Šimonas Peresas (Shimon Peres)

Peres, Shimon. Battling for peace: a memoir. – New York, 1995. Knygos viršelis

Š. Peresas gimė 100 km netoli Vilniaus esančiame mažame Višnevo miestelyje (Baltarusija), kuriame nuo viduramžių gyveno save litvakams priskiriantys žydai. 1934 m. su tėvais emigravo į Palestiną. Mokėsi „Geula“ mokykloje Tel Avive, vėliau – žemės ūkio mokykloje Ben Šemene. Studijavo teisę ir sociologiją Harvardo universitete (JAV). 4 dešimtmečio pabaigoje įsitraukė į sionistinį judėjimą. 1947 m. įstojo į žydų pagrindinę karinę organizaciją „Hagana“. Pirmasis Izraelio ministras pirmininkas D. Ben Gurionas paskyrė Š. Peresą atsakingu už personalą ir ginkluotės pirkimus. 1948–1949 m. – I arabų-Izraelio karo dalyvis. Nuo 1948 m. dirbo Izraelio gynybos ministerijoje. 1955–1959 m. buvo Izraelio gynybos ministerijos generalinis direktorius, rūpinosi ginklų tiekimu. 1959–2007 m. – Kneseto (Izraelio parlamento) deputatas. 1959–1965 m. – socialdemokratinės Izraelio žemės darbo partijos „MAPAI“ narys. 1965–1968 m. – Izraelio darbininkų sąrašo partijos „RAFI“ generalinis sekretorius. 1968 m. buvo išrinktas Izraelio darbo partijos generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 1977–1992 m., 1995–1996 m. ir 2003–2005 m. – šios partijos pirmininkas. 1969–1970 m. imigracijos, 1970–1974 m. transporto ir komunikacijų, 1974–1977 m. gynybos ministras, 1977 m. ministras pirmininkas. 1977–1984 m. buvo opozicijos Knesete vadovas. 1984–1986 m. – ministras pirmininkas, 1984 m. – vidaus reikalų ministras. 1985 m. aktyviai prisidėjo išvedant Izraelio kariuomenę iš Libano. 1986–1990 m. – ministro pirmininko I pavaduotojas, 1986–1988 m. – užsienio reikalų ministras, 1988–1990 m. – finansų ministras. 1992–1995 m. buvo užsienio reikalų ministras, aktyviai dalyvavo derybose su Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). 1993 m. Osle su ministru pirmininku I. Rabinu ir PIO vadovu J. Arafatu pasirašė sutartį dėl laipsniško Palestinos autonomijos įkūrimo Gazos ruože ir Jeriche (Vakarų krantas). Tai sudarė prielaidas taikiam konflikto Artimuosiuose Rytuose sureguliavimui. 1995–1996 m. buvo ministras pirmininkas ir gynybos ministras. 1997 m. įsteigė Š. Pereso taikos centrą. 1999–2001 m. – regioninio bendradarbiavimo ministras. 2001–2002 m. – ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras. 2005–2011 m. – ministro pirmininko pavaduotojas. 2006–2007 m. – ministro pirmininko I pavaduotojas, Negevo ir Galilėjos plėtros ir regioninės ekonomikos plėtros ministras. 2005 m. įstojo į centrinės pakraipos Kadimos partiją. 2007–2014 m. – devintasis Izraelio prezidentas [3, 4]. Š. Peresas mirė 2016 m. rugsėjo 28 d. Palaidotas Jeruzalėje, Izraelio nacionalinėse kapinėse, ant Teodoro Herclio vardu pavadinto kalno [1].

Š. Peresui, Izraelio premjerui I. Rabinui ir Palestinos prezidentui J. Arafatui 1994 m. įteikta Nobelio taikos premija už asmenines pastangas 1993 m. Vašingtone vykusiose derybose su palestiniečiais, kai buvo pasirašyta Principų deklaracija, už taikos proceso pamatus Artimuosiuose Rytuose [3, 4, 5].
Už aktyvią veiklą puoselėjant Lietuvos ir Izraelio partnerystę, 2016 m. politikas apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi [5].

2013 m. Š. Peresui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. Pasiūlymą suteikti šį vardą Izraelio prezidentui pateikė Lietuvos žydų bendruomenė. Politikas laikomas vienu garsiausių pasaulio litvakų. Kartu su Vilniaus Gaonu, Jaša Heifecu, Romenu Gari ir kitomis iškiliomis asmenybėmis Š. Peresas, kaip litvakas, įeina ne tik į Lietuvos, bet ir viso pasaulio istoriją ir kultūrą [2].

Š. Pereso palikimas Lietuvai – geri ir stiprūs santykiai su Izraeliu. Prezidentas ne kartą pabrėžė, jog didžiausias kiekvienos valstybės turtas yra jos žmonės, todėl būtina investuoti į jų išsilavinimą, žinias ir talentus. Kūrybingų ir talentingų žmonių politikas matė tiek savo šalyje, tiek Lietuvoje, todėl pasisakė už dvišalių ryšių stiprinimą plėtojant ateities technologijas [5].
2006 m. gruodžio 7 d. Tel Avive minint Lietuvos Respublikos ir Izraelio valstybės diplomatinių santykių užmezgimo metines Š. Peresas pasakė kalbą, kurioje kalbėjo šių tautų ryšius, paminėjo ir Vilnių: „Neįmanoma būti žydu nesant lietuviu. Mes nesakome lietuviai. Kadangi Lietuva buvo jidiš tėvynė, mes sakytume litvakai. O litvakai – tai ne tik vieta, tai charakteris ir kultūra. Litvakai žinomi kaip „lengvo“ charakterio žmonės. Jie visada prieš, nuolat prieštarauja ir sau, ir kitiems. Bet iš tikrųjų Vilnius buvo ne tik jidiš, bet ir žydų kultūros centras. <…> Vilnius buvo ta vieta, kur gimė daug žydų ir lietuvių poetų, menininkų, muzikantų. Jie tvėrė kultūrą, tai, kuo žavimės iki šiol“ [6, p. 124-125].

Peres, Shimon. Eine Zeit für den Krieg, eine Zeit für den Frieden: Erinnerungen und Gedanken. – München, 2004. Knygos viršelis

2013 m. rugpjūtį Š. Peresas atvyko valstybinio vizito į Lietuvą. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį tai buvo pirmas tokio aukšto rango Izraelio vadovo apsilankymas [6, 7].
„Atvykau į Vilnių su dvejopais jausmais. Vilnius daugeliui kartų buvo žydų kultūros centras. Jūs tikrai leidote didelei, energingai žydų bendruomenei gyventi taikoje, melstis mūsų Dievui, kalbėti mūsų kalba. Kita vertus, žydų bendruomenę čia išžudė naciai ir kai kurie vietos žmonės. <…> Negalime pakeisti praeities ir neturime jos pamiršti. Bet galime pakeisti ateitį ir privalome visuomet tai prisiminti“, – kalbėjo prezidentas spaudos konferencijoje [7].
Š. Peresas atvežė Vilniaus miestui dovaną – Jeruzalės žemės akmenį. Akmuo bus panaudotas kuriant monumentą Pasaulio teisuolių parke, Vilniaus Jeruzalėje (Verkių seniūnijoje) [2]. Politikas aplankė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Tolerancijos centrą, pagerbė Holokausto aukas Panerių memoriale [7].

Š. Peresas parašė keletą knygų, taip pat atsiminimų: anglų kalba „Battling for peace: a memoir“ („Kova už taiką: atsiminimai“) (New York, 1995), „For the future of Israel“ (su Robert Littell) („Dėl Izraelio ateities“) (Baltimore; London, 1998); vokiečių kalba „Eine Zeit für den Krieg, eine Zeit für den Frieden: Erinnerungen und Gedanken“ („Laikas karui, taikos laikas: prisiminimai ir mintys“) (München, 2004).

Apie Š. Peresą lietuvių kalba literatūros yra nedaug. Apie Izraelio prezidentą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], „XX a. Lietuvos žydų enciklopediniame žinyne“ [3], periodikoje. Yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Atgulė išsvajotoje Izraelio žemėje. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2016, spal. 1, p. 13.
2. Izraelio prezidentas – Vilniaus garbės pilietis. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2013, rugpj. 8-14, p. 2
3. Peres Shimon. – Iliustr. // XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2007. – P. 165-166.
4. Peres Šimon. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 17, p. 776.
5. Šimono Pereso palikimas Lietuvai – geri ir stiprūs santykiai su Izraeliu // Tremtinys. – 2016, spal. 7, p. 3.
6. Stankevičius, Rimantas: Pasaulio žmogaus netektis: [apie Nobelio taikos premijos laureatą Š. Peresą su jo kalba minint Lietuvos Respublikos ir Izraelio valstybės diplomatinių santykių užmezgimo metines]. – Portr., iliustr. // Santara. –Nr. 131/132 (2016, žiema), p. 124-126.
7. Vilnius – tarp džiaugsmo ir skausmo: [apie Izraelio prezidento Šimono Pereso apsilankymą Vilniuje 2013 m. rugpjūtį]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2013, rugpj. 1-7, p. 2.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017

Dalintis straipsniu: