno [5].

Lietuvių kalba atskiros monografijos S. Konarskiui nėra. Bendra informacija pateikiama enciklopediniame žinyne „Lietuvos istorija“ (Vilnius, 2011, t. 1) bei visose lietuviškose enciklopedijose. Detaliau S. Konarskio karinė karjera, dalyvavimas 1830–1831 m. sukilime, veikla emigracijoje organizuojant naują sukilimą nušviesta keliose knygose: „Lietuvos istorija“ (Vilnius, 2011, t. 8, d. 1), „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 m.“ (Vilnius, 1985, t. 1), „Vilniaus miesto istorijos skaitiniai“ (Vilnius, 2001), „Lietuvos istorijos skaitiniai“ (Kaunas, 1992), istoriko Zigmanto Kiaupos „Lietuvos valstybės istorija“ (Vilnius, 2004), Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006) ir kt. Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pateikiama įžvalgų apie revoliucines S. Konarskio idėjas ir pastangas organizuoti naują sukilimą nepasisekus 1830–1831 m. kovoms. Čia analizuojama ir S. Konarskio ikonografija – portretas, paveikslai, vaizduojantys S. Konarskio tardymą, kankinimus ir mirtį [5]. Paminklo S. Konarskiui Vilniuje istorija aprašyta knygose „Nukentėję paminklai“ [3], „Lietuvos TSR istorijos ir Kultūros paminklų sąvadas“ (Vilnius, 1988, t. 1) ir kt.
Apie S. Konarskį užsimenama turistinėje literatūroje, pvz. Česlovo Kudabos „Jei iš Vilniaus keliausi“ (Vilnius, 1979), Algimanto Semaškos „Keliaukime po Lietuvą“ [7], žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai. Spindesys ir skurdas“ (Vilnius, 2008) ir kt. Šiose knygose pateikiamas S. Konarskio gimtojo Dapkiškių dvaro (Alytaus r., Krokialaukio seniūnija) aprašymas. I. Semaškaitė pažymi, kad „Konarskių statytas dvarelis neišliko“. Dabartinis Dapkiškių dvaras atkurtas jau mūsų laikais [8]. Sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 41).
Etnologas, prof. Libertas Klimka savo knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (Vilnius, 2016), taip pat su mokslo istoriku, prof. Juozu Algimantu Krikštopaičiu parašytoje knygoje „Istorijos vėjų pagairėje“ (Vilnius, 2015) rašo apie garsų kovotoją už laisvę. S. Konarskiui skirta viena publicisto Juliaus Pastarnoko esė iš rinkinio „Žvaigždės ir erškėčiai“ (Vilnius, 2008). Dramaturgas Gintautas Iešmantas yra sukūręs eiliuotą dramą „Konarskis“, kurios veiksmas vyksta 1837–1839 m. Vilniuje (Vilnius, 2015). Poetai Mykolas Karčiauskas, Jurgis Kunčinas yra skyrę S. Konarskiui eilėraščių.

Łukaszewicz, Witold. Szymon Konarski (1808–1839). – Warszawa, 1948. Knygos viršelis

Łukaszewicz, Witold. Szymon Konarski (1808–1839). – Warszawa, 1948. Knygos viršelis

Barszczewska-Krupa, Alisa. Szymon Konarski. – Warszawa, 1976. Knygos viršelis

Barszczewska-Krupa, Alisa. Szymon Konarski. – Warszawa, 1976. Knygos viršelis

Ypač daug rašyta apie S. Konarskį lenkų kalba. XX amžiaus pradžioje Vilniuje buvo išleista gydytojo, visuomenės veikėjo Vladislav Zagorski (Władysław Zahorski) knyga „Szymon Konarski“, (Wilno, 1907). Įžymiam kovotojui paskyrė monografijas lenkų istorikai Vitold Lukaševič (Witold Lukaszewicz), Henrik Moscicki (H. Moscicki) ir kt. Istorikė Alina Barščevska-Krupa (A. Barszczewska-Krupa) savo knygoje „Szymon Konarski“ rašo apie liepsningo revoliucionieriaus kovą ir didvyrišką laikyseną tardant bei mirtį. Remdamasi archyviniais šaltiniais, ji atkuria nemistifikuotą šios asmenybės biografiją. Knygoje aptariama literatūra apie S. Konarskį pradedant 1839 m. publikacijomis [9]. Fragmentiškų žinių apie S. Konarskį, jo areštą, tardymą ir kt. pateikiama Jozefo Milenkevičiaus (Józef Milenkiewicz) publikacijoje „Współpraca Wilna…“ [10]. Yra publikuota daug straipsnių periodikoje, taip pat yra informacijos internete.

Su Vilniumi S. Konarskį sieja ne tik 1831 m. sukilimo įvykiai, kuriuose jis aktyviai dalyvavo. Po sukilimo pralaimėjimo lemiamose Panerių kautynėse jis toliau kovojo Panevėžio ir Šiaulių apylinkėse, vėliau pasitraukė į Prūsiją ir Prancūziją, kur  tęsė revoliucinę agitaciją, platino demokratines idėjas tarp emigrantų. Jis stengėsi burti Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos studentų ir bajorų grupes į vieną politinę organizaciją.
1838 m. gegužės mėnesį S. Konarskis vėl atvyko į Vilnių, norėdamas įsigyti šriftus ir Košarų vienkiemyje Gudijoje įsteigti spaustuvę. Svetimomis pavardėmis jis slapstėsi bendražygių ar nuomojamuose butuose, žinojo, kad yra sekamas, bet draugų padedamas išvengdavo žandarų. 1838 06 08 Kryžkelio pašto stotyje, netoli Rukainių (Vilniaus r.), buvo atpažintas, suimtas, tardomas ir kankinamas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, toje pačioje Konrado celėje, kaip ir A.Mickevičius prieš 15 metų. Kankinimus iškentė, draugų neišdavė, kaltę prisiėmė vienas. 1839 m. vasario 27 d. buvo išvežtas už miesto  ir Pohuliankos rajone viešai sušaudytas [3, 6].

1924 m. kovo 2 d., minint S. Konarskio žūties 85-ąsias metines, sušaudymo vietoje Vilniuje (dabar Muitinės g. 35, „Naujamiesčio seniūnija“) Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenė pagal prof. Julijušo Kloso projektą pastatė akmeninį paminklą su auką dorojančiu ereliu, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo nudaužtas. Paminklo šiaurinėje pusėje iškaltas įrašas lenkų kalba: „Čia nužudytas / tautos didvyris / Simonas Konarskis / 1839 vasario 27“. S. Konarskio paminklinis akmuo paskelbtas istorijos paminklu [1, 6], 1993 01 26 įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 10390). Į šį registrą taip pat įtraukta S. Konarskio sušaudymo vieta (unikalus objekto kodas 10390).

Vilniaus Reformatų evangelikų bažnyčioje yra S. Konarskiui skirta paminklinė lenta (Pylimo g. 18) (žr. adresu).

Simono Konarskio vardu pavadinta viena sostinės gatvė (Naujamiesčio seniūnija), taip pat lenkiška mokykla.

Literatūra ir šaltiniai 

1. Girininkienė, Vida. Simono Konarskio paminklas / Vida Girininkienė, Algirdas Paulauskas. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 221.
2. Girininkienė, Vida. Simonas Konarskis – didvyriškumo simbolis. – Iliustr. // Veidas. – 2008, Nr. 11 (kovo 17). – P. 48-49.
3. Girininkienė, Vida. Paskutinės gyvenimo dienos [S. Konarskis] // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. – Vilnius, 2001, – P. 317-318.
4. Pastarnokas, Julius. Nustebinai ir išgąsdinai tironus: [esė apie S. Konarskį]. – iliustr. // Pastarnokas, Julius. Žvaigždės ir erškėčiai. – Vilnius, 2008. – P. 109-137.
5. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016, p. 604-609.
6. Prašmantaitė, Aldona. Simonas Konarskis – kovotojas už laisvę: 170-osios žūties metinės. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2009, Nr. 12, p. 12-15.
7. Semaška, Algimantas. Keliaukime po Lietuvą. – Vilnius, 1994, p. 19.
8. Semaškaitė, Ingrida. Dvarai. Spindesys ir skurdas. – Vilnius, 2008, p. 12.
9. Barszczewska-Krupa, Alisa. Szymon Konarski. – Warszawa, 1976. – 271 p., [6] iliustr. lap: iliustr.
10. Współpraca Wilna i ziem wschodnich Rz-tej z emigracją polityczną polską po upadku powstania listopadowego: spisek Szymona Konarskiego / opracował Józef Milenkiewicz. – Wilno, [1930]. – 31, [1] p.

Parengė: Linas Janulevičius (VAVB), 2016