Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 571

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Zigmantas Sierakauskas

Gyvenimo datos:1826 05 30 - 1863 06 27
Gimimo vieta:Lisovas (Voluinės sr., Ukraina)
Veikla:vienas 1863 m. sukilimo vadų, karininkas
Pagerbimas: Paminklas (Vilniaus miestas)

 

Zigmantas Sierakauskas. Nuotr. iš kn.: Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. – Vilnius, 1996, p. 143.

Sierakausko slapyvardis – Dolenga. Jo tėvas Ignacas buvo kilęs iš garsios grafų Sierakauskų giminės, dalyvavo 1831 metų sukilime ir žuvo kovoje [12]. Pradinį išsilavinimą įgijęs namie, Z. Sierakauskas 1838–1843 m. mokėsi Žitomiro gimnazijoje, ją baigė sidabro medaliu. 1848 m. Peterburgo universitete pradėjo studijuoti matematiką. 1859 m. karininko laipsniu baigė Generalinio štabo akademiją, 1861 m. tapo aktyviu caro karinių pajėgų Generalinio štabo kapitonu [14]. Tarnyboje Z. Sierakauskas buvo vertinamas dėl kalbų (prancūzų, vokiečių, anglų, totorių) mokėjimo ir analitinio proto, dalyvavo rengiant karo baudžiamųjų teismų reformų projektus, buvo žinomas kaip statutinių santykių Rusijos kariuomenėje reformavimo iniciatorius, reikalavęs kariuomenėje panaikinti kūno bausmes [13].  1862 m. Kėdainiuose įvyko Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės vestuvės. Jose dalyvavo žymiausi sukilimo Lietuvoje organizatoriai bei rengėjai: K. Kalinauskas, J. Geištoras, J. Stanevičius, broliai Dalevskiai, kiti būsimo sukilimo dalyviai [4].

1863 m. Z. Sierakauskas tapo vienu iš prasidėjusio sukilimo Lietuvoje vadų, buvo atsakingas už karinių veiksmų strategavimą [13].   Paskirtas Kauno vaivadijos karo vadu. Kautynėse ties Biržais Z. Sierakauskas buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Karo lauko teismo nuosprendžiu  1863 m. birželio  27 d. Z. Sierakauskui, taip pat sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui ir dar keliems sukilėliams  buvo viešai įvykdyta mirties bausmė – jis buvo pakartas Lukiškių aikštėje [5].  Kaip spėjama, jis kartu su kitais 1863 m. sukilėliais gali būti palaidotas Gedimino kalne [9].

Apie Zigmantą Sierakauską rašoma istorikų Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygoje  „Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva“ [1], kuri išversta ir į lenkų kalbą Pod władzą carów: Litwa w XIX wieku“ (Kraków, 2003), taip pat Rimutės Morozovienės knygoje „Asmenybės istorijos pamokose“ [7], leidinyje „Amžininkai – apie 1863 metų sukilimą“, kurio sudarytojas yra Remigijus Misiūnas [6], Jono Vaičenonio knygoje „Lietuvos karyba“ [13],  leidiniuose „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai“ [4] ir „Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje“ [15], Dariaus Staliūno knygoje „Savas ar svetimas paveldas?: 18631864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta“ [11], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [14],  Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga“ [10], Jano Ciechanovičiaus (Ciechanowicz) knygoje Myśl i czyn“ (Mołodeczno, 2001) ir daugelyje kitų.  Yra sukurta ir grožinės literatūros kūrinių apie žymųjį sukilimo vadą:  Juozo Grušo drama „Zigmantas Sierakauskas“ (knygoje „Adomo Brunzos paslaptis“ (Vilnius, 1967), prozininko, literatūros istoriko Juliaus Pastarnoko esė „Dangaus skirtos ašaros – visam gyvenimui…“, spausdinama knygoje „Žvaigždės ir erškėčiai“ [8], rusų rašytojo Georgijaus Metelskio (Георгий Васильевич Метельский) apysaka „Доленга: повесть о С. Сераковском“ [16], lenkų kalba išleistas Stanislavo Strumf-Voitkevičiaus (Stanisław Strumph-Wojtkiewicz) romanas „Sierakowski“ (Warszawa, 1965), kurio išėjo keli leidimai, ir kt.

1863 m. pradžioje atvykęs iš Peterburgo į Vilnių Z. Sierakauskas gyveno senamiestyje esančiame Niškovskio viešbutyje (Latako g. 1 / 2). Čia jis susitikinėjo su Lietuvos provincijų valdymo skyriaus nariais ir sukilėlių būrių vadais [5].

1972 m. Z. Sierakausko veiklos atminimui prie pastato (Latako g. 1 / 2) (Senamiesčio seniūnija) pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta [5]. Dabar jos nėra.

Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ rašoma, kad  Z. Sierakauskui atidengta atminimo lenta Vilniuje, J. Jasinskio g. 1 (Naujamiesčio seniūnija), tačiau šiuo metu lentos nėra [2].

Z. Sierakausko, jo bendražygio Konstantino Kalinausko garbei ir visų 1863 m. sukilimo aukų atminimui 1920 m. Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu „1863“ [5]. 1949–1952 m. Lukiškių aikštėje vykdant rekonstrukciją paminklinis akmuo perkeltas į šiaurinį aikštės pakraštį, įtaisytas ant specialaus paaukštinimo, prie kurio pritvirtinta plokštė su užrašu lietuvių ir rusų kalba: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliucionieriai demokratai Z. Sierakauskas (1826–1863.VI.15), K. Kalinauskas (1838–1864.III.10)“ [5, 9].

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2002 m. šalia buvo pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Už Tėvynę žuvusiems“.

1920 m. Z. Sierakausko vardu buvo pavadinta gatvė Vilniuje  (Naujamiesčio seniūnija)  [2].

 Literatūra ir šaltiniai

1. Aleksandravičius, Egidijus. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva / Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. − Vilnius, 1996, p. 143-144.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Sierakauskas Zigmantas. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: žinynas. − Vilnius, 2011. – P. 358.
3. Girininkienė, Egzekucijos, arba Galia gyviesiems: [apie 1863–1864 m. sukilimą ir sukilėlių egzekuciją Lukiškių aikštėje]. – Iliustr. – Bibliogr.: 7 pavad.  // Literatūra ir menas. – 2017. − Nr. 7 (vas. 17),  p. 32-35.
4. Ilgūnas, Gediminas. Kapitonas Zigmantas Sierakauskas: [biografija] // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. − Vilnius, 2008. − 1: LDK didieji etmonai ir sukilimų vadai, p. 265-274.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − Vilnius, 1988. − 1: Vilnius, p. 320, 322.
6. Misiūnas, Remigijus. Amžininkai − apie 1863 metų sukilimą − Vilnius, 2013, p. 17, 34, 56, 61-65, 180, 186, 211.
7. Morozovienė, Rimutė. Asmenybės istorijos pamokose − Vilnius, 2000, p. 198-200
8. Pastarnokas, Julius. „Dangaus skirtos ašaros – visam gyvenimui…“: [esė apie 1863 m. sukilimo vadą grafą Zigmantą Sierakauską ir jo žmoną bajoraitę Apoloniją Dalevskytę]. – Iliustr. // Pastarnokas, Julius. Žvaigždės ir erškėčiai. – Vilnius, 2005. – P. 157-226.
9. Prašmantaitė,  Dėl 1863 m. sukilėlių palaidojimų Gedimino kalne: tarp istorinio fakto ir literatūrinės fikcijos. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Naujasis židinys−Aidai. − 2014. − Nr. 7, p. 30-40.
10. Sierakauskas Zigmantas (1826 05 30–1863 06 27): 1863 metų sukilėlių vadas. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 358.
11. Staliūnas, Darius. Savas ar svetimas paveldas?: 1863−1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. − Vilnius, 2008, p. 64-65, 92-93.
12. Ulevičius, Liutauras. Zigmantas Sierakauskas − iššūkis etninės Lietuvos idėjai // Verslo klasė. − Nr. 10, p. 56-62.
13. Vaičenonis, Jonas. Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. − Kaunas, 2011, p. 144-145.
14. Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. − Vilnius, 2017, p. 186.
15. Žiugžda, Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje − Vilnius, 1957, p. 161-168.
16. Метельский, Георгий Васильевич. Доленга: повесть о С. Сераковском. − Москва, 1972. – 464: iliustr.

Parengė: Laura Makaveckaitė (Vilniaus m. SCB), 2018

Susijusi informacija