Vytautas Urbanavičius

Vytautas Urbanavičius. Nuotr. iš kn.: Lietuvos pilys. - [T.] 1 (2005), p. 105.

Vytautas Urbanavičius. Nuotr. iš kn.: Lietuvos pilys. – [T.] 1 (2005), p. 105.

1942–1950 m. mokėsi Skirsnemunės 7-metėje mokykloje, 1950–1953 m. – vidurinėje mokykloje Jurbarke. 1954–1959 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Mokėsi Maskvoje, Etnografijos institute, plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje. Dirbo Lietuvos storijos ir etnografijos muziejaus restauratoriumi, 1967–1993 m. – Lietuvos istorijos institute, nuo 1993 m. – pilių tyrimų centro „Lietuvos pilys“ direktoriumi [6].

V. Urbanavičius vienas pirmųjų Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo iniciatorių ir programos autorių [4]. Ypač reikšmingi yra Vilniaus žemutinės pilies rūmų tyrimams skirti straipsniai, knygos, kuriuose pateikiami išsamūs archeologiniai tyrinėjimai [5]. Archeologas dalyvavo Tuskulėnų dvaro parke palaidotų aukų kapavietės tyrimuose ir kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavimo [7]. Kaip antropologijos rekonstrukcijos specialistas identifikavo daugelio istorinių laikų kultūros ir politikos veikėjų palaikus (LDK kanclerio Alberto Goštauto, Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos ir kt. ), atkūrė dokumentinį Donelaičio, Barboros Radvilaitės portretus [2, 3].

Remdamasis tuometiniais kasinėjimais Gedimino kalno papėdėje, 1973 m. sukūrė filmą „Vilnius prieš 650 metų“. Vėliau buvo sukurti filmai „Šventaragio slėnio mįslės“ (1987), „Didžiųjų kunigaikščių rūmai“ (1989), „Atkasta praeitis. M 3“, „Molinė pasaka“ (1990), „Karalienės portretas“ (2002), „Katedros lobynas“ (2005) ir kiti mokslo populiarinimo filmai apie Žemutinės pilies teritorijos tyrimus ir Valdovų rūmų atkūrimą [4]. Visi sukurti filmai suregistruoti Adolfo Tautavičiaus sudarytoje bibliografijoje [5, p. 28-30]. 2011 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai išleido knygą  „Sugrąžinta praeitis“, kurioje pateikiamos tris dešimtmečius archeologiškai tirtų kultūros paminklų iki šiol neskelbtos V. Urbanavičiaus tyrinėjimų ataskaitos. Knygos įvade autorius pasakoja apie savo studijas, institucijas kuriose dirbo, trumpai apžvelgia archeologinius tyrinėjimus.

1994 m. už nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
2001 m. už nuopelnus mokslui apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [1].

Apie V. Urbanavičių rašoma leidiniuose „Lietuvos archeologija“ [2], „Kas yra kas Lietuvoje“ [6], enciklopedijose, periodikoje. Yra informacijos internete.
2005 m. viename iš „Lietuvos archeologijos” tomų buvo paskelbta  mokslininko bibliografija, sudaryta archeologo Adolfo Tautavičiaus [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dunajevaitė, Ieva. Įteiktos šv. Kristoforo statulėlės: 2001-aisiais Vilniaus miestas ketvirtą kartą paminėjo labiausiai nusipelniusius vilniečius. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2002, saus. 7 (Nr. 4), p. 10.
2. Girininkas, Algirdas. Archeologas – novatorius = Archaeologist – innovator. – Portr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Lietuvos archeologija. –T. 28 (2005), p. 9-12.
3. Rekonstruotas gražiausios Europos moters portretas: [pokalbis su vilniečiu archeoelogu V. Urbanavičiumi apie Barboros Radvilaitės portreto rekonstravimą / užrašė] Audronė Jablonskienė . –Iliustr. // Respublika. – 2001, spal. 27, p. 19.
4. Steponavičienė, Daiva. Vytautui Urbanavičiui – 70: arba „Ponas Požemis”. – Portr. // Lietuvos pilys. – [T.] 1 (2005), p. 105.
5. Vytauto Urbanavičiaus bibliografija / sudarė Adolfas Tautavičius // Lietuvos archeologija. – [T.] 28 (2005), p. 21-31.
6. Urbanavičius Vytautas // Kas yra kas Lietuvoje 2002. – Kaunas, 2002. – P. 689.
7. Urbanavičius, Vytautas. Grupinių kapų tyrimas Vilniuje, buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2003, p. 142-147.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2009; 2017

Dalintis straipsniu: