Vytautas Laurušas

Aleknaitė-Bieliauskienė, Rita. Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos: monografija. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Baigęs pradžios mokyklą, V. Laurušas 1941–1949 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1944–1949 m. – Šiaulių muzikos mokykloje. Iš pradžių mokėsi skambinti fortepijonu, nuo 1948 m. – groti fleita. 1949–1956 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1953–1954 m. – Lietuvos radijo, 1954–1957 m. – Vyriausiosios radijo informacijos valdybos muzikos redaktorius. 1957–1963 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantas, 1971–1989 m. – šios sąjungos pirmininkas, 1996–2009 m. – Muzikos fondo pirmininkas ir tarybos narys. 1963–1975 m. buvo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro direktorius ir meno vadovas. Nuo 1961 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dėstė studentams solfedžio, harmoniją, instrumentuotę ir kompoziciją. 1983–1994 m. buvo konservatorijos rektorius, 1994–2004 m. – Kompozicijos katedros profesorius. V. Laurušas buvo Vilniaus miesto deputatų tarybos deputatas (kultūros reikalams) [10]. 1971–1986 m. – kandidatas į LKP CK narius, 1986–1989 m. – narys. 1975–1990 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo 1980 m. – Tarybos pirmininko pavaduotojas. 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo tarpininkas tarp Vilniaus ir Maskvos [3, 5, 8].

V. Laurušo kūrybai būdingas ekspresyvumas, dramatiškumas, kontrastai. Kompozitorius naudojo šiuolaikines komponavimo technikas (aleatoriką, sonoristiką, dodekafoniją). Vertingiausi kūriniai: opera „Paklydę paukščiai“ (1967 m.), kantatos „Ąžuolų vainikas“ (1974 m.), „Tau, brangi Tėvyne“ (1975 m.), kamerinė kantata „Liepsnoja naktis“ sopranui ir styginių kvartetui (1982 m.), vokalinė simfoninė baladė „Motina“ (1965 m.), baladė „Pirčiupių motina“ mecosopranui, mišriam chorui ir liaudies instrumentų orkestrui arba fortepijonui (1965 m.), „Symphonia Latina“ mecosopranui ir simfoniniam orkestrui (2006 m.), simfoninė poema „Audronaša“ (1960 m.), „Maldų simfonija“ kameriniam orkestrui (2000 m.), „Discorso concitato“ violončelei ir simfoniniam orkestrui (2003 m.), „Legenda“ klarnetui ir simfoniniam orkestrui (2005 m.), „Pavasario sonata“ fleitai ir styginių orkestrui (2011 m.), koncertas balsui (sopranui) ir styginių kvartetui (1983 m.), „Concerto grosso“ balsui, trombonui ir vargonams (1997 m.), „Concertino 2“ fortepijonams ir mušamiesiems (2007 m.), odė pasveikinimas „Concerto da camera 7“ violončelėms (2007 m.), „Opus“ styginių orkestrui“ (2009 m.), simfonija (2011 m.), styginių kvartetas „Kopų vėjas“ (2007 m.), trio klarnetui, violončelei ir fortepijonui (2008 m.), „Madrigale strumentale“ klarnetui, violončelei ir fortepijonui (2008 m.); sonatos violončelei ir fortepijonui (1955 m.), smuikui ir fortepijonui (1962 m.), smuikui (1977 m.), vargonams (1983 m.) ir kt.
Kompozitoriaus kūriniai buvo atliekami įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – Areco (1969 m.), Tarybinės ir rusų muzikos dienose Lisabonoje (1977 m.), Lietuvių muzikos koncerte Varšuvoje (1978 m.), Sandomiero Baranove (Lenkija, 1980 m.), „Muziką kuriame kartu“ Bostone (1988 m.), Edinburgo (1988 m.), Karagandos (1989 m.) festivaliuose, Lietuvių muzikos dienose Miunchene (1988 m.). Paskelbė muzikos tematika straipsnių spaudoje [5, 6, 7].

Už kūrybinę veiklą V. Laurušui 1975 m. suteiktas nusipelniusio LTSR meno veikėjo vardas, 1980 m. – LTSR liaudies artisto vardas. 1980 m. paskirta LTSR valstybinė premija. 2003 m. įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, tais pačiais metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2005 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2012 m. Vokietijos muzikos leidykla „Schott“ žurnalo „Schott aktuell“ 4-ajame numeryje reitingavo 150 pasaulio kompozitorių nuo V. A. Mocarto laikų iki šių dienų. Iš lietuvių kompozitorių sąraše pagerbtas V. Laurušas [8].

2010 m. kompozitorius apdovanotas Vilniaus miesto savivaldybės aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].

V. Laurušas daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 1949 m. baigęs vidurinę mokyklą ir tris Šiaulių muzikos mokyklos kursus įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1949–1951 m. mokėsi J. Švedo lietuvių liaudies instrumentų klasėje, 1951–1956 m. studijavo prof. A. Račiūno ir prof. J. Juzeliūno kompozicijos klasėse. 1953–1957 m. dirbo Lietuvos radijo muzikos redaktoriumi. Nuo 1957 m. priklausė Lietuvos kompozitorių sąjungai, buvo ilgametis jos vadovas [3, 8, 10].V. Laurušo rūpesčiu Traidenio gatvėje (Žvėryno seniūnija) buvo pastatyti Kompozitorių namai (18 modernių gyvenamųjų kotedžų su perklausų sale). 1963–1975 m. dirbo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre. 1974 m. kompozitoriaus iniciatyva ir jam prižiūrint buvo pastatyti nauji Operos ir baleto teatro rūmai. 1961–2002 m. dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje [3, 5, 10].

2009 m. Vilniuje išleista muzikos kritikės, pianistės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografija „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“ [3]. Monografijoje atskleistas politinių, socialinių permainų sąlygotas Lietuvos kultūros gyvenimas prieškario Šiauliuose, tendencijos pokario Lietuvoje, Sąjūdžio metais. Jo fone skleidėsi talentingo menininko, kompozitoriaus, kultūros veikėjo V. Laurušo asmenybė. Pirmą kartą publikuojama dokumentika, atskleidžianti V. Laurušo – diplomato veiklą siekiant nepriklausomybės įtvirtinimo Lietuvoje. Leidinyje pateikiami iškilių kultūros žmonių – Vytauto Landsbergio, Donato Katkaus, Rimo Geniušo, Rodiono Ščedrino, Sauliaus Sondeckio – prisiminimai. Ypač vertingos autentikos knygai suteikia autorės dialogai su kompozitoriumi. Monografijos prieduose išspausdintas V. Laurušo kūrinių ir jų atlikėjų sąrašas, diskografija, yra knygos santrauka anglų kalba, asmenvardžių rodyklė. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš V. Laurušo ir R. Aleknaitės-Bieliauskienės asmeninių archyvų, Teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų.
Trumpą kompozitoriaus biografiją galima rasti muzikologo Boleslovo Zubricko parengtame leidinyje „Lietuvių kompozitoriai“ [10], enciklopediniuose leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [8], „Lietuva“ [5], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7], „Muzikos enciklopedijoje“ [6]. Apie V. Laurušą rašoma muzikologo Vaclovo Juodpusio knygoje „Tai buvo…: muzikinės kultūros atspindžiai“ [4], knygoje „Lietuvos universiteto rektoriai (1990–2004)“ [9].

2009 m. išleistoje Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygoje „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“ paskelbta kompozitoriaus 1957–2009 m. bibliografija [3].

V. Laurušas mirė 2019 m. balandžio 26 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje [2].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2019-08-08]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Aleknaitė-Bieliauskienė, Rita. In memoriam Vytautas Laurušas. – Portr., iliustr. // Muzikos barai. – 2019, Nr. 5/6 (birželis), p. 58-61.
3. Aleknaitė-Bieliauskienė, Rita. Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos: monografija. – Vilnius, 2009. – 267, [1] p.: iliustr., faks., portr.
4. Juodpusis, Vaclovas. Kūrybinė branda: [kompozitorius Vytautas Laurušas]. – Portr. // Juodpusis, Vaclovas. Tai buvo…: muzikinės kūrybos atspindžiai. – Vilnius, 2008. – [Kn.] 1, p. 400-402.
5. Karaška, Arvydas. Laurušas Vytautas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 539-540.
6. Karaška, Arvydas. Laurušas Vytautas. – Portr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Muzikos enciklopedija. – T. 2, p. 261-262.
7. Karaška, Arvydas. Laurušas Vytautas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 625-626.
8. Laurušas Vytautas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 679.
9. Vytautas Laurušas. – Portr. // Lietuvos universitetų rektoriai (1990–2004). – Šiauliai, 2006. – P. 46-47.
10. Zubrickas, Boleslovas. Laurušas Vytautas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 17 pavad. // Zubrickas, Boleslovas. Lietuvių kompozitoriai. – Vilnius, 2004. – P. 241-245.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019

Dalintis straipsniu: