Tadas Stanislovas Vrublevskis (Tadeusz Stanisław Wróblewski)

Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

T. S. Vrublevskis, žymus Vilniaus advokatas, visuomenės žmogus ir bibliotekininkas, gimė Vilniuje, 1831 m. sukilimo dalyvio, gydytojo homeopato Eustachijaus (1826–1891) ir Emilijos Beniauskaitės (1830–1886) šeimoje [1]. Jų butas buvo kapitulai priklausiusiuose namuose (dabar Universiteto g. 9/7). T. Vrublevskis gyveno sudėtingu istoriniu laikotarpiu, tačiau ankstyvoje vaikystėje tėvų įskiepytas patriotizmas lydėjo jį visą gyvenimą. 1877 m. pabaigęs gimnaziją, T. Vrublevskis negalėjo likti Vilniuje – po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas, 1842 m. buvo uždaryta ir Medicinos-chirurgijos akademija. Norėdamas sekti tėvo pėdomis ir tapti gydytoju, T. Vrublevskis išvyko studijuoti į Peterburgo Medicinos-chirurgijos akademiją. Netrukus įsijungė į slaptą politinį studentų ratelį, palaikiusį ryšius su revoliucinėmis organizacijomis, studijų tęsti išvyko į Varšuvą. 1880 m. buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos kalėjime [7], vėliau – ištremtas į Jaloturovską, Tobolsko gubernijoje. Stebėdamas politinių kalinių gyvenimą Tadas Vrublevskis ėmė abejoti dėl profesijos pasirinkimo. Jis norėjo tinkamai pasirinkti kelią, kuriuo eidamas galėtų padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Jo nebetenkino perspektyva dirbti gydytoju, nutarė tapti teisininku. 1886 m. eksternu pabaigė teisės studijas [1, p. 13]. Savarankiškam gyvenimui Peterburge teko užsidirbti – tėvai negalėjo jo remti, taigi pasiūlymas dirbti advokato Vladimiro Spasovičiaus (1828–1907) kontoroje buvo visais atžvilgiais puiki pradžia. Šis advokatas buvo plačiai žinomas, garsėjo kaip teisės oratorius, literatas, publicistas ir kritikas, savo laiku buvo vadinamas „advokatų karaliumi“. T. Vrublevskis naudojosi galimybe pažinti advokato darbo subtilybes. Vėliau, jau savarankiškai dirbdamas, T. Vrublevskis savo ginamosiose kalbose ne kartą minės, kad yra V. Spasovičiaus mokinys.
Peterburge T. Vrublevskio advokato sugebėjimai neilgai trukus buvo pastebėti, jis buvo įvertintas kaip gabus juristas, talentingas oratorius, savo kalbose pateikdavęs nesugriaunamus logiškus argumentus. Nepaisydamas sėkmės darbe, T. Vrublevskis nuolat ne kartą svarstė galimybę sugrįžti į Vilnių, pas tėvą. 1891 m T. Vrublevskis gavo tarnybą Vilniuje – juriskonsulto pareigas Polesės geležinkelio valdyboje [1, p. 14]. Pirmieji metai sugrįžus į Vilnių buvo svarbūs T. Vrublevskio politinės savimonės evoliucijoje. Lietuvių ir gudų tautiniai sąjūdžiai greičiausiai turėjo lemiamos įtakos jo kuriamai „krašto“ koncepcijai. 1898 m. T. Vrublevskis jau vertėsi advokato praktika, jo padėjėju pradėjo dirbti Jonas Vileišis. Suaktyvėjo ryšiai su lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais, prašoma jo, kaip advokato, paslaugų politinėse bylose [16]. T. Vrublevskis dalyvavo Vilniaus inteligentų susirinkimuose, nuo 1895 m. – varpininkų suvažiavimuose. Juose, pasirodo, ne tik dalyvaudavo, bet ir aktyviai inicijuodavo diskusijas, karštai pasisakydavo už lietuvių-lenkų santykių sureguliavimą, akcentuodavo savo, kaip LDK piliečio, poziciją [12].
Panaikinus spaudos draudimą tautinis lietuvių sąjūdis dar labiau suaktyvėjo, buvo sprendžiamas Lietuvos valstybingumo klausimas. Tautinės santarvės klausimas tampa svarbiausiu T. Vrublevskio rūpesčiu. Jis siekė prisidėti prie taikaus trijų LDK etnokultūrinių bendrijų – lietuvių, lenkų ir gudų – sambūvio. Šiai temai paskyrė savo pirmąją knygelę „Sejmy prowincyonalne i obrona praw mniejszości“ (1906) [6].

Nuo 1905 m. T. Vrublevskis savo pasaulėžiūrą siejo su kraštiečių, vadinamųjų „krajovcų“, ideologija. Ji buvo apibrėžiama kaip demokratinė, nesusijusi nė su viena istorinėje Lietuvoje gyvenančia tauta (lietuviais, lenkais, gudais, žydais ir t. t.), antinacionalistinė ideologija, grindžiama bendros pilietybės principu. Demokratiškumas buvo pripažįstamas ir kultūriškai bei politiškai artimų valstybių tarpusavio santykiuose. Buvo neigiamas bet koks šovinizmas, politinis ar kultūrinis hegemonizmas [3]. Pokalbiuose T. Vrublevskis prisistatydavo kaip vienas paskutinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių – tokiu pats save laikė, tuo didžiavosi iki mirties [14].
Jis buvo drąsus žmogus, savo profesijos riteris: imdavosi politinių, rezonansinių bylų ir gindavo valdžios persekiojamus asmenis. Advokato darbas tapo neatsiejamas nuo politikos, kai ginamieji buvo kaltinami  nepaklusnumu Lenkijos valdžiai. Tačiau dažniausiai tai būdavo paprasti lietuviai, norėję mokyti vaikus savo kalbos, siekę nepriklausomybės savo tėvynei, pasipriešinę valdininkų savivalei ar smurtui, pagaliau – lietuviškų laikraščių redaktoriai, propagavę lietuvybę. Tarp jo ginamųjų buvo katalikų ir stačiatikių dvasininkai, įvairių politinių partijų ir grupių nariai (bolševikai, menševikai, lenkų socialistai, žydų Bundo nariai, lietuvių socialdemokratai, anarchistai, komunistai ir revoliucionieriai). Bylų, negailėdamas laiko ir sveikatos, imdavosi ne tik Vilniuje, bet važinėjo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį, kitus Lietuvos miestus, taip pat vyko ir toliau: į Peterburgą, Maskvą, Kijevą, Kazanę, Odesą, Sevastopolį, Varšuvą, Balstogę, Gardiną ir kitus miestus [5]. Nėra žinomas tikslus T. Vrublevskio vestų bylų skaičius, tačiau vien 1905–1907 m. jis dalyvavo 470 politinių bylų, kuriose buvo teisiama apie 4000 žmonių [22]. Politinėse bylose gindamas taip pat ir lietuvius, T. Vrublevskis užsitraukė Lenkijos valdžios nemalonę. Proga atkeršyti lietuvių gynėjui pasitaikė: jo, vieno garsiausių juristų, turinčio nemažai dėstymo patirties, įvertinto kaip vienio rimčiausių ir įdomiausių dėstytojų Vilniaus aukštuosiuose kursuose, nepakvietė dėstyti į atkuriamą Vilniaus universitetą, pavadintą Stepono Batoro vardu [2].
Labiausiai pagarsėjo 1898 m. Vilniuje T. Vrublevskio įkurta Šubravcų ložė, arba draugija. Tai buvo organizacija, savo veikloje naudojusi tam tikras XIX a. pradžios masoniškas tradicijas [12]. Draugijos nariai rinkdavosi T. Vrublevskio bute, leido humoristinį šeštadieninį laikraštėlį „Wiadomości Brukowe“ („Grindinio žinios“), straipsnius pasirašydavo slapyvardžiais.
To meto spaudoje gausu pranešimų apie T. Vrublevskio dalyvavimą jubiliejiniuose renginiuose, lietuvių šventėse, „Przegląd Wileński“ leidyboje. Laikraštyje buvo spausdinami straipsniai iš LDK istorijos, naujienos iš lietuvių, gudų ir kitų tautybių žmonių gyvenimo Vilniuje ir Vilniaus krašte, spausdinami literatūriniai darbai. T. Vrublevskis mielai dalyvavo visuomeniniame Vilniaus gyvenime, ypač lietuvių renginiuose. Gražus ir prasmingas buvo T. Vrublevskio bendradarbiavimas su Lietuvių mokslo draugija (LMD, įkurta 1907). Draugija kvietė jį tapti valdybos nariu. Jis sutiko, parengė draugijos nuostatus. Draugijos susirinkimuose skaitė pranešimus apie Vilniaus istoriją, spaudos lietuvių kalba draudimą, kitas paskaitas. Pažymėtina, kad dalyvavimas LMD rengtame paskaitų cikle apie lietuviškos spaudos draudimą (1925 m. gegužės mėnesį), švenčiant 20-ąsias spaudos draudimo panaikinimo metines, buvo paskutinis T. Vrublevskio viešas pasirodymas. T. Vrublevskis mirė 1925 m. liepos 3 d. Buvo iškilmingai palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse (pietinėje jų dalyje). Laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai įvairių tautybių žmonių. 1930 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Rapolas Jakimavičius). Paminklas yra sarkofago tipo (šlifuoto granito). Ant sarkofago yra laurų vainikas ir įkomponuotas realistinis, tapybiškos faktūros T. Vrublevskio bareljefinis portretas [9]. Vrublevskių šeimos kapavietė buvo nukentėjusi nuo vandalų. Lėšų restauruoti T. Vrublevskio antkapiniam paminklui skyrė Vilniaus miesto savivaldybė. 2012 m.,  minint Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos 100-mečio jubiliejų, bibliotekos darbuotojai savo jėgomis bei lėšomis sutvarkė kapavietę.

T. Vrublevskis atsisveikino su savo gyvenimo miestu – Vilniumi. Jam paliko visą savo turtą – Biblioteką. Žinojo, kad visuomet atsiras bičiulių ir gynėjų ratas, kurie turtins jo kolekcijas ir leis jomis naudotis visiems, nepaisant tautybės, tikėjimo ar politinių pažiūrų.
Pirmiausia biblioteka buvo saugoma T. Vrublevskio tėvų bute Vilniuje, Universiteto g. 9/7 [1]. Šiame bute, 1891 m. sugrįžęs iš Peterburgo, jis apsigyveno. Kaip prisimena amžininkai, jo butas Universiteto gatvėje dvelkė Vilniaus egzotika. „Bibliotekos lentynų fone, kambaryje, kurio atmosfera skatino mokslinio darbo rimtį, tyla ir ramybė, kai šeimininkas, apsivilkęs daktaro toga priiminėdavo svečius […]“ [8]. Šiame bute liko visą gyvenimą, kartu su biblioteka, kurią mylėjo nuo vaikystės. Iš pradžių paveldėtoji biblioteka tilpo į kelias spintas [8]. Atsivėrė naujas pasaulis – kurti savo biblioteką, tęsti tėvų pradėtą darbą.
Kokioje aplinkoje augo T. Vrublevskio biblioteka? Tuo metu spauda lotynišku šriftu buvo uždrausta po 1863 m. sukilimo, reakcija nepaliko be dėmesio ir veikusių bibliotekų, knygynų. Jie buvo vertinti kaip lenkiškos kultūros židiniai. Generalgubernatoriaus įsakymu buvo uždarinėjamos ir naikinamos lenkiškos bibliotekos, jų vietoje steigiamos rusiškos. Patys valdininkai, įžvelgę lenkiškose knygose pavojų santvarkai, visai kitaip kalbėjo apie rusiškų knygų bibliotekas: „rusų švietimas – stipresnis už rusų durtuvą“ [24]. Tačiau susidūrę su uždarinėjamų vienuolynų knygų kalnais, vis dėlto nutarė įsteigti viešąją Vilniaus biblioteką, ir į ją tas knygas suvežti. Taigi, Vilniuje nuo 1867 m. buvusiose universiteto patalpose veikė Vilniaus viešoji biblioteka, kuri buvo komplektuojama daugiausia rusiškomis knygomis [18]. Apie jokį lituanistinį ar LDK knygų paveldo komplektavimą kalbos nebuvo. Vilniuje esančios Vilniaus mokslo bičiulių, Lietuvių mokslo, Baltarusių mokslo, Žydų mokslo instituto draugijos taip pat kūrė savo bibliotekas [15].
T. Vrublevskis savo biblioteką siekė padaryti prieinamą visiems, nepaisant tautybės, kilmės, tikėjimo, politinių pažiūrų. Tačiau pirmiausia – reikėjo gerai apsvarstyti galimybes atverti biblioteką visuomenei. Reikėjo ir darbo, ir laiko, ir – pinigų. Iš tėvų paveldėtas santaupas, advokato honorarą panaudoja naujiems leidiniams, o kartais ir už darbą paimdavo knygų.
T. Vrublevskis buvo ne tik kolekcininkas, jis buvo eruditas-bibliografas, darbštus bibliotekininkas, knygų tvarkymo specialistas. Kad spėtų padaryti kuo daugiau – keldavosi ketvirtą valandą ryto ir iki aštuntos valandos tvarkė knygas – inventorino, katalogavo, dėjo į lentynas pagal vadintą Olenino sistemą, tvarkė ir specialiuosius rinkinius – smulkiąją spaudą, žemėlapius, raižinius, fotografijas, muziejinius eksponatus ir rankraščius [1]. Knygų šeimininkas nepaprastai brangino savo biblioteką. Parduoti nors vieną knygą, kad pagerintų savo buitį arba turėtų lėšų išlaidoms – laikė moraliniu nusikaltimu. Biblioteka jam visuomet buvo visuomenės nuosavybė. Nors visiems besikreipiantiems mielai parinkdavo pageidaujamos literatūros, tačiau ja pasinaudoti sudarydavo sąlygas vietoje, išsinešti niekada neleisdavo paaiškindamas: „pražudžius paskolintas knygas daromas nuostolis visuomenei“ [1]. Per visus politinius neramumus T. Vrublevskis nesitraukė iš savo buto ir saugojo biblioteką. Pirmojo pasaulinio karo metu stropiai rinko įvairius tada spausdintus lapelius, įdomius Vilniaus ir Lietuvos istorijos tyrinėjimams. Tokią misiją savo bibliotekai kėlė ir ateityje, didžiausią dėmesį skirdamas Vilnianos ir Lituanikos rinkiniams [10].
Dvidešimt metų  savarankiškai darbavęsis bibliotekoje T. Vrublevskis suprato, kad išaugę fondai reikalauja naujų patalpų. 1912 m. spalio 25 d. buvo įkurta  Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugija (toliau EEVBD) [20], kurios svarbiausias tikslas buvo „kaupti ir saugoti biblioteką Vilniuje, kurios fonduose būtų žemėlapiai, graviūrų ir kitokių spaudinių rinkiniai, taip pat rankraščiai, senoviniai aktai, spaudai ir t. t. skirti visuomenei naudotis tiek mokslinei, tiek šviečiamajai veiklai“, o veiklos geografija – Vilnius. Taigi T. Vrublevskis oficialiai EEVBD perleido visas nuosavybės teises į biblioteką [25]. Teisiškai įvertinęs EEVBD galimybes, T. Vrublevskis nutarė steigti naują organizaciją. Įkūrė Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių mokslinės paramos draugiją (EEVMPD), kurios įstatai buvo patvirtinti 1922 m. rugpjūčio 19 d. [19]. Šiai draugijai ir buvo pavesta rūpintis Bibliotekos ateitimi. T. Vrublevskis iškėlė dvi pagrindines sąlygas. Pirma: kad ir kokia valdžia Vilnių valdytų, ši Biblioteka negali būti išvežta į kitą miestą [Eustachijaus ir Emilijos [20]. Antra: bibliotekos paslaugos turi būti teikiamos visiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų tautybę ir politines pažiūras [11].
Biblioteką buvo nutarta įkurti grafo Alfredo Tiškevičiaus rūmuose, Arsenalo (dabar – Tado Vrublevskio) ir Žygimantų gatvių sankryžoje. Rūmai karo metu buvo gerokai nukentėję, tačiau buvo įspūdingos išvaizdos, stovėjo reprezentacinėje vietoje [10]. Draugijos komitetas 1925 m. gegužės mėnesį 11 d. parengė bibliotekos depozitinio akto projektą, kurį svarstė Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija. Tebevykstant deryboms didžiojo Bibliotekininko gyvybė nutrūko, tačiau Bibliotekos gyvenimas tekėjo toliau. Draugijos komitetas derybas su Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija tęsė, sutartis buvo pasirašyta 1926 m. vasario 1 d. Remiantis šia sutartimi T. Vrublevskio bibliotekos rinkiniai perėjo valstybės žinion kaip amžinas depozitas su sąlyga, kad nebūtų nei dalomi, nei išvežti iš Vilniaus [10].
Viena iš Vilniaus senamiesčio gatvių yra pavadinta Tado Vrublevskio vardu [3].

Abramavičius, Vladas. Tadas Vrublevskis. – Vilnius, 1960. Knygos viršelis

Abramavičius, Vladas. Tadas Vrublevskis. – Vilnius, 1960. Knygos viršelis

Žymiojo vilniečio gyvenimas ir veikla gana išsamiai aprašoma dar sovietmečiu išleistoje kultūros istoriko, bibliografo Vlado Abramavičiaus biografinėje apybraižoje „Tadas Vrublevskis“ [1]. Autorius remiasi archyvine medžiaga, T. Vrublevskio laiškais. Šiuo leidiniu iki šiol naudojasi T. Vrublevskio biografijos tyrėjai.
Periodikoje, ypač tęstiniame leidinyje „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka“, išspausdinta nemažai straipsnių apie T. Vrublevskį. Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos darbuotoja Jadvyga Kulikauskienė yra parengusi „1940–2000 m. publikacijų apie Tado Vrublevskio gyvenimą ir veiklą apžvalgą“ [6]. Po apžvalgos pateikiamas aptariamųjų leidinių įvairiomis kalbomis sąrašas (115 įrašų). Lietuvos mokslų akademijos biblioteka išleido vaizdo diską „Tadui Vrublevskiui – 150: mokslinė konferencija ir paroda, skirta žymaus kultūros puoselėtojo, bibliofilo ir advokato gimimo 150-osioms metinėms, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2008 m. lapkričio mėn. 10 d.“ (Vilnius, 2008). Apie žymų advokatą rašoma socialinių mokslų daktaro Jono Rudoko knygoje „Tas kelias į Vilnių…: kovų dėl mūsų sostinės metraštis” (Vilnius, 2014).

1998 m., minint Tado Vrublevskio gimimo 140  metų sukaktį, viena iš tuometinės Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos  skaityklų buvo pavadinta Tado Vrublevskio vardu [21]. 1931–1940 m. biblioteka vadinosi  Valstybinė Vrublevskių biblioteka. Nuo 1941 m. ji tapo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. 2009 m. rugsėjo 29 dieną buvusio bibliotekos direktoriaus dr. Juozo Marcinkevičiaus pastangomis Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumas sugrąžino įstaigos pavadinimui turėtą Vrublevskių vardą. Nuo 2009 m. biblioteka vadinama Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) [4]. Ji saugiai įsikūrusi  tuose pačiuose rūmuose, joje laukiami visi Lietuvos ir  užsienio šalių piliečiai. 2012 m. sausio 1 d. LMAVB  fondą sudarė 755 249.egz. leidinių, iš jų – 267.449 vnt. – rankraštinių dokumentų. 2012 m., švęsdama 100 metų jubiliejų, LMAVB parengė kelias dokumentų parodas, jubiliejinę  tarptautinę mokslinę konferenciją.

Išleista bibliografijos rodyklė „Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai“ (Vilnius, 2012). Rodyklę sudarė Lietuvos mokslų akademijos  Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Bronislava Kisielienė. Bibliografijos rodyklėje – 1130 įrašų.

Literatūra ir šaltiniai

1. Abramavičius, Vladas. Tadas Vrublevskis: [biografinė apybraiža]. – Vilnius, 1960. –  36, [1] p., [1] portr. lap. : iliustr. p.
2. Biržiška, Viktoras. Lietuvių teisių gynėjas T. Vrublevskis // Biržiška, Viktoras. Neužgijusios žaizdos : atsiminimai iš Vilniaus 1920–1922. – Kaunas, 1936. – P. 93-99.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 97, 175, 309.
4.  Istorija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka: [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2012- 06-06]. Prieiga per internetą: <http://www.mab.lt/lt/apie-biblioteka/istorija>.
5. Kerutis, Zenonas. Žinomas nežinomas advokatas Tadas Vrublevskis. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // XXVII knygos mėgėjų metraštis. – Kaunas, 2010. − [ T.]. 4, p. 179-196.
6. Kulikauskienė, Jadvyga. 1940-2000 m. publikacijų apie Tado Vrublevskio gyvenimą ir veiklą apžvalga. – Santr. angl. // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2001/2002, p. 39-50.
7. Labanauskienė, Danutė. Tado Vrublevskio jaunystės metai: laiškai iš tremties. – Nuotr. – Bibliogr. str. gale // Tarp knygų. – 1996, Nr. 3, p. 33-36.
8. Labanauskienė, Danutė. Tado Vrublevskio rankraščių kolekcijos. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2001/2002, p. 11-15.
9. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 389, 392-393, 418-419.
10. Maceika, Juozas. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. – (Iš bibliotekos praeities) // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2003/2004, p.  9-27.
11. Marcinkevičius, Juozas. Gera tarnauti knygai: [pokalbis apie Tadą Vrublevskį,. minint 140-ąsias gimimo metines] / kalbėjosi A. Juozaitis, A. Konickis. – Nuotr. // Naujoji Romuva. – 1998, Nr. 4, p. 8-11.
12. Miknys, Rimantas. Vilniaus autonomistai ir jų 1904–1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projektai. – Bibliogr.: 57 pavad. // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – Vilnius, 1991. – T. 3: Lietuvos valstybės idėja XIX a. –XX a. pradžia, p. 173-198.
13. Miknys, Rimantas. Marianas Zdziechovskis ir krajovcinė idėja. – .Santr. angl. – Bibliogr. : 36 pavad. // Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis. – [T.] 31 (2008), p. 227-229, 335.
14. Romeris, Mykolas. Autobiografija / parengė Mindaugas Maksimaitis // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – Vilnius, 1996. – [T] 13 : Mykolas Romeris, p. 191–193.
15. Sinkevičius, Klemensas. Lietuvos TSR bibliotekų istorija (ikitarybinis laikotarpis). – Vilnius, 1982, p. 91.
16. Staliūnas, Darius. Tvirtai tikėjęs vieningos europietiškos kultūros ateitimi : Tadeuszo Wróblewskio idėjinės–politinės minties evoliucija. – Nuotr. – Bibliogr. str. gale // Kultūros barai. – 1994, Nr. 4, p. 55-58.
17. Staliūnas, Darius. Vilniaus vyskupo E. Roppo veiklos pėdsakais (1903–1907). – Santr. lenk.: p. 490–491, angl.: p. 498–499, vok.: p. 506–507. – Bibliogr. išnašose // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – Vilnius, 1994. – T. 7: Atgimimas ir Katalikų bažnyčia, p. 142- 219.
18. Vladimirovas, Levas. Apie knygas ir bibliotekas. – Vilnius, 2001, p.195.
19. Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių mokslinės paramos draugijos įstatai. LCVA F 285, ap. 1, b. 1, l. 1–5.
20. Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių mokslinės paramos draugijos įstatų § 2. LCVA F 285, ap. 1, b. 1, l. 1.
21. Zemlickas, Gediminas. Knygų šventovės Vilniuje kūrėjui : [apie T. S. Vrublevskio gimimo 140-ųjų metinių minėjimą, jo vardo skaityklos atidarymą Lietuvos MA bibliotekoje]. − Portr. // Mokslo Lietuva. − 1998, lapkr. 19, p. 8.
22. Ponarski, Zenowiusz. Adwokat Tadeusz Stanislaw Wróblewski (1858–1925). – Bibliogr. išnašose // Szkice z dziejów adwokatury polskiej : [Seria pierwsza]. – Warszawa, 1976, p. 55-67.
23. Wroblewski, Tadeusz Stanisław. Sejmy prowincyonalne i obrona praw mniejszosci. – Kijów, 1906. – 18 p.
24. Корнилов, Иван. Русское дело в Северо-Западном крае. – Сакт-Петербург, 1901, p. 147.
25. Устав Общества „Библiотека имени Евстафiя и Эмилiи Врублевских“. – Вильно, 1912. – 12 p.

Parengė: Birutė Railienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) (LMAVB), 2012. Straipsnis rengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos projektą LIT-5-29.

Dalintis straipsniu: