Stasė Ingaunytė

Stasė Ingaunytė. Nuotr. iš leid.: Mūsų žodis. – 2015, Nr. 6, p. 16

Stasė Ingaunytė. Nuotr. iš leid.: Mūsų žodis. – 2015, Nr. 6, p. 16.

Stasė Ingaunytė vaikystėje nuo klastingos ligos neteko regėjimo. 1961–1966 m. mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Ankstyvoje vaikystėje tėvelio Adomo Ingaunio pamokyta žaisti šachmatais šį žaidimą pamėgo visam gyvenimui. Jau mokykloje dalyvaudavo šachmatų varžybose  ir dažnai tapdavo nugalėtoja ar prizininke. Baigusi mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių ir pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate. 1966–1973 m. studijavo  teisę Vilniaus valstybinio universiteto neakivaizdiniame skyriuje. Nuo 1968 m. porą metų dirbo Brailio rašto mokytoja Vilniaus IX vakarinėje mokykloje, o nuo 1971–1991 m. dirbo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) leidykloje Brailio rašto redaktore. Nuo  1992 m. Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirbo garsinių žurnalų redaktore,  nuo  1999 m. – Brailio rašto redaktore korektore [2].

Ingaunytė yra žymi Lietuvos šaškininkė, žymiausia ir tituluočiausia akloji Lietuvos šaškininkė. Įvairiose šaškių varžybose dalyvauja jau daugiau kaip penkiasdešimt metų – nuo 1963 m. [3]. Ji daugkartinė Lietuvos paprastųjų šaškių čempionė (1971, 1974, 1976, 1978, 1991, 1993) ir vicečempionė, daugkartinė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių vyrų bei moterų čempionatų nugalėtoja, triskart Sovietų sąjungos aklųjų moterų šaškių čempionė. Didžiausias ir ypač reikšmingas laimėjimas – kai 1976 m. ji tapo Sovietų Sąjungos šaškių čempione. Po šios pergalės žaidėjai buvo suteiktas sporto meistrės vardas.

Aktyvi sportininkė už nuopelnus yra apdovanota gausybe padėkų ir garbės raštų, trimis Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto komiteto atminimo medaliais, 1994 m. apdovanota Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. 2009 m. Pasaulio aklųjų ir silpnaregių braziliškų šaškių čempionate užėmė antrąją vietą, apdovanota sidabro medaliu. 2011, 2012 ir 2014 m. ji buvo stipriausia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų braziliškų šaškių čempionatuose [1].

Net 15 metų S. Ingaunytės treneriu buvo Aleksandras Snetkovas. Jo iniciatyva  1984 metais, buvo sudaryta ir išleista knyga rusų kalba „Geriausios S. Ingaunytės šaškių partijos„. Šį leidi Brailio raštu išleido Lietuvos aklųjų draugijos leidykla. Leidžiant knygą rusų kalba  norėta, kad apie vilnietę sužinotų kuo daugiau neregių šaškininkų tuometinėje „plačiojoje tėvynėje“. Knygos pradžioje pati šaškininkė straipsnyje „Šaškės – mano gyvenimo dalis“ pasakoja apie save ir aistrą šiai sporto šakai. Ši knyga saugoma  Lietuvos aklųjų bibliotekos Tiflotyros skyriaus fonduose [3].
Apie Stasę Ingaunytę rašoma „Lietuvos sporto enciklopedijoje“, „Tiflologiniame kalendoriuje“ [2], Sauliaus Plepio publicistikos knygoje „Maištas prieš lemtį“, nemažai rašyta ir respublikinėje spaudoje.

1991 m. apie žymiausią ir tituluočiausią Lietuvos šaškininkę sukurtas dokumentinis filmas „Šaškių karalienė“ (rež. Raimondas Sipavičius). Filmas sukurtas gamybiniame susivienijime „Objektyvas“. Trylikos minučių filme trumpai, bet labai aiškiai atskleistas sportininkės portretas [3].

Vilniuje esančiame Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje (Skroblų g. 10) yra Stasės Ingaunytės nuotraukų, Vilniuje Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tiflotyros skyriuje saugomi leidiniai  apie žymią šaškininkę.

Literatūra ir šaltiniai

1. Ingaunytė, Stasė. Nenugalimoji: [pokalbis su žymia Lietuvos šaškininke] // Mūsų žodis. – 2015, Nr. 6, p. 16-17; Prieiga per internetą: <http://www.musuzodis.lt/mz/201506/str08.htm>.
2. Valentukevičius, Juozas. Stasė Ingaunytė  // Tiflologinis kalendorius 2014 metai: Lietuvos aklųjų gyvenimo datos. – Vilnius, 2013, p. 31-32.
3. Valentukevičius, Juozas. Šaškių karalienė: [Stasė Ingaunytė] // Mūsų žodis. – 2014, Nr. 11, p. 21-22. Prieiga per internetą: <http://www.musuzodis.lt/mz/201411/str14.htm>.

Parengė: Ina Praprovienė (LAB), 2016

Dalintis straipsniu: