Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 465 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Valerija Valsiūnienė

Gyvenimo datos:1917 07 04 - 1955 09 25
Gimimo vieta:Žiedeliai (Krekenavos vlsč., Panevėžio aps.)
Veikla:poetė, prozininkė
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Valerija Valsiūnienė. Nuotr. Iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 448.

Valerija Valsiūnienė. Nuotr. Iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 448.

Įvairiuose šaltiniuose poetės gimimo data yra nurodoma skirtingai. Vienur rašoma, jog ji gimė liepos 17, kitur – liepos 4 d. Autobiografijoje nurodyta pastaroji data.

Iki Pirmojo pasaulinio karo gyveno Latvijoje ir mokėsi Liepojos lietuvių pradžios mokykloje. 1923 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, 1928 m. perstojo į Telšių mokytojų seminariją. Ją baigė 1930 m. Po studijų iki 1941 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoja. 1941 m., po Lietuvos okupacijos, su visa šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Prisitaikius prie naujosios valdžios, jos gyvenimo sąlygos tremtyje palengvėjo, ir ji pradėjo dirbti įvairiose vidurinėse mokyklose. 1943 m. išvyko dirbti į Debiosų vaikų namus Udmurtijoje. Po karo grįžo į Vilnių [6, 7]. 1945–1947 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos klubo vedėja, 1948–1954 m. – Rašytojų sąjungos poezijos konsultantė, vaikų literatūros sekcijos pirmininkė. Išlikę dokumentų, liudijančių apie V. Valsiūnienės bendradarbiavimą su KGB [1, 8]. Mirė 1955 rugsėjo 25 d., palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse [2]. 1959 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Elvyra Radauskaitė, archit. Vytautas Gabriūnas) [4].

Kūrėja rašė ir vaikams, ir saugusiems. Savo kūrybinį kelią pradėjo 1938 m., kai buvo išleistas pirmasis jos eilėraščių rinkinys vaikams „Tėviškėle, tu graži“. 1940 m. ji išleido eiliuotą pasaką „Gintaro lazdelė“. Vėliau buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Šviesi diena“ (1947), „Iš širdies“ (1948), „Rinktinė“ (1950), „Lyrika“ (1953), poema „Veronika“ (1952), „Ramutis nedidutis“ (1949), „Mergaitė iš Nemuno krašto“ (1953), „Pionierių traukinys“ (1953). V. Valsiūnienė taip pat rašė libretus operoms, po jos mirties dalis kūrinių įėjo į įvairius poezijos rinkinius: „Lėkite, gervės, namo“ (Vilnius, 1987), „Grūto parko lyrika“ (Vilnius, 2000) ir kt. 1957 m. pasirodė 2 tomai „Rinktinių raštų“ (Vilnius, 1957). Raštuose galima rasti bolševikinio turinio eilėraščių, poemų, lyrika pagrįstų socialistinio gyvenimo interpretacijų [3].

Knygose „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ [7] ir „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (Vilnius, 1977, t. 2) pateikiama trumpa V. Valsiūnienės autobiografija. Apie poetę rašoma „Lietuvių literatūros istorijoje“ [3], Jono Šimkaus knygoje „Apie literatūrą“ [6], Viktorijos Daujotytės „Parašyta moterų“ (Vilnius, 2001), Genės Juodytės biografiniame žinyne „Pakruojo krašto žmonės“ (Kaunas, 2005), Vinco Korsako „Jie garbino XX amžiaus tironus“ (Marijampolė, 1992), Viktoro Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“ [1], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2] ir kt. Informacijos galima rasti tarybinėse enciklopedijose, literatūros almanachuose, periodikoje, internete.

Po Antrojo pasaulinio karo poetė V. Valsiūnienė kurį laiką gyveno Vilniaus senamiestyje, Tilto g. 7 [4]. Nuo 1945 m. iki pat savo mirties – Vytauto gatvėje, Žvėryno mikrorajone [2].

Vilniuje, ant namo Vytauto g. 3 (Žvėryno seniūnija), kur 1945–1955 m. gyveno poetė V. Valsiūnienė, buvo atidengta memorialinė lenta [2].
2019 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu dėl bendradarbiavimo su KGB struktūromis V. Valsiūnienės memorialinė lenta buvo nuimta [žr. adresu].

V. Valsiūnienės bibliografija pateikiama įvairių metų žurnale „Tarp knygų“ [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ašmenskas, Viktoras. KGB pažyma [apie V. Valsiūnienės, slapyvardis Oras, dalyvavimą byloje „Falanga“] // Ašmenskas, Viktoras. Generolas Vėtra. – Vilnius, 1997. – P. 397–405.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Valsiūnienė Valerija. – Portr., iliustr. // Čaplinksas Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 448.
3. Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius, 1982. – T. 2, p. 36–38.
4. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 291, 494.
5. Sukanka 100 metų, kai gimė poetė, prozininkė, pedagogė Valerija Valsiūnienė: [bibliografija]. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 3, p. 46.
6. Šimkus, Jonas. Valerija Valsiūnienė. // Šimkus, Jonas. Apie literatūrą. – Vilnius, 1956. – 250–271.
7. Valsiūnienė, Valerija. Curriculum vitae. – Portr. // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – Vilnius, 1989. – T. 2, p. 749–750.
8. Voveris, Vytautas. Mokytojo dalia, mokytojos išdavystė: [apie V. Valsiūnienę] // Savanoris. – 2013, nr. 1, p. 14–15.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2014; 2019

Susijusi informacija