Vladas Kviklys

Kviklys, Gediminas. Gydytojas Vladas Kviklys. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Kviklys, Gediminas. Gydytojas Vladas Kviklys. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Kilęs iš Kviklių giminės, davusios Lietuvai nemažai žymių žmonių. 1928–1934 m. studijavo mediciną Kaune, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Medicinos fakultete. Tuo pačiu metu dirbo Aklųjų institute sanitaru, felčeriu, higienos mokytoju. 1932 m. dirbo Kūno kultūros rūmuose instruktoriumi ir redaktoriumi. Redagavo šių rūmų leidžiamą laikraštį „Mūsų sportas“, o 1933–1934 m. – savaitinį iliustruotą žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“. Skelbė straipsnius sporto ir medicinos klausimais periodiniuose leidiniuose. 1934 m. gavęs stipendiją studijavo Romos aukštojoje kūno kultūros akademijoje. 1935 m. persikėlė į Austriją studijuoti Graco universiteto Medicinos fakultete. Siekdamas įsigyti sporto ir mokyklų mediko specialybę, kartu lankė prie Graco universiteto esantį Kūno kultūros institutą. 1936 m. V. Kviklys buvo žiemos olimpinių žaidynių Garniš-Partenkirchene (Vokietija) oficialus Lietuvos atstovas spaudai [7]. 1937–1938 m. Graco universitete rengė daktaratą, bet 1938 m. Vokietijai okupavus Austriją teko grįžti į Lietuvą. 1938 m. grįžęs į Lietuvą, V. Kviklys gyveno Kaune. 1939 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kūno kultūros katedros jaunesniuoju asistentu. Kartu dirbo ir Sveikatos departamente medicinos referentu, dr. J. Basanavičiaus Karo ligoninės jaunesniuoju ordinatoriumi. 1940 m. buvo paskirtas Sveikatos ir socialinio aprūpinimo Medicinos departamento direktoriumi. 1940–1941 m. buvo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos liaudies komisariato Gydymo-profilaktikos įstaigų valdybos viršininkas. 1941 m. komisariatą perkėlus iš Kauno į Vilnių, čia persikėlė ir V. Kviklys. Vilniaus universitete dėstė fizinio auklėjimo teoriją ir sporto higieną. Karo metais pasitraukė į Daugailius (Utenos r.). 1941–1943 m. dirbo Daugailių ambulatorijos gydytoju. 1943 m. V. Kviklys buvo perkeltas dirbti Utenos apskrities gydytoju. 1944 m. dirbo Utenos poliklinikos vyriausiuoju gydytoju. 1944 m. sugrįžo gyventi į Vilnių. Nuo 1945 m. priklausė Vilniaus medicinos draugijai. 1944–1945 m. buvo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos liaudies komisariato Priešepideminės valdybos viršininkas. 1944 m. taip pat dirbo vyresniuoju dėstytoju Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Fizinio lavinimo katedroje, o 1945–1950 m. – Vilniuje, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Higienos katedroje. 1945–1959 m. buvo Lietuvos TSR respublikinio sanitarijos ir higienos mokslinio tyrimo instituto (nuo 1957 m. – Lietuvos epidemiologijos ir higienos mokslinio tyrimo institutas) direktorius. 1949 m. apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją. 1950–1962 m. Vilniaus pedagoginiame institute skaitė mokyklinės higienos kursą. 1953 m. V. Kvikliui suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas, 1955 m. – docento vardas. 1953–1967 m. buvo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos medicinos mokslinės tarybos pirmininkas, 1956–1985 m. buvo žurnalo „Sveikatos apsauga“ redkolegijos narys. 1958 m. V. Kvikliui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio gydytojo vardas. 1959–1963 m. ėjo Lietuvos TSR epidemiologijos ir higienos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas. 1960–1985 m. buvo Sąjunginės vaikų ir paauglių higienos probleminės komisijos narys, 1962–1985 m. – Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto mokslinės tarybos narys. 1963–1985 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Higienos katedros vedėjas. 1965–1971 m. – Respublikinės higienistų ir sanitarijos gydytojų mokslinės draugijos pirmininko pavaduotojas, 1971–1985 m. – šios draugijos pirmininkas. 1967–1970 m. buvo Vilniaus universiteto Gydytojų tobulinimosi fakulteto dekanas. 1969 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, 1970 m. V. Kvikliui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1975 m. išrinktas Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Sanitarinės epidemiologinės tarybos nariu ir Medicinos mokslų koordinavimo tarybos vaikų-paauglių higienos probleminės komisijos pirmininku. V. Kviklys mirė 1985 m. vasario 23 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse [1, 3, 5].

V. Kviklys – mokyklinės higienos pradininkas Lietuvoje. 1962 m. jo iniciatyva įkurtas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete Sanitarijos ir higienos skyrius. Prof. V. Kviklio bibliografija apima per 500 spausdintų darbų. Mokslininkas parašė straipsnių, mokslinių veikalų, vadovėlių, medicinos mokslo populiarinimo knygelių: „Protinio darbo higiena“ (1955), „Gyvenkime švariai“ (1958, 1961 – liet. ir lenk. k.), „Asmeninė ir mokyklinė higiena“ (1962), „Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena“ (1974, kartu su E. Andriuliu), „Sanitarinis švietimas“ (1977), „Vaikų ir paauglių higiena“ (1979, kartu su G. Šurkiene), vadovėlio „Higiena“ (1966, 1982) iniciatorius ir vienas iš autorių. Bendradarbiavimo su Greisvaldo universiteto higienistais rezultatas buvo bendras veikalas „Handbuch der Antiseptik“ (Berlin, 1981) [1, 3, 7].

Nuo jaunystės profesorius turėjo polinkį literatūrai. 2006 m. „Vilniaus medicinos istorijos almanache“ buvo išspausdinti Vlado Kviklio „Prisiminimų puslapiai“, kurie atspindi dramatišką lietuvio inteligento likimą XX a. istorijos vingiuose [5].
2008 m. išleista sūnaus, žymaus muziko, doc. Gedimino Kviklio knyga „Gydytojas Vladas Kviklys: gyvenimo apybraiža 100-mečio jubiliejui“. Knygoje panaudota citatų iš profesoriaus rašytinio palikimo, joje rašoma ir apie gyvenimą Vilniuje. Leidinys iliustruotas šeimos archyvo nuotraukomis [1].
Apie V. Kviklį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], leidiniuose „Lietuva“ [2], „Daugailių kraštas ir žmonės“ [8], „Velaikių Čepėnai“ [6].

Vilniuje V. Kviklys gyveno 1940–1941 m. ir 1944–1985 m. Dirbdamas Sveikatos departamento medicinos referentu, rinko žinias apie Vilniaus krašto gyventojų sveikatos būklę, medicininį aptarnavimą, infekcijos židinius. Pagal jo ataskaitą buvo suformuoti trys sanitariniai būriai, karo metais vežę į Vilniaus apskritį vaistus, skiepų vakcinas. Pokario metais, dirbdamas Priešepideminėje valdyboje, rinko žinias apie Vilniaus apskrityje veikiančias medicinos įstaigas, epidemiologinę būklę, kvietė į Vilnių medikus perimti besitraukiančių iš Lietuvos lenkų gydytojų vietas [1, 5].
Nuo 1945 m. prof. Vladas Kviklys dirbo Vilniaus medicinos draugijoje. 1977 m. Vilniaus medicinos draugijos susirinkime išrinktas Vilniaus medicinos draugijos garbės nariu. 1979 m. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga apdovanotas Darbo veterano medaliu. 1980 m., minint Vilniaus medicinos draugijos 175 m. sukaktį, V. Kviklys apdovanotas Vilniaus medicinos draugijos jubiliejiniu medaliu (dail. R. Sakalauskas) [5, 9].
V. Kviklys gyveno Kaštonų gatvėje, vėliau Totorių gatvėje. 1958 m. persikėlė į nuosavą namą Antakalnyje, Šilo gatvėje [1, p. 49].

Vladas Kviklys: biobibliografinė rodyklė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Vladas Kviklys: biobibliografinė rodyklė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

2008 m. vasarą Vilniuje, prie namo Šilo g. 44 (Antakalnio seniūnija) gydytojo V. Kviklio atminimui buvo atidengta medinė memorialinė lenta (aut. Romualdas Šimkūnas, Jonas Baleiša) (informaciją pateikė Gediminas Kviklys). Lentoje iškaltas įrašas: „Čia gyveno profesorius Vladas Kviklys 1958-1985“ [10].

Pakelėje iš Daugailių seniūnijos (Utenos r.) į Zarasų rajoną yra pastatytas koplytstulpis „Kvikliams. Žymiems parapijos vyrams atminti“: Vladui Kvikliui, jo pusbroliui, žurnalistui Broniui Kvikliui ir broliui, visuomenės veikėjui, Lietuvos Seimo nariui Mečislovui Kvikliui [1, 8].

Pagerbiant Vlado Kviklio atminimą, kiekvienais metais už geriausią higienisto mokslo darbą įteikiama vardinė prof. Vlado Kviklio premija. Premijos steigėjas – profesoriaus sūnus, muzikos akademijos docentas Gediminas Kviklys [8].

1988 m. išleistas S. Matulaitytės ir R. Volkovaitės-Savickienės parengtas leidinys „Vladas Kviklys: biobibliografinė rodyklė“. Rodyklė apima 1930–1985 m. profesoriaus mokslinės ir visuomeninės veiklos laikotarpį. Leidinyje išspausdintas A. Andriušio ir A. Bitės įžanginis straipsnis „Profesoriaus V. Kviklio gyvenimo ir mokslinės veiklos kelias“, pateiktos pagrindinės gyvenimo ir veiklos datos [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Kviklys, Gediminas. Gydytojas Vladas Kviklys: gyvenimo apybraiža 100-mečio jubiliejui. – Vilnius, 2008. – 63 [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 63.
2. Kviklys Vladas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 495-496.
3. Kviklys Vladas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 383.
4. Vladas Kviklys: biobibliografinė rodyklė. – Vilnius, 1988. – 66, [1] p., [1] portr. lap. – Pavardžių rodyklė: p. 62-64. – Teminė rodyklė: p. 64-65.
5. Kviklys, Vladas. Prisiminimų puslapiai: [rašoma ir apie gyvenimą Vilniuje]. – Iliustr. – Santr. angl. // Vilniaus medicinos istorijos almanachas. – Vilnius, 2006. – T. 2, p. 490-507.
6. Medicinos profesorius Vladas Kviklys: [taip pat apie prof. Vlado Kviklio sūnus Audronį Joną ir Gediminą Kviklius]. – Portr., iliustr. // Velaikių Čepėnai. – Vilnius, 2012. – P. 632-638.
7. Misiūnienė, Snieguolė. Pagerbtas prof. Vlado Kviklio atminimas / Snieguolė Misiūnienė, Silvija Stakulienė. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2008, Nr. 5, p. 34-35.
8. Ruzgienė, Aušra. Profesorius Vladas Kviklys : [biografija]. – Iliustr. // Daugailių kraštas ir žmonės. – Utena, 2008. – P. 639-640.
9. Triponienė, Dalia. Vilniaus medicinos garbės narį profesorių, higienistą Vladą Kviklį prisimenant // Medicinos teorija ir praktika. – T. 14, Nr. 1 (2008), p. 120.
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-09-15]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=5>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2017

Dalintis straipsniu: