Stanislavas Moniuška (Stanisław Moniuszko)

Rudzinskis, Vitoldas. Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas. – Vilnius, 1993. – Knygos viršelis

Rudzinskis, Vitoldas. Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas. – Vilnius, 1993. Knygos viršelis

Narkowicz, Liliana. Stanisław Moniuszko w Wilnie. – Wilno, 2014. Knygos viršelis

Narkowicz, Liliana. Stanisław Moniuszko w Wilnie. – Wilno, 2014. Knygos viršelis

1827–1830 m. S. Moniuška mokėsi muzikos Varšuvoje, 1837–1840 m. – Berlyne [2, 8, 17]. Žymiausią savo kūrybinio gyvenimo dalį jis praleido Vilniuje. 1840 m. vedė vilnietę Aleksandrą Miulerytę (Műllerówna) ir nuo to laiko iki 1858 m., gyveno Vilniuje [11]. 1840–1842 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus buvo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos [2]. Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, rūpinosi natų leidyba [2, 18, 21]. Norėdamas turėti kolektyvą, atliekantį religinius kūrinius, 1854 m. įkūrė ir vadovavo Šv. Cecilijos bažnytinės muzikos mylėtojų draugijai ir jos chorui [10, 19]. S. Moniuška koncertuodavo Römerių namuose (Bokšto g. 10) [13].
1848 m. sausio 1 dieną Vilniaus miesto rotušėje įvyko garsiausios S. Moniuškos operos „Halka“ premjera (koncertinis atlikimas, dirigavo S. Moniuška), 1854 02 28 – ten pat pastatyta scenoje [2, 8, 11]. Varšuvoje ši opera pastatyta tik 1858 m., kadangi jos ilgai nepraleido cenzūra [13]. Taip pat S. Moniuška trejus metus koncertavo Druskininkuose [13]. 1849–1856 m. laikotarpiu koncertavo Sankt Peterburge, kur buvo labai palankiai priimtas. Šie koncertai buvo plataus jo kūrybos pripažinimo pagrindas. 1858 m. buvo pakviestas dirbti Varšuvos Didžiojo teatro dirigentu [2]. Jo, kaip operos dirigento, veikla turėjo didelę reikšmę teatrui suklestėti [2, 8, 10]. 1862–1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras“ („Straszny dwόr“) [13]. 1858 m. keliavo po Vakarų Europą – Veimare susipažino su vengrų kompozitoriumi Ferencu Listu, Prahoje – su čeku Bedržichu Smetana [10]. 1861 m. Paryžiuje susitiko su žymiais kompozitoriais Džoakinu Rosiniu (Gioachino Rossini), Šarliu Guno (Charles Gounod) ir Danieliu Auberu (Daniel Auber). Nuo 1864 m. dėstė Varšuvos muzikos institute [2]. S. Moniuška mirė 1872 m. birželio 4 d. Varšuvoje ir buvo palaidotas Povonzkų (Powązki) kapinėse [13, 18]. Antkapinėje lentoje – tik kryžius ir kompozitoriaus pavardė „Moniuszko” [19].

S. Moniuškos kūrybinis palikimas didelis ir įvairus. Jis sukūrė 22 operas ir operetes, 3 baletus, nemažai kantatų, simfoninių ir fortepijoninių kūrinių, daugiau kaip 80 romansų ir kt. [2, 10]. Vilniuje sukūrė mitologines kantatas lietuvių tematika „Milda“, „Nijolė“ („Nijoła“), parengė šešis „Namų dainyno dainų“ („Spiewnik domowy“) sąsiuvinius (dar 6 išleisti po S. Moniuškos mirties), 4 Aušros Vartų litanijas, daug kitų sceninių kūrinių [2, 19, 21]. Dažnai vadinamas antruoju lenkų romantizmo kompozitoriumi po Frideriko Šopeno (Fryderyk Chopin), Lenkijos pasididžiavimu [21]. Kompozitoriaus reikšmė peržengia jo gimtojo krašto ribas ir duoda teisę laikyti jį vienu iš žymiausių pasaulinės muzikinės kultūros veikėjų [10]. S. Moniuškos kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai. S. Moniuškos žodžiais tariant, „tai, kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems“ [13]. S. Moniuškos sukurta muzika romantiška, lyriška, grindžiama lenkų muzikinio folkloro ritmais, liaudies dainų intonacijomis [2, 17, 21].
Yra išleisti S. Moniuškos laiškai Listy zebrane = Collected letters = Sämtliche Briefe“ (Kraków, 1969). Knygoje spausdinami 794 laiškai, kurie buvo rašyti 1826–1872 m.

Rudziński Witold. Moniuszko. – Kraków, 1969. Knygos viršelis

Rudziński Witold. Moniuszko. – Kraków, 1969. Knygos viršelis

Lietuvių kalba apie S. Moniuškos gyvenimą ir darbus išleista žymaus kompozitoriaus biografo, muzikologo Vitoldo Rudzinskio (Witold Rudziński) knyga „Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas“ [10]. Beje, V. Rudzinskis (1913–2004) buvo Vilniaus Karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijos absolventas, tarpukariu studijavęs Vilniaus Stepono Batoro universitete ir tuometinėje Vilniaus Mečislavo Karlovičiaus konservatorijoje (vėliau čia dėstytojavo), 1937–1938 m. buvo Švenčionių muzikos mokyklos vadovas, Vilniaus šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vargonininkas [19]. Trumpai apie S. Moniušką rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai” [13], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus gatvės” [3], enciklopedijose ir kt. Ypač daug leidinių apie S. Moniušką išleista lenkų kalba. Vos metams praėjus po kompozitoriaus mirties buvo išleista Aleksandro Valickio (Aleksander Walicki) knyga „Stanisław Moniuszko” (Warszawa, 1873). Minėtini dar keli veikalai lenkų kalba: Jan Prosnak „Stanisław Moniuszko“ [20], Nadzieja Drucka „Stanisław Moniuszko: życie i twórczość“ (Warszawa, 1966), Witold Rudzińskio monografijos „Moniuszko“ [21] ir knygos „Moniuszko i jego muzyka” (Warszawa, 1970, 1988) keli leidimai, Stanisław Łaniec „Stanisław Moniuszko (1819–1872: biografia historyczna“ (Olsztyn, 2008, 2011) ir daugelis kitų.
Tęstiniame leidinyje „Literatūra“ (1995. T. 35 (2) spausdinamas literatūrologės Irenos Fedorovič (Fedorowicz) straipsnis „Wilno w listach Stanisława Moniuszki“ („Vilnius Stanislavo Moniuškos laiškuose“). Apie S. Moniušką rašoma periodikoje, yra informacijos internete.

Apie kompozitoriaus gyvenimą Vilniuje 2014 m. išleista labai informatyvi, gausiai iliustruota, nepaprastai patraukli estetiniu požiūriu humanitarinių mokslų (istorijos) daktarės, publicistės, rašytojos Lilianos Narkovič (Narkowicz) knyga „Stanisław Moniuszko w Wilnie“ [19]. Autorė naudojosi archyvais. Knygoje paskelbta naujų, iki šiol nežinomų kompozitoriaus biografijos faktų, nurodomos jam skirtos knygos, pateikiamas Moniuškos giminės genealoginis medis. Leidinio grafinio apipavidalinimo – autorius Slavomir Subotovič (Sławomir Subotowicz). Apie šios, Lietuvos mokslininkės parengtos, knygos vertę ir išskirtinumą rašo baigiamajame žodyje Lenkijos muzikologai, S. Moniuškos kūrybos tyrėjai Lidija ir Tadeušas Trojanovskiai (Trojanowski). Leidinio pabaigoje pateikiamas literatūros ir šaltinių sąrašas, pavardžių rodyklė. Apie S. Moniuškos gyvenimo Vilniuje laikotarpį rašoma Jadvygos Kudirko knygoje „Wilno w ich życiu Litwa w ich twórczości“ [18]. Apie tarpukario metais Vilniuje pastatytą paminklą S. Moniuškai rašoma Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (Vilnius, 2016). Poetas Bronius Mackevičius yra sukūręs eilėraštį „Pavasaris Moniuškos skvere“ [7].

1840–1858 m S. Moniuška su šeima gyveno Vilniuje, vadinamuose Miulerių namuose, buvusiuose Vokiečių gatvėje. Ir išvykęs gyventi į Varšuvą, šviesiai prisimindavo šį gyvenimo laikotarpį, turėjo planų vėl sugrįžti gyventi į šį miestą [19, p. 137].

Dar 1932 m. Vilniuje,  ant buvusių Miulerių namų fasado (Vokiečių g. 26, Senamiesčio seniūnija) buvo atidengta S. Moniuškai skirta memorialinė lenta [19].  1992 m. balandžio 4 d. atidengta nauja paminklinė lenta, kurioje lietuvių ir lenkų kalbomis rašoma, kad čia 1840–1858 metais gyveno lenkų kompozitorius Stanislovas Moniuška [14, 17, 19].

1922 m., minint kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos 50-ąsias mirties metines, Vilniuje, skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios (Senamiesčio seniūnija), buvo pastatytas paminklas-biustas (skulpt. Boleslovas Balzukevičius) [4, 5, 15]. Jį sudarė B. Balzukevičiaus sukurtas cementinis biustas (ant Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonų choro parapeto esančio gipsinio biusto kopija) ir buvęs rusų poeto Aleksandro Puškino paminklo postamentas, perkeltas iš Vilniaus pilies kalno papėdės [4, 6, 22]. Paminklas beveik nepakitęs išliko iki mūsų dienų [4, 12].

Dviejų aukštų mūrinio namo Vilniuje, Pušų g. 29 (Žvėryno seniūnija) fasadą puošia S. Moniuškos, poeto A. Mickevičiaus, generolo T. Kosciuškos betoniniai biustai. Namas pastatytas 1912 m. ir priklausė agronomui, „Liutnios“ draugijos nariui Šimonui Renigeriui. Visos skulptūros yra kopijos. Manoma, kad S. Moniuškos biustas yra kopija skulptoriaus B. Balzukevičiaus sukurto S. Moniuškos biusto, stovėjusio Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ant vargonų choro parapeto ir Šv. Kotrynos bažnyčioje (žr.: Pocevičius, Darius. Šimtas istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius, 2016, p. 480).

1932 m. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, kur yra vargonavęs kompozitorius,  ant vargonų choro parapeto buvo pastatytas gipsinis kompozitoriaus biustas (skulpt. Boleslovas Balzukevičius) [4, 19].

Vilniuje, Žvėryno seniūnijoje, yra kompozitoriaus S. Moniuškos gatvė [3].
Vilniaus rajono Kalvelių kaime S. Moniuškos vardu pavadinta vidurinė mokykla, kurioje dėstoma lenkų kalba. Šalčininkuose nuo 1977 m. veikia S. Moniuškos menų mokykla.

Literatūra ir šaltiniai

1. Atnaujintas unikalus skveras [Vilniuje]. – Iliustr. // Vilniaus žinios. – 2006, rugs. 15, p. 7.
2. Burokaitė, Jūratė. Stanisław Moniuszko (Stanislavas Moniuška). – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 15, p. 423.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Stanislavas Moniuška // Čaplinskas, Antanas Rimvydas.  Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 65, 273.
4. Jankauskas, Vidmantas. Boleslovas Balzukevičius – Vilniaus dailininkas. – Iliustr. // Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2003. – P. 95-107.
5. Jurkštas V. Vietos, menančios S. Moniušką // Literatūra ir menas. – 1970, birž. 20.
6. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 181-182.
7. Mackevičius, Bronius. Pavasaris Moniuškos skvere: [eilėraštis] // Mackevičius, Bronius. Vilniaus mūrai. – Vilnius, 1973. – P. 204.
8. Maknys, Vytautas. Viešasis miesto teatras Vilniuje // Maknys, Vytautas. Raštai. – Vilnius, 2009. – T. 2, p. 53-64.
9. Micevičiūtė, Gintarė. Atnaujintame skvere vilniečiai mena jaunystę. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, rugs. 20, priedas „Sostinė“, p. 1, 2.
10. Rudzinskis, Vitoldas. Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas. – Vilnius, 1993. – 119 [2] p.: iliustr.
11. Sakalauskas, Tomas. „XVIII ir XIX amžių sandūroje prasideda antrasis didysis Vilniaus puolimas“ // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006. – P. 131-142.
12. Sutkus, A. [Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje, fotografija: spalvota reprodukcija]. – Iliustr. // Vilniaus architektūra: albumas / parengė Rimtautas Gibavičius. – Vilnius, 1985. – P. 194.
13. Venclova, Tomas. Stanislovas Moniuška. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 162-163.
14. Bobryk, Adam. O Moniuszcze, Mickiewiczu, Sawickim, Żwirce…: dr Adam Bobryk: Polacy na Litwie 1987-1997 (82). – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2006, 29 czerwca,  p. 8.
15. Bokszycki, Antoni. Czy wiesz, źe…:[apie Moniuškos paminklą]. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2000, 24 pazdziernika, p. 7.
16. Fabry, Władysław. Moniuszko: powieść biograficzna. – Warszawa, 1938. –  349, [2] p., [8] portr. lap.
17. Józefowicz, Michał. Polska kultura muzyczna w Wilnie. – Iliustr. // Wilno i ziemia Wileńska. – Wilno, 1930-1937. – T. 1-2, p. 147-152.
18. Kudirko, Jadwiga. Stanisław Moniuszko przemawiał do serc słowami dźwięków. – Iliustr. // Kudirko, Jadwiga. Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości. – Wilno,  2003. –  P. 111-123.
19. Narkowicz, Liliana. Stanisław Moniuszko w Wilnie. – Wilno, 2014. – 184 p.: iliustr., faks., geneal. schem., portr. – (Biblioteka „Magazynu Wileńskiego”). – Bibliogr.: p. 174-177. – Asmenvardžių r-klė: p. 180-184.
20. Prosnak, Jan. Stanisław Moniuszko. – Kraków, 1964. – 203, [1] p. : iliustr. – Nugarėlės antr.:  Moniuszko. – Su bibliogr.
21. Rudziński, Witold. Moniuszko. – Kraków, 1969. – 283 [1] p.: iliustr.
22. Wilno – St. Moniuszce: w Wilnie odnowiono skwer St. Moniuszki.  – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2006, 20 września, p. 1-2.

Parengė: Žydrūnė Šaulianskaitė (VAVB), 2010; 2016

Dalintis straipsniu: