Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 565

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Viktoras Petkus

Gyvenimo datos:1928 05 17 - 2012 05 01
Gimimo vieta:Aleksandrai, Raseinių valsč.
Veikla: Lietuvos disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Viktoras Petkus. Nuotr. iš kn.: Mačianskas, Feliksas. Akys nemeluos. – Vilnius, 2002, p. 63.

Viktoras Petkus. Nuotr. iš kn.: Mačianskas, Feliksas. Akys nemeluos. – Vilnius, 2002, p. 63.

1940 m. baigė Minionių pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Raseinių gimnazijoje [1, 4]. 1947 m. buvo suimtas ir teisiamas OSO (Osoboje soveščanije, liet. Ypatingieji pasitarimai). Dar kitaip vadinamatrojka; iš trijų asmenų sudaryti sovietų teismai, kurie žmones teisė jiems nedalyvaujant. Buvo nuteistas kalėti 5 metus už vadovavimą Raseinių gimnazijos ateitininkų būreliui ir propagandinės spaudos platinimą. Kalintas Vilniaus, Vladimiro ir kituose kalėjimuose. Vėliau buvo teisiamas už pabėgimą iš konclagerio ir, nebaigus atlikti pirmosios, gavo papildomą 10 metų trukmės bausmę. Mirus Stalinui, V. Petkų paleido anksčiau laiko kaip nepilnametį, įvykdžiusį nusikaltimą. Grįžęs iš tremties, 1954 m. baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą ir stojo į Kauno kunigų seminariją. Nors egzaminus išlaikė, nebuvo priimtas, nes valdžia draudė priimti į seminariją patriotus, atsisakydama juos registruoti Kaune. Be to, jis negavo Raseinių parapijos klebono rekomendacijos. Po šios nesėkmės V. Petkus mėgino studijuoti lietuvių kalbą Vilniaus universitete, tačiau dėl ligos studijas teko nutraukti. 1957 m. gruodį po Vėlinių minėjimo Rasų kapinėse jį vėl suėmė už antisovietinės literatūros platinimą ir veiklą tarp universiteto studentų. Buvo skirta 7 (kai kur minima 8) metų bausmė lageryje [3, 7]. Į Vilnių grįžo 1965 m., įsidarbino Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. Tuo metu tęsė studijas, bet 1968 m. iš universiteto buvo pašalintas už ekskursijos į Rygą metu pasakytą patriotinę kalbą. Trumpam įsidarbino buhalteriu į Liaudies meno draugiją, tačiau jį greitai atleido, o Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos“ buvo sarkastiškai pasijuokta iš V. Petkaus nesėkmių. Kurį laiką negavo jokio darbo. Vėliau įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų ir iš čia turėjo pasitraukti. 1975 m. įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje [1]. 1976 m. įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę (LHG) ir paskelbė apie tai Maskvoje spaudos konferencijoje, kurią surengė Maskvos Helsinkio grupės vadovo Jurijaus Orlovo bute. LHG taip pat įėjo rašytojai Tomas Venclova ir Ona Lukauskaitė-Poškienė, kunigai Karolis Garuckas ir Bronius Laurinavičius, fizikas Eitanas Finkelšteinas ir kt. [3, 7]. Helsinkio grupė pradėjo intensyviai skelbti dokumentus, informuojančius apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Tai buvo bene pirmoji Lietuvos organizacija, besirūpinanti žmogaus teisėmis [3]. LHG veikė 5 metus, paskelbė apie 30 dokumentų (Vakarus pasiekė 22), keletą protestų ir pareiškimų, 2 memorandumus apie padėtį sovietų Lietuvoje [2]. 1977 m. V. Petkus įėjo į „Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių judėjimų“ vyriausiąjį jungtinį komitetą. Tais pačiais metais jį dar kartą suėmė, namuose atliko kratą, kurios metu KGB darbuotojai rado Helsinkio grupės dokumentų, pogrindžio spaudos ir kelias spausdinimo mašinėles. 1978 m. V. Petkų nuteisė 15 metų laisvės atėmimo bausme [3, 7]. Praėjus kelioms dienoms po nuosprendžio paskelbimo, disidentą specialioje kalboje paminėjo JAV prezidentas Džimis Karteris, o senatorius Danielis Patrikas Meinihanas paskelbė apie V. Petkaus bylą keletą dokumentų, kurie buvo įtraukti į „Congressional Record“ (oficialūs JAV Kongreso procedūrų ir svarstymų įrašai). Metų pabaigoje visos Helsinkio grupės buvo nominuotos Nobelio taikos premijai, vėliau tai premijai kasmet nominavo kelis veikliausius Helsinkio grupių narius, tarp jų net 3 kartus (1978, 1979 ir 1981 m.) ir V. Petkų [3]. Kalėjimuose ir lageriuose praleidęs 25 metus, 1988 m., visuomenei reikalaujant, jis buvo paleistas iš tremties ir grįžo į Vilnių. Prasidėjus Sąjūdžiui, V. Petkus bendradarbiavo rašant Lietuvos visuotinę žmogaus teisių iniciatyvinės grupės deklaraciją, steigiant Lietuvos žmogaus teisių gynimo sąjungą ir vykdant įvairias su šia organizacija susijusias veiklas. Šiai suskilus į atskiras dalis (skirtingais pavadinimais Kaune ir Vilniuje), 1992–2004 m. jis buvo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, esančios Vilniuje, Garbės pirmininkas, o nuo 2004 m. iki mirties – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos Garbės pirmininkas. 1989 m. tapo tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Garbės narys. Tais pačiais metais pradėjo leisti savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ ir tapo Austrijos PEN klubo nariu. 1990 m. kartu su keliolika buvusių politinių kalinių įkūrė Lietuvos politinių kalinių sąjungą, taip pat prisidėjo prie „Krikščionių demokratų sąjungos“, veikusios 1990–2001 m., įkūrimo. 1990–1991 m. buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas [3, 7]. Nuo 1992 m. pradėjo redaguoti Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“. 1992 m. dirbo LR Seimo žmogaus ir piliečių teisių reikalų patarėju, 1994–1997 m. – Vyriausybėje valstybės konsultantu žmogaus ir piliečių teisių klausimais. Mirė 2012 m. gegužės 12 d. Palaidotas Raseinių kapinėse.

Petkus, Viktoras. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios. – Vilnius, 1994. Knygos viršelis

Petkus, Viktoras. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios. – Vilnius, 1994. Knygos viršelis

V. Petkus nuo jaunystės buvo linkęs į tiriamąjį darbą, savarankiškai studijavo ir rašė jį dominančiomis temomis. Buvo uolus katalikas, jį traukė Bažnyčios istorija, todėl išsamiai analizavo archyvinę medžiagą, įvairius dokumentus, istorinius šaltinius, parašė kelis rimtus veikalus apie Vilniaus arkikatedrą baziliką ir kitas šventvietes, Vilniaus vyskupus, Lietuvos dominikonus. Taip pat parengė dokumentų rinkinius apie Lietuvos Helsinkio grupę, žmogaus teises Lietuvoje ir politinių kalinių likimą. Buvo sudaręs visų Lietuvos poetų, išspausdinusių bent keletą savo eilėraščių, kartoteką.
Nuo 1976 m. leido nelegalų leidinį „Lietuvos archyvas“. 1989 m. pradėjo leisti politinės tautinės minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, 1994–1995 m. redagavo žurnalą „Lietuvos sargas“. Parašė šias knygas: „Krikščioniškoji demokratija pasaulyje ir Lietuvoje“ (1991), „Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios“ (1994), „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“ (2000), „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ (2002), „Dominikonai Lietuvos kultūroje“ (2004), „Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“ (2004). Šie leidiniai Lietuvos istorikų labai palankiai vertinti, nors V. Petkus nebuvo nei profesionalus istorikas, nei rašytojas. Su autorių kolektyvu parašė knygą apie kunigą Česlovą Kavaliauską „Priespaudos metais skleidęs tiesą“ (2002), parengė dvitomį dokumentų rinkinį „Lietuvos Helsinkio grupė“ (1999–2007 m., 2 t.), sudarė leidinį „Laiškai iš Intos: politinių kalinių laiškai, prisiminimai, eilėraščiai“ (2007).

1992 m. Tarptautinis Kembridžo biografų centras V. Petkų paskelbė 1991–1992 metų žmogumi, tais pačiai metais – XX amžiaus žmogumi [3]. Už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei, lietuvių tautos garbei ir žmonijos gerovei jis buvo apdovanotas Gedimino 5 laipsnio ordinu (1994 m.), Vyčio 3 laipsnio kryžiumi (1999 m.), medaliais ir kitais Lietuvos respublikos bei tarptautiniais apdovanojimais [3, 7].

Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Apie Viktoro Petkaus gyvenimą ir darbus rašoma įvairaus pobūdžio šaltiniuose. Bene išsamiausias ir labiausiai jo veiklą nušviečiantis yra dvitomis dokumentų ir straipsnių rinkinys „Lietuva ir žmogaus teisės“ [3]. Šiame rinkinyje galima rasti V. Petkaus bendražygių ir amžininkų, iš arti stebėjusių jo veiklą, liudijimų. Visa tai atskleidžia nelengvą šio disidento kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Leidinyje taip pat pateikiami V. Petkaus straipsniai, įvairūs dokumentai apie Lietuvos žmogaus teises ginančias institucijas lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Dokumentų, atsiminimų, laiškų rinkinyje „Lietuvos Helsinkio grupė“ (Vilnius, 1999) yra pateikta medžiaga apie Helsinkio grupės susikūrimą, veiklą. Joje disidentas atliko svarbų vaidmenį – buvo vienas iš steigėjų ir aktyvių narių. Informacijos apie V. Petkų, kaip LHG narį, taip pat galima rasti „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1985, t. 37), Algimanto Liekio sudarytame leidinyje „Nenugalėtoji Lietuva“ (Vilnius, 1993, t. 1). Disidento biograma yra „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7], taip pat politinių kalinių atsiminimų knygoje „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“ [4]. Felikso Mačiansko darbų rinkinyje „Akys nemeluos“ pateikiamas pokalbis su V. Petkumi apie jo darbus ir įvairią visuomeninę, politinę veiklą, tremties metus [6]. Enciklopediniuose žinynuose, mokomojoje medžiagoje, randama straipsnių, nušviečiančių V. Petkaus gyvenimą, ypač tai, kas susiję su Lietuvos Helsinkio grupe. Apie jį rašoma periodikoje, 2012 m. II ketvirčio Lietuvos žmogaus teisių asociacijos informacijos leidinys „Pozicija“ buvo paskirtas žymaus disidento atminimui (žr. adresu).

Su pertrūkiais, V. Petkus Vilniuje pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį: 1954–1957 m., 1965–1977 m. ir 1988–2012 m. Išleido kelias vertingas knygas Vilniaus tema. Vienoje iš jų, „Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios“ , yra rašęs: „… iš koplyčių kalbės į mus tikėjimas, mūsų tėvų tikėjimas. Atsistos greta mūsų to tikėjimo šventieji mokytojai, išpažintojai ir kankiniai. Bus su mumis visa Lietuva per jos didžiuosius žmones. […] Susipažinę su koplyčiomis, gal geriau pažinsime katalikiškąjį tikėjimą, labiau pamilsime Lietuvą ir jos žmones. Gal sugebėsime bent trupučiuką prisiliesti prie savo tautos dvasios, kuri jau ne vieną tūkstantį metų čia, šiame Šventaragio slėnyje ir jį supančiose kalvose, gyvena““  [5].

Vilniuje, ant namo Akmenų g. 1 (Naujamiesčio seniūnija), V. Petkaus atminimui atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1989–2011 gyveno žymus Lietuvos disidentas Viktoras Petkus“ [8].

1993 m. apie V. Petkų buvo sukurtas filmas „Viktoras Petkus: esu toks, koks esu“ (rež. Vytautas Damaševičius). 2012 m. rugsėjo 1 d. buvusi Raseinių „Kalno“ vidurinė mokykla pavadinta Raseinių Viktoro Petkaus pagrindine mokykla.

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Aurimas, K. Viktoras Petkus. Kovotojas už žmogaus teises. // Aušra. – 1979, spalis, nr. 18 (58), p. 136–144; Prieiga per internetą:
<http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=226&Itemid=163#n8>.
2. Itakis, Izidis. Lietuvos Helsinkio grupė (LHG). // Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998). – Vilnius, 1999. – P. 493–494.
3. Lietuva ir žmogaus teisės : Lietuvos žmogaus teisių asociacijų (LŽTA ir LŽTGA) veiklos apžvalga: [dokumentų ir straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2008. – Kn. 1, p. 17, 22–23, 48–49.
4. Petkus, Viktoras. – Iliustr. // Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias. – Vilnius, 2006. – P. 368–369.
5. Petkus, Viktoras. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios. – Vilnius, 1994. – P. 7-8.
6. Petkus, Viktoras. Bus su mumis visa Lietuva [pokalbis su V. Petkumi]. – Portr. // Mačianskas, Feliksas. Akys nemeluos. – Vilnius, 2002. – P. 63–68.
7. Petkus, Viktoras. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 18, p. 84–85.
8. VLN. Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2014 [žiūrėta 2014-12-22].Prieiga per intenetą <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=6>.

 Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2015

Susijusi informacija