„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.
Skaityti plačiau

Bičių korys Pridėti įrašą

Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Sąrašas

Iš viso: 3 rezultatai

Širvintų krašto šviesuolė Genovaitė Verkauskienė. Dukters atsiminimai

Gyvenimo datos:
Gimimo vieta:
Veikla:

G. Verkauskienė yra gimusi Burniškių kaime, Čiobiškio parapijoje (dabar Širvintų r.), Kupčiūnų šeimoje. Būdama septynerių neteko mamos, augo su pamote. Buvo baigusi keturis Čiobiškio mokyklos skyrius. Nuo vaikystės turėjo sunkiai dirbti. Nelengvas gyvenimas buvo kolūkinės santvarkos metais. 1948 m. buvo ištremti į Sibirą Genovaitės tėvai ir seserys, vienas brolis išėjo pas partizanus. Į Verkauskų namus dažnai užsukdavo partizanai, kur visada sulaukdavo reikalingos pagalbos. Pati Genovaitė buvo tardoma saugumo, bet per stebuklą liko gyva.

Pateikiami p. Genovaitės Verkauskienės jaunesniosios dukters Rūtos jautriai parašyti atsiminimai apie mamą.

MAMA – Genovaitė (Kupčiūnaitė) Verkauskienė

G. Verkauskienė su dukra Nastute apie 1963 m.

Kilusi iš Burniškių kaimo, Čiobiškio parapijos.
Vargą vargo jauna būdama, dirbo ir plūkėsi buvusios kolūkinės santvarkos metais, o naujaisiais laikais, kai žmonių sąmonėje vis mažiau vietos liko padorumui, sąžiningumui, atjautai, supratimui, jos akyse vis dažniau ir dažniau sušmėžuodavo liūdesys.
– Dieve, kas bus su Lietuva? – lyg savęs, lyg kitų klausdavo.
Buvo darbšti, sąžininga, apsiskaičiusi ir tvarkinga.
Prisimenu, dar sovietmečiu ravėjome kolūkio runkelius. Buvau dar nedidelė ir, kauptuku kirsdama kur pakliūva, skubėjau greičiau baigti šį nuobodų darbą, mama pasakė:
– Vaikeli, dirbt reikia gerai ir sąžiningai. Nesvarbu, kam dirbi, kolūkiui ar sau: bet kaip darbo dirbti nevalia.
Gerai dirbo ne todėl, kad mėgo tą buvusiąją santvarką, o todėl, kad taip liepė sąžinė ir padorumas. Ir tai neliko nepastebėta net anuomet: pagirdavo brigadininkas ir net kolūkio vadovai.
Tyliai varvėdavo rudi rožinio karoliukai sekmadienį mišių metui atėjus, šventadienį ar tiesiog, prašant kasdienės Dievo palaimos artimiesiems. Mamos malda mus ramino, laimino, guodė, saugojo: nuo piktų žaibų, gyvenimo audrų, pykčio ir netiesos. Jautėmės saugiau, ramiau.

Su dukrele Nastute apie 1955 m. 

Klausydavau jos ilgų, įdomių ir liūdnų pasakojimų apie varganą gyvenimą, našlaitės dalią. Tik septynerių metukų tebūdama stovėjo prie mamytės karsto ir braukė nuo veidelio karčią ašarą. Pasakodavo apie tai, kad tėtis (mano senelis) būdamas našliu, pagalvojo, kad su būreliu vaikų vienas pats nesusitvarkysiąs, todėl mažąją Genutę (mano mamą) išsiuntė pas mirusios mamos brolį į Rumšiškes (senąsias, kurios atsidūrė po Kauno mariomis), kur ne pyragai ir ne paguoda, o sunkūs darbai laukė. Kasdieninė namų ruoša, darbai tvarte, patarnavimai ir mažosios pusseserės sūpavimas vakare, naktį ir ankstų rytą. O dar ir patyčios! Su širdgėla pasakodavo, kai vieną kartą basomis kojelėmis per miestelį bėgo ir pamačiusi stovintį dėdę su kažkokiais ponais, pasileido prie jo. Vakare šaipėsi dėdė, dėdienė ir jų vakai: pamanykit, kokia nesupratinga ir netikusi mergiotė! Basa, kaip kokia mužikė, o dėdei vargonininkui „padariusi sarmatą“…
Sakė, kad jų namas ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti senų, jau nebeveikiančių kapinių vietoje. Vėlai vakare suaugusiųjų nelydimai mažai mergaitei tekdavo ties kapinių tvora nueiti į ūkinį pastatėlį pašerti kiaulės. Prisimena, kaip vieną kartą labai išsigando, nes jai tvarte pasirodė kažkas labai keista ir nepaaiškinama…
– Nebūdavo kada bijot, reikėdavo dirbti. Liepdavo ir eidavau, – su širdgėlos gaidele pasakodavo Mamutė.
Daug, labai daug pasakodavo apie savo skriaudas Rumšiškėse. Ilgai ištarnavusi artimų žmonių namuose, atvažiavus tėčiui jos parsivežti atgal į Burniškių kaimą, gavo tik nunešiotus ir iškleiptus vyresniosios pusseserės batelius, bei kažkokį sunešiotą skudurą, drabužėliu pavadintą..

Dažnai galvodavau: kada jai buvo įskiepytas tas nuolankumas, pagarba kitam žmogui, sąžiningumas ir darbštumas? Gal tada, kai tėtis (mano senelis) į namus parsivedė pamotę ir pasakė vaikams ją gerbti ir mylėti, nes ji būsianti dabar jų mama… O gal tada, kai būdama jauna panelė ir norėdama gražiau pasipuošti, savo namų ūkyje sunkiuosius darbus nudirbusi, eidavo papildomai užsidirbti į Astruvkos dvarą, vakarais verpdavo, ausdavo, siuvinėdavo… Skanesniu kąsneliu pasimėgaudavo tik didžiųjų švenčių metu – per Kalėdas, Velykas.
Kaip ir švelnaus ar paguodžiančio žodžio netekdavo išgirsti…
Nuo jaunumės inteligentiška (gal tai Tveragų giminės, iš kurios kilusi mano senelė, bruožas?), apsiskaičiusi. Prisimenu, kaip kūrendama duonkepę krosnį, palinkusi ant stalo įsikniaubdavo į atverstą knygą. Skaitė Dreizerį, Balzaką, Stendalį, Dikensą, L. Tolstojų, M. Gorkį. Visą gyvenimą nesiskyrė su knyga, kol akys pradėjo skaudėti ir sunkiai įžiūrėdavo raides.
Noriu pasakyti, kad knygos mūsų namuose buvo vertinamos ir užėmė garbingą vietą: buvo tausojamos, kaupiamos ir skaitomos.

Mane mama skaityti ir rašyti išmokė labai anksti: dar buvau šešerių, kai jau perskaičiau visą pasakų knygelę „Stebuklingos uogos“. Ją tebeturiu ir dabar, saugau ir branginu, kaip pirmąją perskaitytą mėgstamų pasakų knygą…
Prisimenu, vieną žiemos vakarą vargau palinkusi prie pradžiamokslio vadovėlio ir niekaip negalėjau perskaityti žodelio „Nu“! Vis kartoju po vieną raidę, bet nemoku pasakyt. Mamos kantrybė trūko, man tik plykst kartą ir kitą, o pati nuėjo į tvartą karvės melžt. Aš sėdžiu ir bliaunu (karčios mokslo šaknys!). Atėjo geroji Stravinskienė ir  klausia, ko gi aš verkiu.
– Mama mušė! Be-e-e-e!
– O kodėl mušė? – susirūpinusi klausia.
– Tai kad neperskaitau! Be-e-e-e!
– Kur?
Parodžiau, šioji žiūri. Žiūri ir taip, ir kitaip. Staiga piktai sako:
– Tai kad aš irgi neperskaitau!
Kai atėjo mama, ji iš tikrųjų labai piktai ją barė:
– Aš pati negaliu perskaityt, o tu nori, kad vaikas perskaitytų!? – Ir barė mamą labai!
Vėliau, kai jau išmokau gerai skaityti ir rašyti, ėmiausi knygų: pirmoji pradėta, tačiau nebaigta skaityti knygelė buvo „Piemenėlis Kalitka“ (autoriaus neprisimenu), nes būdama 6-erių metų nesuvokiau, apie ką joje rašoma. Man rūpėjo pasakos, todėl skaičiau jas godžiai.

Mūsų namuose laikraščių ir žurnalų: „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų gamta“, „Švyturys“, „Pergalė“, „Tarybinė moteris“, „Valstiečių laikraštis“ (tada kai juos įstengdavo prenumeruoti) buvo gausu. Visi perskaityti nuo pradžios iki pabaigos.
Buvo puiki dainininkė, turėjo labai gražų balsą ir dažnai per atlaidus ar kitas šventes uždainuodavo. Tada visi pritildavo ir suklusdavo. Laidotuvėse ir egzekvijose giedojo. Kai gyveno Burniškyje, ilgai giedojo Čiobiškio bažnyčios chore.

Pavasarį į gryčią būdavo įnešamos audimo staklės ir išstovėdavo visą vasarą, iki bulviakasio. Anksti rytais ir vakarais „stuksėdavo“ skietas ir girgždėdavo nytys, ant veleno driekėsi raštuotos staltiesės, margos lovatiesės ir pilkosios drobelės, kurios išbalintos tapdavo baltos baltos…
Dabar, nors jau daug metų, kai Jos jau nebėra tarp mūsų gyvųjų, dažnai pažiūriu į audimo raštus, į staltieses ir lovatieses, rankšluosčius ir drobeles, kurias vėl ir vėl kloju, tiesiu, kabinu…

Girdžiu nyčių čirptelėjimą, skieto duslų trinktelėjimą… Ir tą graudžią tremtinių dainą-giesmę:
Tu užlipk ant aukšto kalno –
Ten Tėvynę išvysi…
Balti kryžiai, kraujo žemė –
Mamos verksmą išgirsi…
Tik kodėl ji taip gražiai dainuodama vis pasižiūri tai pro vieną, tai pro kitą langą, o pamačiusi ką nors sukant į mūsų kiemą, staiga nutildavo?  Gal dainuoti gėda, mintyjau maža būdama? 

 

Atitekėjo į nemažą ūkį (dar prieš didžiąją tautos tragediją – okupaciją): daug žemės, ganyklose žvengė trakėnų veislės žirgai – eržilas Ąžuolas, kumelė Liepa, darbinė kumelė Rasutė ir rambusis juodis Negras. Karvės,  didelis pulkas žasų, kalakutų ir … tėvelio sutaupyta nemaža pinigų suma banke, nors namas pastatytas be pamatų – vėjo perpučiama pašiūrė. Apsigyvenusi Pasadnykuose sutvarkė namus, suremontavo juos. Be to daug ir sunkiai dirbo ūkyje.
Į bažnyčią Gelvonuose eidavo pėsčia, nes arkliai buvo nartūs ir labai gerai prižiūrėti, todėl pajutę, kad vadžios moteriškose rankose, tapdavo  sunkiai važnyčiojami ir visą kelią bėgę kiek įkirsdami, sustodavo kieme putoti ir šlapi. Tėvelis būdavo labai nepatenkintas tuo, nes begalinė meilė ir gailestis šiems gyvuliams buvo svarbiau už viską (net už žmoną?!). Mama sulaukdavo daug priekaištų ir pabarimų už tai, kad „veja arklius“…

Su savo seserimi Elena Misiūniene apie 1968 m.

1948-ųjų gegužę per Darvydų mišką raudodama bėgo į gimtinę, Burniškius, gavusi žinią, kad tėvus ir seseris išveža į tremtį.  Bėgo, skubėjo, bet nespėjo pamatyti. Išvežė.
Savo skausmą, skaudžią netektį ir nežinią teko išraudoti ant namo gimtojo slenksčio akmens suklupus…
Visą gyvenimą žinojo, kad labai artimas kaimynas savo parašu „prisidėjo“ prie šios tragedijos, paliudydamas, apie Kupčiūnų šeimos „buožišką gyvenimą“ ir banditų slėpimą…
Senelis iš namų išėjo keliais, žegnodamasis bei šventas giesmes giedodamas. Taip Lietuvą paliko anuomet Kupčiūnų šeima iš Burniškių – mano mamos tėvai ir seserys.
Namai liko tušti, nykūs ir išdraskyti. Pro vėjo varstomas duris rinkosi Burniškių kaimo žmonės ir po namų kertes naršydami ieškojo, kilnojo ir suradę jiems tinkamą daiktelį, skubėjo krautis į maišus. Svetimų žmonių  uždirbtą gerą: iš duonkepės krosnies bėrėsi džiovinamus grūdus, o iš kamaros ir spintų krovėsi daiktus bei maisto produktus, kurie tuojau „dingo“ kaimynų pirkiose, svirnuose, kamaraitėse…
Gal pats Viešpats saugojo ir laimino, kai 1949-aisiais (mūsų tėvelis buvo kalėjime), Kūčių vakarą grįžusi iš Ukmergės NKVD‘ijos, džiaugėsi, kad galės su dukryte Nastute Šv. Kūčių vakarienę pavalgyti, o į duris pabeldė dar viena neganda: kurjeris įteikė šaukimą, kad rytojaus dieną, 8.00 val. privalu būti Vilniaus saugume. Taip, tame siaubo ir nevilties pastate Lukiškių aikštėje.
Ir vėl ėjo pėsčia naktį iš Pasadnykų į Viesus (tada autobusai nevažinėjo) laukais ir miškeliais, kad labai anksti rytą pakeleivinga mašina nuvažiuotų į Vilnių, nes į tokias įstaigas vėluoti negalima…
Iš ten tuo metu beveik niekas neišeidavo ir namo negrįždavo.
Ir ėjo. Kūčių naktį, užsnigtu lauku. Peržegnojusi paliko vaiką tetos Olės Sekmokienės globai nes rytojus – šiurpi nežinia…
Ėjo per miškelius, krūmus, kaimus. Ėjo ir meldėsi.
Pasibeldė Viesuose į namų, kuriuose dar švietė žiburys, duris. Pasiprašė kad leistų nors ant suolo pasėdėti, kol mašinos pradės važinėti. Šeimininkai nenoriai atidarė duris, bet įsileido ir apnakvindino. Tai buvo Šatai. Rytą, labai anksti išėjo į kelią ir susistabdė link Vilniaus važiuojantį sunkvežimį, užlipo į kėbulą patraukė į kelionę… Atvyko į sostinę apie šeštą valandą ryto.
Likus dviems valandoms iki susitikimo su budeliu, ji patraukė link Aušros vartų. Suklupo prie Dievo Motinos paveikslo ir meldėsi… Maldavo: jos malonės, pagalbos ir palaimos.
Kad neprarastų savitvardos, kad iškentėtų patyčias, neišduotų.
Kad apsaugotų vaiką, paliktą namuose…
Prašė ir meldėsi…

Marija, Motina Šventoji,
Sukluski savo Gerume!
Pagalbos šaukiasi dukra Tavoji:
Išgelbėki nuo budelių mane…

Atėjo nurodytu laiku. Pasitiko juodu paltu vilkįs „draugas“ ir pradėjo mano Mamutę vestis klaidžiais koridoriais-labirintais. Aukštyn, vėl laiptais žemyn, paskui į kairę, tada į dešinę… Ilgai ilgai… Pagaliau, nulipus laiptais žemyn, rūsyje atidarė vienas duris, o ten! Sienos nukabinėtos viduramžių inkvizicijos inventoriumi… Kai nusivilko apsiaustą, tapo aišku, kad tai labai aukšto rango pareigūnas, nes uniforma apsagstyta įvairiais laipsnį rodančiais ženklais.
Pasakė:
– Sakyk tiesą, nemeluok. Kaip matai, priemonių išgauti viską, ką norim išgirsti – turim.
Teko atsakinėti į klausimus.
Dabar, kai jau praėjo šitiek metų ir kai suvokiu, kokiam nuožmiam žvėriui į nasrus tada ėjo mano Mamutė, telieka tikėti, kad tai yra Aušros Vartų Marijos stebuklas!
Visą gyvenimą stebėjausi šia paprasta kaimo moterimi, savo Mamute, kuri įvairiausiose gyvenimo situacijose mokėjo ir sugebėdavo išlikti santūri, rami ir ori.
Ištardęs mamą saugumietis pasakė:
– Gerai, tik atsimink, kad teisme privalėsi sakyti tą, ką man sakei, kitaip būsi nuteista už melą.
„Voronoku“ pasisiūlė nuvežti ją į stotį, kur galėsianti pabūti iki ryto, kol susirasianti transportą, parvešiantį namo.
Stebuklas įvyko! Mama grįžo namo, kur verkdama ją pasitiko pusseserė Olė Sekmokienė. Niekas nesitikėjo, kad ji grįš.
Vitkūnai suabejojo mano Mama, manė kad ji juos išdavė, todėl nekalbėjo su ja iki teismo ir jos šalinosi. Šnairavo. Tai visiškai suprantama, nes ji turbūt viena iš tų tūkstančių, kuri buvo tardoma saugumo rūmuose ir iš jų išėjo. Tik išgirdę ją kalbant teismo salėje, įsitikino, kad niekas dėl jos parodymų nenukentėjo…

***

Užsuks Žirgelis ir Lazdynas,
Rimti ir tylūs po aršios kovos.
Galbūt nujaučia, kad jų dienos paskutinės –
Kovoj už laisvę Lietuvos…

Dažnai užsukdavo į mūsų namus partizanai: jiems reikėjo vaistų, maisto, kartais šiltų drabužių. Mama būdavo paruošusi tvarsliavos, turėjo pirmąjai pagalbai reikalingų medikamentų: jodo, kalio permanganato, tablečių nuo peršalimo ligų, žolelių virškinimui gerinti ir kt. Pasakojo apie partizano Lazdyno žūtį prie Lesčiūnų kaimo, netoli Širvintos upės…
Išgyveno tą naktų siaubą, kai į duris belsdavo ne tik savi, bet ir „raudonieji aktyvistai“. Dažnai rytą rasdavo prie lango rėmo pritvirtintą popiergalį su grasinimais. Daug kas žinojo, kad jos brolis – partizanas, kad tėvai išvežti į Sibirą, o daug giminių slapstosi.

Visą gyvenimą su kaimynais sugyveno gražiai, niekada nesipyko, nesibarė ir niekam neprikaištavo, net jei pajusdavo kokią skriaudą ar neteisybę. Jeigu tai būdavo neišvengiama, išsakydavo ramiai, nekeldama balso, mandagiai. Kaimynai ją taip pat gerbė.