Zigmantas Sierakauskas

Zigmantas Sierakauskas. Nuotr. iš kn.: Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. – Vilnius, 1996, p. 143.

Sierakausko slapyvardis – Dolenga. Jo tėvas Ignacas buvo kilęs iš garsios grafų Sierakauskų giminės, dalyvavo 1831 metų sukilime ir žuvo kovoje [16]. Pradinį išsilavinimą įgijęs namie, Z. Sierakauskas 1838–1843 m. mokėsi Žitomiro gimnazijoje, ją baigė sidabro medaliu. 1848 m. Peterburgo universitete pradėjo studijuoti matematiką. 1859 m. karininko laipsniu baigė Generalinio štabo akademiją, 1861 m. tapo aktyviu caro karinių pajėgų Generalinio štabo kapitonu [19]. Tarnyboje buvo vertinamas dėl kalbų (prancūzų, vokiečių, anglų, totorių) mokėjimo ir analitinio proto, dalyvavo rengiant karo baudžiamųjų teismų reformų projektus, buvo žinomas kaip statutinių santykių Rusijos kariuomenėje reformavimo iniciatorius, reikalavęs kariuomenėje panaikinti kūno bausmes [17]. Z.Sierakauskas buvo gerai išsilavinęs, aplankęs nemažai šalių. Jis buvo priimamas aukščiausių valdžios atstovų rūmuose, Z.Sierakauskas artimai bendravo su broliais Dalevskiais, aktyviai dalyvavusiais 1863 m. sukilime [4]. 1862 m. Kėdainiuose įvyko Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės vestuvės. Jose dalyvavo žymiausi sukilimo Lietuvoje organizatoriai bei rengėjai: K. Kalinauskas, J. Geištoras, J. Stanevičius, broliai Dalevskiai, kiti būsimo sukilimo dalyviai [7; 10]. 1863 m. Z. Sierakauskas tapo vienu iš prasidėjusio sukilimo Lietuvoje vadų, buvo atsakingas už karinių veiksmų strategavimą [6 ,17]. Paskirtas Kauno vaivadijos karo vadu. Kautynėse ties Biržais Z. Sierakauskas buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Karo lauko teismo nuosprendžiu 1863 m. birželio 27 d. Z. Sierakauskui, taip pat sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui ir dar keliems sukilėliams buvo viešai įvykdyta mirties bausmė – jis buvo pakartas Lukiškių aikštėje [4, 5, 8]. Remiantis įvairiais šaltiniais buvo spėjama, kad jis gali būti palaidotas Gedimino kalne [13]. 2017 m. sukilėlių palaikai Gedimino kalne atrasti. Zigmanto Sierakausko palaikai buvo identifikuoti. 2019 lapkričio 22 d. sukilėliai buvo iškilmingai perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje [18].

1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. − Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Literatūros apie Zigmantą Sierakauską yra nemažai. Apie jį rašoma daugelyje leidinių, skirtų 1863–1864 metų sukilimui [14, 15, 22]. 2019 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido kolektyvinę monografiją „1863-1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“, kurioje, remiantis archyviniais šaltiniais, pirmą kartą išsamiai papasakotos Gedimino kalne rastų sukilėlių biografijos ir dramatiškų įvykių, nutikusių 1863–1864 m. Lukiškių aikštėje, istorija. Joje spausdinamas istorikės Olgos Mastianicos išsamus straipsnis apie Z. Sierakauską [9]. Apie Zigmantą Sierakauską rašoma istorikų Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygoje „Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva“ [1], kuri išversta ir į lenkų kalbą „Pod władzą carów: Litwa w XIX wieku“ (Kraków, 2003). Trumpos biogramos yra enciklopedijose, žinynuose, pvz., Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ [19], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga“ [3]. Apie šią iškilią asmenybę taip pat rašoma mokytojos Rimutės Morozovienės knygoje „Asmenybės istorijos pamokose“ [11], istoriko Jano Ciechanovičiaus knygoje lenkų kalba „Myśl i czyn” [20] ir daugelyje kitų leidinių. Z. Sierakauskas – karininkas pristatomas ir karybai skirtuose leidiniuose: Jono Vaičenonio „Lietuvos karyba“ [17] ir „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai“ [7]. Rusų kalba yra monografijų. Tai istoriko, 1863–1864 metų sukilimo tyrinėtojo, Vladimiro Djakovo [21] ir istoriko, profesoriaus Anatolijaus Smirnovo knygos [24].

Dalevskytė-Sierakauskienė, Apolonija. Atsiminimai – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Yra atsiminimų, amžininkų liudijimų apie Z. Sierakauską. Jų galima paskaityti knygotyrininko, rašytojo Remigijaus Misiūno sudarytame leidinyje „Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą“ [2]. 2019 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido moksliškai parengtus Z. Sierakausko žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės atsiminimus [4]. Svarbią vietą šiuose atsiminimuose užima pasakojimas apie 1863–1864 m. sukilimą ir jo vadą Zigmantą Sierakauską. Yra sukurta ir grožinės literatūros kūrinių apie žymųjį sukilimo vadą: Juozo Grušo drama „Zigmantas Sierakauskas“ (kn. „Adomo Brunzos paslaptis“ (1967), prozininko, literatūros istoriko Juliaus Pastarnoko esė „Dangaus skirtos ašaros – visam gyvenimui…“, spausdinama knygoje „Žvaigždės ir erškėčiai“ [12], rusų rašytojo Georgijaus Metelskio (Георгий Васильевич Метельский) apysaka „Доленга: повесть о С. Сераковском“ [23], lenkų kalba išleistas Stanislavo Strumf-Voitkevičiaus (Stanisław Strumph-Wojtkiewicz) romanas „Sierakowski“ (Warszawa, 1965), kurio išėjo keli leidimai, ir kt.

1863 m. pradžioje atvykęs iš Peterburgo į Vilnių Z. Sierakauskas gyveno senamiestyje esančiame Niškovskio viešbutyje (dabar Latako g. 1 / 2). Čia jis susitikinėjo su Lietuvos provincijų valdymo skyriaus nariais ir sukilėlių būrių vadais [8]. 1972 m. Z. Sierakausko veiklos atminimui Vilniuje, prie pastato (Latako g. 1 / 2, „Senamiesčio seniūnija“) pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta [8]. Dabar jos nėra. Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ rašoma, kad Z. Sierakauskui atidengta atminimo lenta Vilniuje, J. Jasinskio g. 1 (Naujamiesčio seniūnija) [3], tačiau šiuo metu lentos nėra.

Z. Sierakausko, jo bendražygio Konstantino Kalinausko garbei ir visų 1863 m. sukilimo aukų atminimui 1920 m. Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu „1863“ [8]. 1949–1952 m. Lukiškių aikštėje vykdant rekonstrukciją paminklinis akmuo perkeltas į šiaurinį aikštės pakraštį, įtaisytas ant specialaus paaukštinimo, prie kurio pritvirtinta plokštė su užrašu lietuvių ir rusų kalba: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliucionieriai demokratai Z. Sierakauskas (1826–1863.VI.15), K. Kalinauskas (1838–1864.III.10)“ [8, 13]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2002 m. šalia buvo pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Už Tėvynę žuvusiems“.

1920 m. Z. Sierakausko vardu buvo pavadinta gatvė Vilniuje (Naujamiesčio seniūnija) [3].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aleksandravičius, Egidijus. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva / Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. − Vilnius, 1996, p. 143-144.
2. Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą: [atsiminimai]. – Vilnius, [2013], p. 17, 34, 56, 61-65, 180, 186, 211.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Sierakauskas Zigmantas. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: žinynas. − Vilnius, 2011. – P. 358.
4. Dalevskytė-Sierakauskienė, Apolonija. Atsiminimai – Vilnius, 2019. – 305, [1] p.: iliustr., portr.
5. Girininkienė, Vida. Egzekucijos, arba Galia gyviesiems: [apie 1863–1864 m. sukilimą ir sukilėlių egzekuciją Lukiškių aikštėje]. – Iliustr. – Bibliogr.: 7 pavad. // Literatūra ir menas. – 2017. − Nr. 7 (vas. 17), p. 32-35.
6. Girininkienė, Vida. Zigmantas Sierakauskas: kapitonas ir sukilėlis. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2013, geg. 10, p. 12-13.
7. Ilgūnas, Gediminas. Kapitonas Zigmantas Sierakauskas: [biografija] // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. − Vilnius, 2008. – T.1: LDK didieji etmonai ir sukilimų vadai, p. 265-274.
8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 320, 322.
9. Mastianica, Olga. Zigmantas Sierakauskas: 1863–1864 metų sukilimo vadai / Olga Mastianica-Stankevič. − Portr., iliustr. − Bibliogr. išnašose // 1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. − Vilnius, 2019. − P. 22-31.
10. Merkys, Vytautas. Dalevskių šeima. − Vilnius, 1967. − 230 p., [4] iliustr. lap.: iliustr.
11. Morozovienė, Rimutė. Asmenybės istorijos pamokose − Vilnius, 2000, p. 198-200.
12. Pastarnokas, Julius. „Dangaus skirtos ašaros – visam gyvenimui…“: [esė apie 1863 m. sukilimo vadą grafą Zigmantą Sierakauską ir jo žmoną bajoraitę Apoloniją Dalevskytę]. – Iliustr. // Pastarnokas, Julius. Žvaigždės ir erškėčiai. – Vilnius, 2005. – P. 157-226.
13. Prašmantaitė, Aldona. Dėl 1863 m. sukilėlių palaidojimų Gedimino kalne: tarp istorinio fakto ir literatūrinės fikcijos. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Naujasis židinys−Aidai. − 2014. − Nr. 7, p. 30-40.
14. Staliūnas, Darius. Savas ar svetimas paveldas?: 1863−1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. − Vilnius, 2008, p. 64-65, 92-93.
15. 1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis: [straipsnių rinkinys]. − Vilnius, 2016. − 274, [1] p.: iliustr., faks., portr.
16. Ulevičius, Liutauras. Zigmantas Sierakauskas − iššūkis etninės Lietuvos idėjai // Verslo klasė. − 2017, Nr. 10 (spalis), p. 56-62.
17. Vaičenonis, Jonas. Zigmantas Sierakauskas-Dolenga. – Portr. // Vaičenonis, Jonas. Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. − Kaunas, 2011.− P. 144-145.
18. Valstybinės 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės. – Iliustr. // Voruta. − 2019, lapkr. 30, p. 1, 3.
19. Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. − Vilnius, 2017, p. 186.
20. Ciechanowicz, Jan. Zygmunt Sierakowski – Iliustr., portr. // Ciechanowicz, Jan. Myśl i czyn. – Mołodeczno, 2001. – P. 235-242.
21. Дьяков, Владимир Анатольевич. Сигизмунд Сераковский. – Москва, 1959. − 70, [2] p.: iliustr., faks.
22. За нашу и вашу свободу: герои 1863 года: сборник. – Москва, 1964. − 448 p., [24] iliustr. lap.: iliustr.
23. Метельский, Георгий Васильевич. Доленга: повесть о С. Сераковском. − Москва, 1972. – 464: iliustr.
24. Смирнов, Анатолий Филиппович. Сигизмунд Сераковский. – Москва, 1959. − 134, [2] p., [1] portr. lap. : portr.

Parengė: Laura Makaveckaitė (Vilniaus m. SCB), 2018; Zita Tiukšienė (VAVB), 2020.

Dalintis straipsniu: