Vytautas Grivickas

Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

1940–1944 m. mokėsi Valstybės teatro Baleto studijoje Kaune. 1942–1944 m. vaidino Kauno jaunimo teatre. 1944–1947 m. – Lietuvos operos ir baleto teatro baleto artistas. 1945–1947 m. dėstė Kauno valstybinio teatro Dramos studijoje. 1947–1952 m. studijavo Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje. V. Grivickas buvo pirmasis Lietuvos istorijoje, įgijęs profesionalaus baletmeisterio specialybę. 1952–1954 m. – Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, 1954–1971 m. (su pertraukomis) – vyriausiasis baletmeisteris, 1971–1976 m. – vyriausiasis režisierius. 1952–1954 m. dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje prie Vilniaus konservatorijos, buvo vienas choreografijos skyriaus steigėjų. Jo pastangomis grupė Lietuvos vaikų buvo išsiųsti mokytis baleto į garsiąją Leningrado choreografijos mokyklą. 1960–1969 m. dirbo Vilniaus kultūros mokykloje, 1969–1971 m. – Vilniaus pedagoginiame institute ir Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetuose. Pastatė baletų Rygos, Bulgarijos, Egipto, Turkmėnijos teatruose [2, 5]. Mirė 1990 m. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

V. Grivickas choreografijoje debiutavo 1951 m., diplominiam darbui pasirinkęs Dmitrijaus Klebanovo baletą „Svetlana“. Sukūrė pirmųjų lietuviškų baletų choreografijas: Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1953 m.), Juozo Indros „Audronė“ (1957, 1969 m.), Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (1960). Originalus V. Grivicko baletas – pagal Edvardo Griego muziką sukurtas „Peras Giuntas“, vėliau pastatytas ir Bulgarijoje. Iš klasikinių baletų minėtini Adolfo Adamo „Žizel“ (1956, 1970), Liudvigo Minkaus „Don Kichotas“ (1954, 1968), Cesarės Pugni „Paryžiaus katedra“, Aramo Chačaturiano „Spartakas“, Justino Bašinsko „Užkeiktieji vienuoliai“ (1986) [6]. 1965 m. Grivicko iniciatyva Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas pirmasis spalvotas filmas baletas „Eglė žalčių karalienė“.
V. Grivickas buvo operos režisierius. Pastatė Benjamino Gorbulskio „Frankas Krukas“ (1959 m.), Vano Gokieli „Raudonkepuraitė“ (1959 m.), Juliaus Juzeliūno „Sukilėliai“ (1959 m.), Džiuzepės Verdi „Aida“ (1971 ir 1974 m.), Stanislavo Moniuškos „Halka“ (1972 m.), Radiono Ščedrino „Ne vien tik meilė“ (1973 ir 1975 m.), Vytauto Klovos „Ave Vita“ (1974 m.), Viktoro Kuprevičiaus „Žiogas ir skruzdėlė“ (1989 m.).
V. Grivickas dirbo menotyrinį darbą, turėjo menotyros kandidato laipsnį. Parašė ir išleido knygą apie choreografiją „Šokio menas“ (Vilnius, 1965). Po baletmeisterio mirties jo žmonos, aktorės Aldonos Grivickienės iniciatyva išleistos dar dvi knygos: „Baleto menas“ (Vilnius, 2001) ir „Baletmeisterio užrašai“ [3]. Nors nebuvo mokęsis dailės, jis puikiai piešė, mėgo tapyti. Pagal V. Grivicko eskizus sukurti Kaltinėnų ir Šaukėnų bažnyčių vitražai gimtojoje Žemaitijoje [3].

V. Grivicko knygoje „Baletmeisterio užrašai“ sudėtos ištraukos iš dienoraščio (1942–1949, 1954–1990 m.), laiškai, užrašai atskleidžia baleto artisto asmenybę, baleto istorijos faktus [3]. Spausdinami baletmeisterį pažinojusių žmonių atsiminimai: baleto šokėjo Henriko Kunavičiaus, dirigentų Vytauto Viržonio, Rimo Geniušo, baleto primadonų Ramutės Janavičiūtės-Kantaravičienės ir Leokadijos Aškelovičiūtės bei daugelio kitų. Knygoje suregistruoti ryškesni V. Grivicko vaidmenys ir pastatymai, nemažai iliustracijų. Apie V. Grivicką rašoma leidiniuose apie Lietuvos operą ir baletą. Menotyrininko, šokio istoriko ir kritiko H. Šabasevičiaus knygoje „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ apžvelgti V. Grivicko vaidmenys ir choreografija [6]. Muzikologo Jono Bruverio knygoje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (Vilnius, 2006) rasime informacijos apie V. Grivicko vaidmenis, baletų pastatymus. Trumpa biografija ir veiklos aprašymas pateikti A. R. Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], „Muzikos enciklopedijoje“ (Vilnius, T. 1, 2000). Baleto artistė Aliodija Ruzgaitė knygoje „Prisiminimų blyksniai“ (Vilnius, 2010) prisimena V. Grivicko pastatytus spektaklius. Yra straipsnių periodiniuose leidiniuose.

Vilniuje, Vienuolio g. 12 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame 1959–1990 m. gyveno ir kūrė V. Grivickas, atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romas Kvintas) [1, 7, žr. adresu].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Grivickas Vytautas (1925 11 05–1990 11 22): baletmeisteris, režisierius. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 140.
2. Gulbinaitė, Livija. Grivickas Vytautas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 7, p. 187-188.
3. Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai. – Vilnius, 2005. – 458, [2] p., [4] iliustr. lap.
4. „Mes dėkingi Jums…“: [mintimis apie baleto artistą Vytautą Grivicką dalinasi baleto solistai Leokadija Aškelovičiūtė, Raimundas Minderis, Pranutė Sargūnaitė, Natalija Topčevskaja-Šiekštelienė, choreografas Elegijus Bukaitis]. – Nuotr. // Krantai. – 2010, Nr. 4, p. 32-37. Prieiga per internetą: <http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr20104-32-37-Grivickas.pdf>.
5. Motiejūnaitė, Lydija. Vytautas Grivickas. – Iliustr. // Krantai. – 1995, Nr. 10/12, p. 48-51.
6. Šabasevičius, Helmutas. Trumpa Lietuvos baleto istorija.  – Vilnius, 2010, p. 68-79 ir kt.

7. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2010 [žiūrėta 2017-02-27]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2017

Dalintis straipsniu: