Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 497 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Vitalijus Mazūras

Gyvenimo datos:1934 04 28
Gimimo vieta:Šiaulaičiai (Radviliškio r.)
Veikla:scenografas, teatro režisierius, tapytojas
Nominacijos: Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimai „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2010)

Magiškasis Vitalijaus Mazūro teatras. – [S. l.: s. n.], 2004. Knygos viršelis

V. Mazūras 1940–1945 m. lankė gimtojo Radviliškio rajono Šiaulaičių pradinę mokyklą. Baigė Šiaulėnų vidurinę mokyklą. 1954 m. buvo išvežtas į Vidurinę Aziją, Kušką, tarnauti sovietinėje armijoje. 1957 m. grįžo į Lietuvą. 1957–1959 m. dirbo Šiaulėnų kultūros namų direktoriumi. 1964 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė scenografijos studijas. 1968–1970 m. buvo Kauno lėlių teatro vyriausiasis dailininkas. 1964–1994 m. dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, 1994–2002 m. – Vilniaus Jaunimo teatre. 1975–1979 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1994–2006 m. – Vilniaus dailės akademijoje. Scenografas yra Tarptautinės lėlininkų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos narys. Nuo 1965 m. dalyvauja Lietuvos ir užsienio valstybių parodose [2, 6, 9].

V. Mazūras yra poetinio, metaforiško marionečių teatro kūrėjas. Reformavo lietuvių lėlių teatro principus: įdiegė atviro sąlygiškumo estetiką, įteisino aktoriaus vaidybą scenoje drauge su lėle, ėmė statyti suaugusiems skirtus draminius veikalus. Ankstyvuosiuose spektakliuose pabrėžė žaidybinį pradą. Brandžiuoju laikotarpiu kūrė moderniojo lėlių teatro modelį, pasitelkdamas lietuvių poetus ir kompozitorius plėtojo archajinio teatro poetinę kryptį.
Sukūrė lėles ir scenografiją spektakliams: Kauno valstybiniame lėlių teatre, Vilniaus „Lėlės“ teatre – K. Kubilinsko „Molio motiejukas“ (1965), H. Januševskos, J. Vilkovskio „Tigriukas Petriukas“ (1967), M. Martinaičio „Pelenų antelė“ (1971), su L. Lankauskaite „Avinėlio teismas“ (1976), „Žemės dukra“ (1981), S. Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką Nieką“ (1974), A. Gudelio „Kur iškeliavo milžinai“ (1977), S. Gedos ir M. Urbaičio „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ (1978), „Ak vija, pinavija“ (J. Biliūno pasakos motyvais, 1979), A. A. Jonyno ir V. Mazūro „Cirkas yra cirkas“ (1982), J. Knauto „Lakštingala“ (H. Chr. Anderseno pasakos motyvais, 1983), F. G. Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis“ (1986), „Dono Perlimplino meilė“ (1986), S. Gedos „Raudonligė“ (1989), J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1990), „Eglė žalčių karalienė“ (lietuvių liaudies pasakos motyvais, 2007), M. Martinaičio „Privati valda“ (pasakos „Broliukas Joniukas ir sesytė Elenytė“ motyvais, 2010), D. Čepauskaitės ir V. Mazūro „Jūratė ir Kas Tautas“ (2011), Vilniaus Jaunimo teatre – N. Langės „Sniego karalienė“ (1995), S. Gedos „Klounas ir kaliausė“ (1995), V. Mazūro „Princesė ir kiauliaganys“ (H. Chr. Anderseno pasakos motyvais, 1996), P. Harriso „Motinos istorija“ (H. Chr. Anderseno pasakos motyvais, 2001).
Apipavidalino spektaklius režisavo Lietuvos ir užsienio lėlių bei dramos teatro spektaklius vaikams ir suaugusiems Klaipėdos dramos teatre, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, J. Demmenio marionečių teatre Sankt Peterburge (Rusija), Mažajame teatre Belgrade, „Konkylje“ teatre Svanekėje (Danija). 1978–1980 m. buvo LRT laidų vaikams „Šešėlių teatras“ autorius [2, 3, 9].

1986 m. už kūrybinę veiklą V. Mazūras apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1988 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 2005 m. ir 2008 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 2008 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2013 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2014 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [6].

2010 m. V. Mazūrui įteiktas aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1, 10].

V. Mazūras daug metų gyvena ir dirba Vilniuje. 1959–1964 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute studijavo scenografiją. 1964–1994 m. dirbo dailininku Vilniaus teatre „Lėlė“ (iki 1975 m. M. K. Čiurlionio g. 18; 1975–1994 m. restauruotuose Oginskių rūmuose, Arklių g. 5). 1971–1979 m. ir 1988–1994 m. – „Lėlės“ teatro vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, 1981–1988 m. – vyriausiasis dailininkas. 1975–1979 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojas, 1994–2006 m. – Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. 1994–2002 m. dirbo Vilniaus Jaunimo teatro lėlininkų trupės režisieriumi. 1997 m. kartu su žmona aktore Nijole Bižanaite Vilniuje įkūrė teatrą „Paršiukas Ikaras“ [2, 6, 9].

Girdzijauskaitė, Audronė. Vitalijaus Mazūro aukso amžius. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

2015 m. išleista teatrologės, dailėtyrininkės Audronės Girdzijauskaitės gausiai iliustruota knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ [6]. Leidinyje publikuojama V. Mazūro autobiografija, iš periodinių leidinių perspausdinti scenografo kūrybinei veiklai skirti straipsniai, paskelbta menininko teatrografija, pateiktas apdovanojimų sąrašas.
2004 m., minint režisieriaus 70-ąsias gimimo metines, apie scenografą išleista knyga „Magiškasis Vitalijaus Mazūro teatras“ [7]. Leidinyje spausdinami V. Mazūro autobiografijos fragmentai, paskelbtas scenografo kūrybinei veiklai skirtas teatrologės Daivos Šabasevičienės straipsnis, pateiktas menininko sukurtų scenovaizdžių ir apdovanojimų sąrašas. Knyga iliustruota eskizais ir nuotraukomis iš V. Mazūro asmeninio archyvo ir Kauno valstybinio lėlių teatro rinkinių.
Apie V. Mazūrą rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Lietuva“ [2], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3], Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [8], „Lietuvos dailininkų žodyne“ [9], Lietuvos teatrui skirtose knygose „Lietuvių teatro istorija“ [5], „Lėlė ir kaukė“ [4] ir kt., taip pat periodikoje ir internete.

2009 m. apie scenografą sukurtas dokumentinis filmas „Vitalijus Mazūras. Teatras iš nieko“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė) (yra prieiga per internetą).

2015 m. Vilniuje išleistoje Audronės Girdzijauskaitės knygoje „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ išspausdinta režisieriaus 1966–2015 m. bibliografija [6].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Apdovanoti menininkai už nuopelnus Vilniaus kultūrai: [minimas ir V. Mazūras]. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2010, bal. 30, p. 9.
2. Bitinaitė-Širvinskienė, Raimonda. Mazūras Vitalijus. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 735-736.
3. Bitinaitė-Širvinskienė, Raimonda. Mazūras Vitalijus. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 490.
4. Girdzijauskaitė, Audronė. Vitalijus Mazuras // Lėlė ir kaukė. – Vilnius, 1999. – P. 193-205.
5. Girdzijauskaitė, Audronė. Vitalijus Mazuras. – Iliustr. // Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2009. – Kn. 4, p. 321-345.
6. Girdzijauskaitė, Audronė. Vitalijaus Mazūro aukso amžius: [leidinys apie dailininką, lėlininką, scenografą, režisierių ir jo kūrybą]. – Vilnius, 2015. – 236, [3] p.: iliustr., faks., portr.
7. Magiškasis Vitalijaus Mazūro teatras. – [S. l.: s. n.], 2004. – [22] p.: iliustr.
8. Mazūras Vitalijus. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 757.
9. Mulevičiūtė, Jolita. Mazūras Vitalijus. – Bibliogr.: 29 pavad. // Lietuvos dailininkų žodynas = Dictionary of Lithuanian artists. – Vilnius, 2016. – T. 4: 1945–1990, p. 483-484.
10. Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams: [minimas ir V. Mazūras]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2010, bal. 23, p. 3.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020