Vytautas Pranas Marius Barkauskas

Vytautas Barkauskas. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 2, p. 655.

V. Barkauskas 1938–1939 m. mokėsi Kauno M. Pečkauskaitės katalikų pradžios mokykloje, 1940–1941 m. – Kauno V. Kudirkos pradžios mokykloje, 1942–1943 m. – Plungės gimnazijoje, 1944–1949 m. – Rietavo vidurinėje mokykloje. 1953 m. baigė Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos fortepijono studijas ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto matematikos studijas. 1959 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1949–1953 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto meno mėgėjų kolektyvų, o 1951–1953 m. – Respublikinių mokytojų namų akompaniatorius, 1954–1958 m. – Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokyklos koncertmeisteris. 1958–1961 m. buvo Respublikinių liaudies kūrybos namų vyr. metodininkas. 1962–1966 m. dirbo Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos teorinių disciplinų dėstytoju. 1961–1979 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos teorinių disciplinų vyr. dėstytojas, 1979–1991 m. – Muzikos teorijos katedros docentas, 1991–2012 m. – Kompozicijos katedros profesorius. 2003 m. profesorius skaitė paskaitas ir vedė meistriškumo pamokas Sinsinačio universitete (JAV), Hamburgo aukštojoje muzikos ir meno mokykloje (Vokietija), 2005 m. – Tokijo universitete (Japonija), 2007 m. – Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Austrija), 2008 m. – Leipcigo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje (Vokietija). Nuo 1959 m. priklausė Lietuvos kompozitorių sąjungai, ne kartą buvo rinktas į šios sąjungos valdybą [4, 9].

V. Barkausko kūrybai būdingas įvairių komponavimo technikų derinimas, konstruktyvizmas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pavartojo dodekafoninę techniką. Kompozitorius sukūrė daugiau nei 137 įvairių žanrų kūrinius. Svarbiausi darbai: opera „Legenda apie meilę“ (1975), septynios simfonijos dideliam simfoniniam orkestrui (1961, 1971, 1979, 1985, 1986, 2001, 2010), simfoniniai kūriniai „Trys aspektai“ (1969), „Saulė“ (1985), „Konzertstück“ Nr. 2 (1994), „Čia ir dabar“ (1998), „Pabaigos pradžia“ (2000), koncertas solo onstrumentams su simfoniniu ir kameriniu orkestru „Toccamento“ (1978), koncertas fleitai, obojui ir simfoniniam orkestrui (1978), koncertas altui ir kameriniam orkestrui (1981), „Concerto piccolo“ (1988), koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui „Jeux“ (2003), „Duo concertante“ smuikui, altui ir simfoniniam okestrui (2004), choriniai kūriniai „Laisvė“ (1976; ž. P. Eluard‘o), „Lietuva“ (1973; ž. J. Degutytės), oratorija-misterija „Nusilenk savo žemei“ (1976; ž. A. Drilingos), oratorijos „Viltis“ (1988; ž. Maironio), „Agnus Dei“ (2003); muzika dramos spektakliams: F. Diutenmato tragikomedijai „Frankas V“ (1969; rež. J. Miltinis), J. Grušo dramai „Adomo Brunzos paslaptis“ (1966; V. Bledis), B. Brechto pjesei „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (1975; rež. P. Gaidys), muzika vaidybiniams filmams „Laiptai į dangų“ (1966; rež. R. Vabalas), „Jausmai“ (1968; rež. A. Dausa, A. Grikevičius), muzika dokumentiniams filmams. Surengė autorinius koncertus užsienio valstybėse. Išleido kompaktinius diskus „Vytautas Barkauskas, Gidon Kremer, Yuri Bashmet“ (2001), „Jeux“ (2001), „Sun“ (2008) [4, 6, 7].

Už kūrybinę veiklą 1972 m. V. Barkauskui įteikta Lietuvos valstybinė premija. 1981 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1994–1995 m. kompozitorius laimėjo Žemutinės Saksonijos kultūros ministerijos (Vokietija) kūrybinę stipendiją. 2002 m. suteiktas Sen Nazero miesto (Prancūzija) garbės piliečio vardas. 2003 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2007 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2011 m. įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [4, 5].

2011 m. V. Barkauskas apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1, 8].

Barkauskas, Svetlana. Septynios Vytauto Barkausko simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

V. Barkauskas daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 1949–1953 m. lankė Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, Vilniaus valstybiniame valstybiniame pedagoginiame institute studijavo matematiką. 1953–1959 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, profesoriaus Antano Račiūno klasėje, studijavo kompoziciją. Iki 1953 m. dirbo laborantu Vilniaus pedagoginio instituto Matematikos katedroje. 1951–1961 m. dirbo Respublikiniuose mokytojų namuose, Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, Respublikiniuose liaudies kūrybos namuose. 1961–1966 m. m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, iki 2012 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje [4, 9].

2014 m. Vilniuje išleista muzikologės Svetlanos Barkauskas monografija Septynios Vytauto Barkausko simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai“ [3]. Leidinys skirtas vienam svarbiausių konceptualiosios muzikos žanrų, apibendrinančiam kompozitoriaus Vytauto Barkausko mąstymą, pasaulėjautą, kūrybinių paieškų tendencijas. Monografijoje, derinant muzikologinį tyrimą ir gyvą kompozitoriaus pasakojimą apie kūrybinį procesą, atskleidžiama V. Barkausko kūrybos esmė, prasminės kūrinių potekstės. Monografija buvo apdovanota Lietuvos kompozitorių sąjungos premija.
Apie kompozitorių rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [7], „Lietuva“ [6], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai [4], „Kas yra kas Lietuvoje, 2015“ [5], „Muzikos enciklopedijoje“ (Kaunas, 2000), muzikologo Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne „Lietuvių kompozitoriai“ [9], knygoje „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai“ [2], periodikoje. Yra informacijos internete.

V. Barkauskas mirė 2020 m. balandžio 25 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2020-04-20]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Barkauskas, Svetlana. Lietuvos idėja Vytauto Barkausko sovietmečio kūryboje. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 5 pavad. ir išnašose // Lietuvos muzikos paveldo tyrimai. – Kaunas, 2019. – P. 40-49.
3. Barkauskas, Svetlana. Septynios Vytauto Barkausko simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai. – Vilnius, 2014. – 351, [1] p.: iliustr., faks., nat., portr.
4. Barkauskas Vytautas Pranas Marius. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 228-229.
5. Barkauskas Vytautas Pranas Marius. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2015: [biografinis žinynas]. – Kaunas, [2015]. – P. 330-331.
6. Karaška, Arvydas. Barkauskas Vytautas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 189.
7. Karaška, Arvydas. Barkauskas Vytautas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 2, p. 655.
8. Miknevičius, Matas. Prie medalių menininkai neatsisakytų ir pinigų: [apie apdovanojimą medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“. Minimas ir V. Barkauskas]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2011, bal. 16, p. 2.
9. Zubrickas, Boleslovas. Barkauskas Vytautas Pranas Marius. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 31 pavad. // Zubrickas, Boleslovas. Lietuvių kompozitoriai: einciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2004. – P. 51–54.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020

Dalintis straipsniu: