Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 465 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Tomas Venclova

Gyvenimo datos:1937 09 11
Gimimo vieta:Klaipėda
Veikla:poetas, publicistas, vertėjas, literatūrologas
Nominacijos: Apdovanojimas Šv. Kristoforo statulėle (2002), Vilniaus miesto garbės pilietis (2013)
Mitaitė, Donata. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai. - Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Mitaitė, Donata. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

1946 m. Venclovų šeima persikėlė gyventi iš Klaipėdos į Vilnių. T. Venclova  mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje, 1954 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Studijų metais pasirodė pirmosios poezijos publikacijos, publicistikos straipsniai, užsimezgė ryšiai su rusų intelektualais disidentais. 1960 m. baigė studijas, dirbo Istorijos fakultete.
196165 m. T. Venclova gyveno Maskvoje. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1968 m. pradžioje kartu su rusų disidentais pasirašė protestą dėl Ginzburgo ir Jurijaus Galanskovo bylos. Aštuntajame dešimtmetyje pradėjo aktyviai dalyvauti disidentinėje veikloje: parašė „Atvirą laišką“ LKP CK, dalyvavo 1976 m. lapkritį įsteigtos Lietuvos Helsinkio grupės kūrime ir veikloje. 1977 m. sovietų valdžios verčiamas jis emigravo į JAV. Yra Jeilio universiteto profesorius [2, 6].

T. Venclovos kūryboje dažna Vilniaus tema. Keletą eilėraščių poetas yra  paskyręs Vilniui. Iš jų minėtini: „Odė miestui“, 
„Bulvare prie rotušės“, „Ghetto“, „Iš pajūrio į Vilnių šešiasdešimt aštuntaisiais“, „Užupis“ [3a].
2001 m. buvo išleistas T. Venclovos „Vilnius: vadovas po miestą“. Išėjo keli šios knygos leidimai. Ji buvo išversta į daugelį kalbų (anglų, vokiečių, lenkų, rusų, japonų  bei kt.). 
2006 m. pasirodė savotiškas šio vadovo po Vilnių tęsinys –  knyga „Vilniaus vardai“. Devyniuose šios knygos skyriuose yra 364 vilniečių ar su Vilniumi susijusių žymių žmonių biografijos. Pateikiama retesnės informacijos, gyvų detalių. Išleistas ir šios knygos vertimas į lenkų kalbą „Wilno: przewodnik biograficzny“ (Warszawa, 2013). Maždaug po dešimtmečio ta pati R. Paknio leidykla išleido naują, įspūdingai iliustruotą Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017) leidimą. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis.
Trečioji T. Venclovos knyga apie Lietuvos sostinę „Vilnius: asmeninė istorija“ (Vilnius, 2011). Parašyta pagal vienos vokiečių leidyklos užsakymą. Ji buvo išleista ir anglų kalba „Vilnius: a personal history“ (Riverdale-Hudson, N.Y., 2009). Tai eseistinis pasakojimas apie miestą nuo jo įkūrimo iki  tragiškų 1991 metų Sausio įvykių, savotiška miesto kultūros istorija, nuspalvinta autoriaus atsiminimais (apie šios knygos pristatymą 2011 m. vasarį Vilniaus knygų mugėje dalyvaujant pačiam autoriui žr. adresu)
Savotiška Vilniaus kultūros istorija galima laikyti ir Tomo Venclovos knygą, išleistą lenkų „Opisać Wilno“ (Warszawa, 2006) (liet. „Vilnius. Miestas Europoje“), vokiečių „Vilnius: eine Stadt in Europa“ (Frankfurt am Main, 2006), vengrų „Vilnius: egy város Európában“ (Budapest, 2009), rusų „Вильнюс: город в Европе“ (Санкт-Петербург, 2012, 2013) ir prancūzų „Vilnius: une ville en Europe“ (Strasbourg, 2016)  kalbomis. 
Česlavo Milošo ir Tomo Venclovos 1978 m. rašyti laiškai  dialogas Vilniaus istorijos ir kultūrinio gyvenimo tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ lietuvių kalba spausdinami leidinyje Czesław Miłosz „Vilnius: tekstai ir fotografijos“ (Vilnius, 2012), lenkų kalba – abiejų autorių knygoje „Dialog o Wilnie“ (Warszawa, 1981).

Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. - Vilnius,  2001. Knygos viršelis

Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

T. Venclovos kūrybiniai nuopelnai įvertinti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais. Jis yra  Lietuvos Nacionalinės ir Jotvingių premijų laureatas. Jam suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas.

2002 m. už didelio pasisekimo sulaukusią knygą „Vilnius: vadovas po miestą“ T. Venclova buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [1].
2013 m. balandžio 3 d. už nuopelnus Vilniui ir Lietuvai T. Venclovai suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas (žr. adresu).

Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė, 1956-2011. – Vilnius,  2012. Knygos viršelis

Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė, 1956–2011. – Vilnius,
2012. Knygos viršelis

Vilniuje esančiuose Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34, Naujamiesčio seniūnija) saugoma Tomo Venclovos autorinė biblioteka – autorinės knygos ir vertimai lietuvių kalba, autoriaus kūryba, išversta į kitas kalbas, išleista ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse [7].

T. Venclova gyveno Vilniuje nuo 1946 m. iki emigracijos 1977 m. Čia mokėsi, studijavo Vilniaus universitete. Dabar dažnai atvyksta į Lietuvą ir Vilnių. Dalyvauja Vilniaus knygų mugėje ir kituose kultūriniuose renginiuose.

Apie Vilnių T. Venclova yra rašęs: „Lietuvos sostinė primena palimpsestą – senovinį rankraštį, kur po tekstu ryškėja ankstesniojo teksto ar  net kelių tekstų pėdsakai. Miestą supa kalvotas šiaurietiškas kraštovaizdis, kuris dėl gausybės girių ir ežerų nuo seno atrodo dykas ir laukinis. Ligi pat miesto  prasiveržia neprijaukintos gamtos intarpai“ [Venclova T. Vilnius: vadovas po miestą. Vilnius, 2001, p. 7-8].
„Atvirame laiške lietuviams ir Lietuvos lenkams“ 1989 m. Tomas Venclova  rašė: „Esame stipri tauta: įrodėme tai 1988 metais. Tepakaks mums stiprybės pripažinti, kad Vilnius ir Vilnija daug šimtmečių buvo –  ir liks  –   mažų mažiausiai dviejų kultūrų teritorija. Nėra reikalo dėl to skųstis. Priešingai, tatai suteikia progą praturtinti vieniems kitus ir reikalauja solidarumo kovoje prieš totalitarizmą“ [4].

Įvairūs poeto gyvenimo ir veiklos aspektai atsiskleidžia T. Venclovos knygose „Vilties formos: eseistika ir publicistika“ [4] ir „Manau, kad: pokalbiai su Tomu Venclova“ (Vilnius, 2000), kurioje spausdinami 19771999 m. interviu. Interviu su poetu pateikiamas ir rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Švelnūs tardymai“ (Vilnius, 2005). T. Venclovos pasakojimas apie laiką vienoje garsiausių sostinės kavinių spausdinamas žurnalistės Neringos Jonušaitės knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (Vilnius, 2014). T. Venclovos knygoje „Pertrūkis tikrovėje: straipsniai apie literatūrą ir kultūrą“ (Vilnius, 2013) spausdinama daug poeto dienoraščio ištraukų. Išleista T. Venclovos publicistikos straipsnių rinktinė „Prarasto orumo beieškant“ (Vilnius, 2016). Jos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, interviu ir straipsniai kultūros temomis. Rinktinė baigiama atsiminimų pobūdžio esė.
Apie T. Venclovą išleista literatūrologės Donatos Mitaitės monografija „Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai“ [2]. Ši knyga išversta į anglų [5] ir rusų kalbas [9]. Čia pateikta T. Venclovos bibliografija.
Vilniaus tema poeto kūryboje nagrinėjama filologės Valentinos Brio (Валентина Брио)  studijoje „Поэзия и поэтика города: Wilno–Vilnius“ [8].

T. Venclovos kūryba ir publikacijos apie rašytoją išsamiai suregistruotos leidinyje „Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė, 1956–2011“ [3a]. Bibliografijos rodyklėje 3260 įrašų. Ją išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, parengė Jolanta Budriūnienė ir Jolanta Garlaitė. Leidinio pratarmę (lietuvių, anglų ir lenkų k.) parašė D. Mitaitė. Yra asmenvardžių rodyklė, leidimo vietų rodyklė ir abėcėlinė eilėraščių rodyklė. Leidinys iliustruotas knygų viršeliais, pateikiama T. Venclovos fotografijų.
T. Venclovos bibliografijos spausdinamos biuletenyje „Tarp knygų“ [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Jarmalis, Saulius. Vilnius dėkojo šv. Kristoforo statulėlėmis. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2002, gruod. 23, p. 14.
2. Mitaitė, Donata. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai. – Vilnius, 2002. – 223 p., [8] iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 209-216.
3. Sukanka 70 metų poetui, vertėjui, literatūrologui, publicistui  Tomui Venclovai (g. 1937): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2007, Nr. 7/8, p. 42-44.
3a. Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė, 1956-2011. – Vilnius, 2012. – 532 p., [8] iliustr. lap.: faks.
4. Venclova, Tomas. Vilties formos: eseistika ir publicistika. – Vilnius, 1991, p. 208-209.
5. Mitaitė, Donata. Tomas Venclova: speaking throught signs. – Vilnius, 2002. – 250, [1] p., [8] iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 237-244. – Pavardžių r-klė: p. 245-251.
6. Tomas Venclova doktor honoris causa Uniwersitetu Mikołaja Kopernika w Toruniu. – Toruń, 2006. – 77, [1] p.: iliustr. 
7. Venclovų namai-muziejus [interaktyvus]. 2010  [žiūrėta 2010-05-25]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/index.htm>.
8. Брио, Валентина. Поэзия и поэтика города: Wilno – Vilnius. –  Москва, 2008, p. 200-221.
9. Митайте, Доната. Томас Венцлова. – Москва, 2005. – 222, [1] p.: portr., iliustr. – Bibliogr.: p. 210-216. – Vardų r-klė: p. 217-223.

Parengė: Aušra Asauskienė, 2009; Nijolė Sisaitė, 2018 (VAVB)

Susijusi informacija