Žemaitė (Julija Žymantienė)

Būtėnas, Julius. Žemaitė. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Būtėnas, Julius. Žemaitė. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Gimė neturtingų bajorų šeimoje. 1855–1858 m. mokėsi privačiai, vėliau lavinosi savarankiškai. Skaityti ir rašyti mokėsi lenkų kalba. Rėmė 1863 m. sukilėlius. Buvo lenkų patriotė, žavėjosi lenkų sukilimo didvyriais. 1864–1866 m. tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare (Telšių r.). 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto, ilgus metus vertėsi žemės ūkio darbais. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose (Kelmės r.). 1906–1911 m. Žemaitė gyveno Puziniškyje (Panevėžio r.) pas rašytoją G. Petkevičaitę-Bitę. Žemaitė buvo ne tik rašytoja, bet ir aktyvi visuomenės veikėja. 1907 m. dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime, kur kalbėjo apie kaimo moterų vargus. Įsijungusi į moterų judėjimą, Žemaitė pradėjo rašyti ir publicistinius straipsnius. 1914-1915 m. dalyvavo karo pabėgėlių paramos organizacijų veikloje, 1916 m. su advokato A. Bulotos šeima nuvykusi į JAV, lankėsi daugelyje lietuvių kolonijų, rinko aukas nukentėjusiems Lietuvoje nuo karo. 1921 m. grįžusi iš Amerikos į Lietuvą apsigyveno Bulotų šeimoje Marijampolėje. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidota Marijampolės kapinėse [2].

Ušnėnuose J. Žymantienė susibičiuliavo su kaimynų sūnumi, publicistu, švietėju Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda. Ten skaitė apie Lietuvos praeitį, jos didybę. P. Višinskis aiškino, kad kiekvienas, kuris jaučiasi lietuvis esąs, turi visur ir su visais lietuviškai kalbėti. Taip pamažu J. Žymantienė pradėjo domėtis lietuvybe. P. Višinskis ir paragino J. Žymantienę rašyti. Atrodo, kad  jis sugalvojo Žemaitės slapyvardį [2, 9].
Pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ Žemaitė parašė 1894 m., būdama 50 metų amžiaus. Žemaitė sukūrė apie 150 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“. Prozos kūrinius, pjeses spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kituose laikraščiuose, JAV lietuvių spaudoje, kai kuriuos išleido knygelėmis („Paveikslai“, 1899-1901 m.) [2, 8].
Geriausi ir populiariausi jos veikalai sukurti ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, iki XX a. pradžios. Savo apsakymuose rašytoja pasakojo apie kasdieninę, gerai pažįstamą pobaudžiavinio Lietuvos kaimo buitį, materialinius ir etinius valstiečių santykius, darbus, valstiečių ir dvaro konfliktus, daug vietos skyrė šeimos sudarymo materialiniu išskaičiavimo padariniams, sunkiai kaimo moterų daliai, pajuokė valstiečių tamsumą, prietarus, turto vaikymąsi, girtuoklystę. Žemaitė laikoma lietuvių realistinės prozos klasike, ypač vertinama jos turtinga ir raiški kalba [2, 8].

Sprindis, Adolfas. Žemaitė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Sprindis, Adolfas. Žemaitė. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Umbrasas, Kazys. Žemaitė. – Vilnius, 1975. Knygos viršelis

Umbrasas, Kazys. Žemaitė. – Vilnius, 1975. Knygos viršelis

Apie Žemaitę ir jos gyvenimą išleistos kelios monografijos: Juliaus Būtėno „Žemaitės gyvenimas“ [2], Juozo Jasaičio „Žemaitė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“ (Kaunas, 1972), Adolfo Sprindžio „Žemaitė“ [7], Kazio Umbraso „Žemaitė: biografija ir kūrybos ištakos“ [8]. A. Sprindžio ir K. Umbraso monografijose yra atskiri skyriai, skirti Žemaitės gyvenimui Vilniuje. Išleistas rašytojai skirtas albumas „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“ [11].
Žemaitės kūrybai skirtos studijos: Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“ (Vilnius, 1988) ir Janinos Žėkaitės „Žemaitės kūryba“ (Vilnius, 1991). Apie Žemaitę rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997) ir kt.
Sukurta rašytojai skirtų grožinės literatūros kūrinių. Pjeses apie Žemaitę parašė Kazys Inčiūra, Vidmantė Jasukaitytė, Kostas Ostrauskas. Apsakymų ciklą sukūrė Bitė Vilimaitė. Eilėraščius rašytojai paskyrė poetai Aleksys Churginas, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Aldona Puišytė, Vacys Reimeris, Vilija Šulcaitė, Judita Vaičiūnaitė, Valerija Valsiūnienė, Eduardas Mieželaitis.

1912 m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje. Vilniuje gyvenimas buvo nelengvas. Skurdas, pinigų stoka persekiojo visą laiką. Žemaitė buvo jau pagarsėjusi, visų gerbiama rašytoja, tačiau jai teko verstis atsitiktiniais darbais, saugoti svetimus butus, kad galėtų šiaip taip išgyventi.
Gyventi Vilniuje būtų gerai ir smagu, tik per daug brangiai. […] pinigas kaip vanduo plaukia, o čia jo nėra iš kur pasisemti“. Vargino ir neįprasta miesto tvarka („Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę“), bet pamažu priprato: „Kas kartas giliau leidžiu šaknis į Vilnių, kas kartas daugiau susibičiuliauju su vilniečiais“  [7, 8, 9].

Tačiau nei sunkiai gaunamas duonos kąsnis, nei skurdžios, nepastovios gyvenimo sąlygos, nei nuolatiniai rūpesčiai, nei išgyvenama meilės drama nepajėgė palaužti Žemaitės energijos ir optimizmo. Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų Vilniuje rašytoja aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą: lankė paskaitas, vakarus, koncertus. Ją traukė žmonės, judrus miesto gyvenimas.
„Smagu Vilniuj: vis šiokios tokios pramonėlės, pasiriejame, pasijuokiame. Vis spektakliai, vis koncertai, kad ne lietuviški, tai lenkiški, galime smagiai praleisti laiką“, – rašė ji [8]. Savo laiškuose iš Vilniaus artimam draugui K. Petrauskui Žemaitė pateikė daug įdomios medžiagos apie tuometinį miesto gyvenimą, spektaklius, parodas, net kinematografą ir cirką [9].
Gyvendama Vilniuje, rašytoja nuolat bendravo su žmonėmis, leidžiančiais ar redaguojančiais lietuvių spaudą. Jos geriausia draugė – rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – „Lietuvos žinių“ redaktorė. 1913 m. liepos mėn. Žemaitė pradėjo eiti nominalias „Lietuvos žinių“ atsakomosios redaktorės pareigas. Buvo atsakinga valdžios cenzūrai už laikraščio turinį, ten skelbiamus straipsnius. 1915 m., kaip „Lietuvos žinių“ redaktorė, Žemaitė praleido dvi savaites Vilniaus Lukiškių kalėjime už šiame laikraštyje išspausdintą straipsnį apie Valstybės dūmą ir kadetus. Grįžusi Žemaitė parašė „Kalėjimo įspūdžius”, kuriuose aprašė ryškius carinio kalėjimo vaizdus, žmonių portretus [7, 8].

Vilniuje rašytoja paniro į visuomeninį gyvenimą ir buitinius rūpesčius. Savo kūrybai medžiagos Žemaitė imdavo iš ją supančios aplinkos. Miesto gyvenimas jai buvo mažai pažįstamas. Visa tai varžė kūrybinį polėkį. Vilniuje Žemaitė parašė apsakymą miesto gyvenimo tema „Ponas Zigmantas“, atsiminimų iš spaudos draudimo laikų „Drausmę atsiminus“, „Trupiniai, surinkti iš spaudos draudimo laikų“, trumpą autobiografiją „Pirmieji mano žingsniai“. Žemaitė Vilniuje sukūrė ir keletą įspūdingų kūrinių apie vaikus („Kaip Jonelis raides pažino“, „Magdelė“, „Petriukas atsargus“, Jonelio Velykos“, „Piemenukai“). Apsakymų siužetinį pagrindą sudaro vaikų mokymosi problema.
Gyvendama Vilniuje rūpinosi savo raštų išleidimu. Žemaitės raštus redagavo, korektūrą skaitė kalbininkai Jonas Jablonskis ir Jurgis Šlapelis. 1913-1914 m. išėjo 8 Žemaitės raštų knygutės, o 1914 m. buvo išleista pirmoji dvitomio knyga „Apsakymėliai“, kurioje sudėti atskiromis knygutėmis išėję raštai. Karas raštų leidimą sutrukdė [8].
1913 m. rašytoja apsigyveno advokato Andriaus Bulotos šeimoje (J. Basanavičiaus g. 19).
1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Žemaitės laiškuose pateikta daug informacijos apie šio karo pradžią ir jos atgarsius mieste. Žemaitė rūpinosi Vilnių užplūdusiais karo pabėgėliais iš Lietuvos pasienių, vadovavo nukentėjusiųjų nuo karo prieglaudai, rašė atsišaukimus, rinko aukas. Karo pabėgėlių vargus, šelpimo organizacijų veiklą pavaizdavo apybraižose, feljetonuose, publicistikoje [7, 8, 9].

1960 m. prie namo Vilniuje L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 (Senamiesčio seniūnija), kur Žemaitė gyveno 1913 m., šiaurinio fasado rašytojos atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Remontuojant namą lenta buvo laikinai nuimta, 2011 m. atnaujinus pastatą vėl pakabinta. Lentoje lietuvių ir rusų kalbomis iškaltas įrašas: „Šiame name 1913 m. gyveno lietuvių literatūros klasikė Žemaitė-J. Žymantienė“ [5, p. 456; 10].

1968 m. Vilniuje, ant Bulotų namo J. Basanavičiaus g. 19 (Naujamiesčio seniūnija) fasado Žemaitės atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Joje lietuvių ir rusų kalbomis rašoma: „Šiame name 1913–1914 m. gyveno lietuvių literatūros klasikė Žemaitė-Julija Žymantienė“ [5, p. 109-110; 10].

1970 m. spalio 10 d. Vilniuje, dabar rašytojos vardu vadinamame skvere (Naujamiesčio seniūnija) Žemaitei pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Paminklas sukurtas pagal 1950 m. sukurtą nedidelę skulptūrą, kuri buvo kelis kartus padidinta. Autorius daugiau apibendrino plastines formas, suteikė figūrai didesnio monumentalumo. Paminklas sudarytas iš bronzinės apvaliosios (3 m) dalies ir žemo (0,70 m) granito blokų postamento. Skulptūra vaizduoja Žemaitę, sėdinčią su knyga ant kelių. Skulptūra realistinė, monumentali, uždaro silueto, apibendrintų formų. Stambią apatinę figūros dalį pagyvina drabužių klosčių ritmas. Veide perteiktas taurus vidinis susikaupimas. Postamento rytinėje sienoje iškaltas įrašas „Žemaitė“ [1, 5, p. 348; 6].
„Pasipuošti Žemaitės paminklu galėjo pretenduoti ne vienas Lietuvos miestų […] daug kur yra vietovių, kurios galėtų ir turėtų būti paženklintos rašytojos atminimo įamžinimu. Bet kad šis paminklas pastatytas Vilniuje, lėmė ne vien sostinės pirmenybė. Vilnius – tai pirmasis miestas, kuriame pastoviau apsigyveno rašytoja, palikusi kaimą. Persikėlimas į Vilnių Žemaitės gyvenime ir kūryboje suvaidino esmingą poslinkį – čia rašytoja tapo aktyvia pažangios visuomenės veikėja, publiciste, netgi laikraščio redaktore“, – sakė literatūros tyrinėtojas Kostas Korsakas (1909–1986) atidengiant paminklą [4].

Žemaitės vardas iškaltas skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m. Vilniaus Vingio parke.

Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje, Žemaitės vardu yra pavadinta gatvė [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aleksandravičius, Petras. Vilniuje po 1944 metų: [pokalbis su skulptoriumi prof. Petru Aleksandravičiumi, Žemaitės paminklo Vilniuje kūrėju / kalbėjosi] Vidmantas Jankauskas. – Iliustr. // Jankauskas, Vidmantas. Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi. – Vilnius, 1996. – P. 76-115.
2. Būtėnas, Julius. Žemaitė. – Fotogr. leid. – Kaunas, 1997. – 227 p., [3] iliustr. lap. : iliustr. – Persp. iš: Kaunas: Spaudos fondas, 1938. – Bibliogr.: p. 223-224.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 131.
4. Korsakas, Kostas. „Tu visada būsi mūsų tarpe…“: [kalba, pasakyta atidengiant skulptūrinį paminklą Žemaitei] // Literatūra ir menas. – 1970, spal. 17, p. 6.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 109-110, 348, 456.
6. Mačiuika, Vytautas. Paminklai kultūros veikėjams: [Lietuvoje] // Mačiuika, Vytautas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1997. –  T. 1, p. 212-224.
7. Sprindis, Adolfas. Žemaitė: monografija. – 2-asis leid. – Vilnius, 1988. – 413, [3] p. – Bibliogr. išnašose. – Pavardžių r-klė: p. 400-406.
8. Umbrasas, Kazys. Žemaitė: biografija ir kūrybos ištakos. – Vilnius, 1975. – 317, [3] p., [16] iliustr. lap. – Pavardžių r-klė: p. 311-318.
9. Venclova, Tomas. Žemaitė. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 213.
10. [VLN] Atminimo lentos [interaktyvus]. 2000-2010 [žiūrėta 2010-10-04]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
11. Žemaitė gyvenime ir kūryboje: [albumas]. –  Vilnius, 1956. – 251 p., 7 iliustr. lap.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2010; 2011

Dalintis straipsniu: