Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 571

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Virgilijus Kęstutis Noreika

Gyvenimo datos:1935 09 22 - 2018 03 03
Gimimo vieta:Šiauliai
Veikla:dainininkas (tenoras), pedagogas
Nominacijos: Apdovanojimas Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto medaliu (2012), Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimai „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2011)

Gerulaitis, Viktoras. Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“: [monografija apie operos solistą]. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Noreika 1958 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Kipro Petrausko dainavimo klasę. 1965–1966 m. tobulinosi jaunųjų operos dainininkų mokykloje prie Milano „La Scala“ teatro. Pas žinomą įtalų dainavimo pedagogą Gennaro Barrą mokėsi dainavimo, pas dirigentą Enrico Piazzą – italų operos interpretacijos. 1957–2004 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, 1975–1991 m. – šio teatro meno vadovas ir direktorius. 1993–1994 m. dėstė Lotynų Amerikos Dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela). 1995–1996 m. – teatro „Estonia“ Taline dainavimo meistriškumo pedagogas. 1997–2003 m. dėstė Estijos muzikos akademijoje. Nuo 2000 m. buvo Dainavimo skyriaus vedėjas, 2009 m. – Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras. 2003–2009 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, 2009–2012 m. – generalinio direktoriaus konsultantas ir solistų dainavimo pedagogas. Nuo 1976 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1987 m. V. Noreikai suteiktas profesoriaus vardas. 2006–2012 m. buvo akademijos Dainavimo katedros vedėjas. Profesoriaus mokiniai: Ilja Aksionovas, Eugenijus Chrebtovas, Algirdas Janutas, Sergejus Larinas, Arūnas Malikėnas, Arvydas Markauskas, Edgaras Montvidas-Prudkauskas, Laimonas Pautienius, Audrius Rubežius, Jonas Sakalauskas, Bronius Tamašauskas, Merūnas Vitulskis, Vaidas Vyšniauskas, Mindaugas Žemaitis ir kiti. Nuo 2010 m. dėsto M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. 2012 m. pasitraukė iš aktyvios koncertinės veiklos [5, 13].

Noreika sukūrė apie 50 operos vaidmenų. Žymiausi iš jų: Alfredas (Dž. Verdžio „Traviata“), Hercogas (Dž. Verdžio „Rigoletas), Otelas (Dž. Verdžio „Otelas), Almaviva (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“), Don Chosė (Dž. Bize „Karmen“), Edgaras (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Rudolfas (Dž. Pučinio „Bohema), Kavaradosis (Dž. Pučinio „Toska“), Pinkertonas (Dž. Pučinio „Madam Baterflai“), Hofmanas (Ž. Ofenbacho „Hofmano pasakos“), Romeo (Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“), Faustas (Š. Guno „Faustas“), Kastytis (K. V. Banaičio „Jūratė ir Kastytis“), Herkus Mantas (G. Kuprevičiaus „Prūsai“) ir kiti. Dainavo Buenos Airių „Teatro Colón“, Milano „La Scala“, Maskvos Didžiajame teatre, Čikagos lietuvių operoje ir kituose teatruose. Surengė daugiau nei 800 solinių koncertų Europos, Amerikos, Azijos šalyse ir Australijoje.
Gausi solisto diskografija – į plokšteles įrašyta per 200 kūrinių. Lietuvos radijo saugyklose yra per 600 jo balso įrašų. V. Noreikos menas įamžintas Lietuvos ir užsienio televizijos filmuose ir trijų operų ekranizacijose [5, 13].

Už kūrybinę veiklą V. Noreika buvo apdovanotas: LSSR valstybine premija (1960 m., 1970 m.), Švedijos Karališkojo Šiaurės žvaigždės I laipsnio ordino Riterio kryžiumi (1995 m.), Estijos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinu (1995 m.), Gedimino IV laipsnio ordinu (1995 m.), Lietuvos operos bičiulių draugijos „Kipras“ apdovanojimu (1997 m.), Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ apdovanojimu (2001 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi (2003 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2004 m.), Nacionaline kultūros pažangos premija (2007 m.) [10, 11], Nacionaline kultūros ir meno premija (2010 m.) [5, 9], „Sidabrinės bitės“ ženklu (2014 m.) [5], Santarvės ordinu (2015 m.), I laipsnio Santakos garbės ženklu (2016 m.). 2015 m. dainininkui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.

2011 m. balandžio 7 d. dainininkas buvo apdovanotas Vilniaus kultūros garbės ženklu [1].

2012 m. rugsėjo 12 d. už nuopelnus kultūrai, garsinant Vilnių ir Lietuvą, V. Noreikai buvo įteiktas Žygimanto Augusto medalis [4, 8].

Noreika apsigyveno Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, 1944 m. „Tai buvo lapkričio 6-oji. Tėvas jau buvo Vilniuje. Steigė Dailiųjų amatų mokyklą. Mes įvažiavom sunkvežimiu į patį Vilniaus centrą griaudint saliutams. Avėjau specialiai man padarytus medpadžius. Sušalęs sėdėjau sunkvežimyje. Gedimino prospekte mus sustabdė milicininkas. Aš jį paskui dar daug metų mačiau sankryžoje prie buvusio „Vaikų pasaulio“, – pasakoja dainininkas savo atsiminimuose [5, p. 111-112]. Gyveno jo tėvo įsteigtos Dailiųjų amatų mokyklos kieme. 1944–1946 m. lankė Vilniaus pradžios mokyklą, 1946–1950 m. – Pirmąją berniukų gimnaziją (dabar Antano Vienuolio gimnazija). Dainininkas apie savo vaikystę dažnai pradeda pasakoti ne nuo gimimo datos ar pirmųjų išlikusių prisiminimų. Jis su meile prisimena pokarinį savo paauglystės Vilnių: „Mano vaikystės Vilnius buvo labai sudėtingas miestas. Iš pradžių čia buvo tik viena lietuviška mokykla […] Dabartinė Vokiečių gatvė buvo griuvėsių krūva. Dažnai eidavom į talkas miesto tvarkyti“ [4, p. 112]. „Mano berniukystė Vilniuje bėgo tokiu laiku, kai apie lietuvybę ir patriotizmą nebebuvo galima kalbėti. Tėvai jaudindamiesi turėjo už labai trumpo pavadžio laikyti savo dešimtmečius ar dvylikamečius, kad tie kur nors ko nors neleptelėtų apie savo vaikystę laisvoje Lietuvoje… Aš vieną kartą leptelėjau. Nekalčiausią dalyką. […] Todėl Vilniuje ilgą laiką gyvenome pasiruošę lagaminus ir džiūvėsių ryšulėlius. Mažiausias buvo mano, jauniausio“ [5, p. 101].
1949–1953 m. lankė Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabar Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). Mokėsi trimito specialybės pas Pijų Adomavičių, vėliau chorvedybos pas Antaną Jozėną ir dainavimo pas Antaną Karosą-Karosevičių. 1953–1958 m. tuometinėje Lietuvos konservatorijoje mokėsi vokalo. 1957–2004 m. dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). 1975–1991 m. buvo šio teatro direktorius ir meno vadovas. V. Noreika dėsto solinį vokalą: 2003–2009 m. – LNOBT Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, 2009–2012 m. – generalinio direktoriaus konsultantas ir solistų dainavimo pedagogas, nuo 1976 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas [5, 13].

Vainauskienė, Tamara. Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveika. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis

2015 m. Vilniuje išleista muzikologo Viktoro Gerulaičio knyga „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“ [5]. Leidinyje aprašomas dainininko gyvenimas ir teatrinė, koncertinė, pedagoginė veikla. Knygos autoriaus pasakojimą pagyvina paties V. Noreikos dienoraščiai, epochos vertinimai, prisiminimai apie sutiktas įžymybes, koncertus. Yra atskiras skyrius, skirtas maestro vaikystės metams, praleistiems gimtuosiuose Šiauliuose ir Vilniuje. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš V. Noreikos asmeninio archyvo.
2016 m. Vilniuje išleista vokalo teoretikės, pedagogės Tamaros Vainauskienės knyga „Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijos, sąveika“ [13], skirta dainininko kūrybinei ir pedagoginei veiklai. Gausiai iliustruotame leidinyje pateikta V. Noreikos profesinės veiklos apžvalga, išsamiai išnagrinėta ir susisteminta maestro dainavimo mokykla: aptariami dainavimo ir pedagoginės veiklos principai, dainavimo mokymo metodai. Yra V. Noreikos atliktų vaidmenų, jo mokinių sąrašai. Išspausdintas dainininko sudarytas dainavimo mokyklos genealogijos žinynas.
Apie dainininko gyvenimą ir kūrybinę veiklą rašoma „Muzikos enciklopedijoje“ [10], „Visuotinėje enciklopedijoje“ [11], leidiniuose „Žymiosios muzikos ir teatro asmenybės: jų veiklos projekcija Lietuvos kultūroje“ [12], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (Kaunas, 2015), „Lietuvių teatro istorijoje“ [7], muzikologo Jono Bruverio knygose „Muzikos žemyno keliais“ [3] ir „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ [2].
Interviu su V. Noreika galima paskaityti žurnalisto Svajūno Sabaliausko-Geladuonio knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ [9], rašytojos Birutės Jonuškaitės knygoje „Eksperimentas“ [6].
Rusų kalba išleistos knygos dainininkui skirtos knygos: Александр Гусев, Надежда Хачатурова „Виргилиус Норейка: творческий портрет“ [14], „Арии, романсы и песни из репертуара Виргилиюса Норейки: для тенора в сопровождении фортепиано“ (Москва, 1978).

V. Noreika mirė 2018 m. kovo 3 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-04-27]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Bruveris, Jonas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. – Vilnius, 2006, p. 288-291.
3. Bruveris, Jonas Vytautas. Muzikos žemyno keliais. – Vilnius, 2014, p. 278-285.
4. Dėl Virgilijaus Noreikos apdovanojimo Žygimanto Augusto medaliu. Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Sprendimas 2012 m. rugsėjo 12 d. Nr. 1-800. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-04-24]. Prieiga per internetą: <https://www.vilnius.lt/vaktai2011/Defaultlite.aspx?Id=3&DocId=30214987&KlasId=9“>.
5. Gerulaitis, Viktoras. Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“: [monografija apie operos solistą]. – Vilnius, 2015. – 429, [2] p.: iliustr., faks., portr.
6. Jonuškaitė, Birutė. Tarp operos, baleto ir namų židinio: [pokalbis su Virgilijumi Noreika ir Loreta Bartusevičiūte / kalbėjosi] Birutė Jonuškaitė. – Iliustr. // Jonuškaitė, Birutė. Eksperimentas. – Vilnius, 2005. – P. 144-150.
7. Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2006. – Kn. 3: 1970–1980, p. 421.
8. V. Noreika apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu // Šiaulių naujienos. – 2012, rugs. 14, priedas „Bulvaras“, p. 3.
9. Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Virgilijus Noreika: [pokalbis su operos solistu Virgilijumi Noreika / kalbėjosi] Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis. – Portr., iliustr. // Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. – Kaunas, 2015. – P. 55-61.
10. Vainauskienė, Tamara. Noreika Virgilijus Kęstutis. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 2, p. 570.
11. Vainauskienė, Tamara. Noreika Virgilijus Kęstutis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 495-496.
12. Vainauskienė, Tamara. Virgilijus Noreika. Penki kūrybos dešimtmečiai: periodizacija ir charakteristika. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose. // Žymiosios muzikos ir teatro asmenybės: jų veiklos projekcija Lietuvos kultūroje. – Vilnius, 2009. – P. 170-179.
13. Vainauskienė, Tamara. Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveika. – Vilnius, 2016. – 270, [1] p.: iliustr., nat., portr.
14. Гусев, Александр Иванович. Виргилиус Норейка: творческий портрет / Александр Иванович Гусев, Надежда Александровна Хачатурова. – Москва, 1982. – 29, [3] p.: portr.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017; 2018