Zigmas Zinkevičius

Zinkevičius, Zigmas. Prie lituanistikos židinio. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Zinkevičius, Zigmas. Prie lituanistikos židinio. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Dar mokydamasis Ukmergės gimnazijoje, 1939–1945 m., būsimasis mokslininkas susidomėjo gimtąja kalba, jos istorija. Jis buvo tuo metu gimnazijoje veikusio vienintelio Lietuvoje žodynininkų būrelio, rinkusio medžiagą profesoriaus Juozo Balčikonio redaguojamam Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, pirmininkas. Vėliau viename iš savo straipsnių rašė, kad „…susidomėti gimtosios kalbos studijomis mane paskatino geri lituanistai mokytojai, ypač Rapolas Stankūnas“ [8]. Gimnazijoje įgytos žinios atvėrė kelią į Vilniaus universitetą, kuriame studijavo lituanistikos mokslus 1945–1950 metais. Nuo 1946 m. iki 1994 m. čia dirbo.  Buvo laborantas, vėliau – dėstytojas, docentas, profesorius. 1956–1962 m. bei 1964–1968 m. – Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973–1988 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1988–1989 m. – Baltų filologijos katedros vedėjas. Dėstė ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute bei Vytauto Didžiojo  universitete Kaune. 1995–1996 m. dirbo Lietuvių kalbos instituto direktoriumi. 1996–1998 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras [4].

Zinkevičius, Zigmas. Po aštuonerių metų: knygos „Prie lituanistikos židinio“ tęsinys. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Zinkevičius, Zigmas. Po aštuonerių metų: knygos „Prie lituanistikos židinio“ tęsinys. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Z. Zinkevičius – produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas, daug pasidarbavęs dialektologijos, istorinės gramatikos, kalbos istorijos, onomastikos srityse.  Yra išleidęs daugiau kaip 65 knygas, kai kurios iš jų išverstos į 5 užsienio kalbas. Reikšmingi Lietuvos kalbotyros mokslui yra akademiniai Z. Zinkevičiaus veikalai: „Lietuvių dialektologija“ (Vilnius, 1966), daugelio metų lietuvių kalbos tyrinėjimo darbą apibendrinantis šešių tomų veikalas „Lietuvių kalbos istorija“ (Vilnius, 1984–1995), už kurį 1995 m. buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Lietuviškų asmenvardžių kilmei ir raidai, vardažodžių istorijai skirtas daugiau kaip 840 puslapių veikalas „Lietuvių asmenvardžiai“ (Vilnius, 2008), kuriai duomenis mokslininkas kaupė daug dešimtmečių.
Aktualumo nepraranda studijų vadovai „Lietuvių kalbos dialektologija“ (Vilnius, 1978) ir dviejų tomų „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (Vilnius, 1980–1981), knygos „Lietuvos poteriai“ (Vilnius, 2000), keturi tomai „Rinktinių straipsnių“ (Vilnius, 2002–2004), „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ (Vilnius, 2005), „Lietuvių tautos kilmė“ (Vilnius, 2005), „Lietuvių tarmių istorija“ (Vilnius, 2006), „Tautos kilmė“ (Vilnius, 2006), „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“ (Vilnius, 2007), „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“ (Vilnius, 2010) bei kt. Kiekvienai tautai svarbi istorinė atmintis, neteisingi Lietuvos istorijos vertinimai po nepriklausomybės atkūrimo aptariami Z. Zinkevičiaus knygoje „Istorijos iškraipymai“ (Vilnius, 2004). Mokslininkas Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė daugiau kaip 1200 straipsnių įvairiais lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos klausimais, recenzavo daugybę lituanistikos veikalų [4].
Nepamirštami akademiko nuopelnai lietuvybės skatinimo ir išsaugojimo veikloje Pietryčių Lietuvoje, Vilnijos krašte. Minėtinos Rytų Lietuvai, Vilnijos kraštui aktualios knygos: „Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ (Vilnius, 1977), „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (Vilnius, 1993), kuri išleista ir rusų kalba, taip pat „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (Vilnius, 2010).

Z. Zinkevičius buvo daugelio akademijų narys: Lietuvos mokslų akademijos narys  (1990), Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (The Royal Academy of  Letters, History and Antiquities) narys (1982), Norvegijos mokslų akademijos narys (1991), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995), Lietuvių katalikų mokslų akademijos  narys (1991). Latvijos universiteto (1991) ir Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės  daktaras.  Taip pat yra daugelio premijų laureatas: Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1968), Herderio premijos laureatas (1994), Kazimiero Būgos premijos laureatas (1995), Nacionalinės mokslo pažangos premijos laureatas (2007). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1995) [4]. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2015).

Daug informacijos apie prof. Z. Zinkevičių yra jo autobiografinėse knygose. Apie visą savo gyvenimą pradedant mokslu pradžios mokykloje ir baigiant pasaulinio garso veikla ir darbais  pasakojama atsiminimų knygoje „Prie lituanistikos židinio“ [12] bei šios knygos tęsinyje „Po aštuonerių metų“ [11]. Pastarojoje autorius pasakoja ir apie savo gimtųjų apylinkių pasikeitimus po pusės šimtmečio (p. 169-171). Pateikiama akademiko žmonos, Reginos Zinkevičienės, atsiminimų apie jų šeimą (p. 177-181). Knygos pabaigoje įdėta bendra abiejų knygų Pavardžių rodyklė ir pirmosios dalies pataisymai bei papildymai. Darbo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje patirtį akademikas aprašė knygoje  „Kaip aš buvau ministru“ [9]. Autobiografinių publikacijų, pokalbių su spaudos atstovais yra „Rinktinių straipsnių“ 4-me tome [8]. Apie Z. Zinkevičių rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [5], Elenos Sliesoriūnienės knygoje „Inteligentų karta“ (Vilnius, 2006), „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, kitose Lietuvoje ir užsienyje leistose enciklopedijose, įvairiuose leidiniuose (žr.  toliau apie Z. Zinkevičiaus bibliografijas).

Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Nuopelnai mokslui neužgožė šio pasaulinio garso mokslininko žmogiškųjų savybių – paprastumo, kuklumo, nuoširdumo. „Ukmergės rajono gyvenviečių vardyno“ pratarmėje akademikas  rašė, kad  jau daugelį metų gyvena Vilniuje, tapo tikru vilniečiu. Jam brangus Vilnius, jo apylinkės, apskritai Vilnija. Tačiau nepamiršo ir gimtojo Ukmergės krašto [14]. Dalyvauja Antano Smetonos gimnazijos buvusių klasės draugų tradiciniuose susitikimuose bei įvairiuose renginiuose, vykstančiuose Ukmergės rajone [8].

„Ukmergę aplankau dažnai. Ji mano akyse – šviesus miestas, kuriame praleidau vaikystę ir pačias gražiausias dienas… Gimtinės miestas negali išnykti iš žmogaus atminties…“, – teigia profesorius [10].

2000 m. prof. Z. Zinkevičius buvo išrinktas į laikraščio „Gimtoji žemė“ skaitytojų kasmet  renkamą populiariausių  ukmergiškių dešimtuką [11].

Neatsitiktinai dalis Z. Zinkevičiaus darbų yra sietini su Ukmergės kraštu. Profesorius yra parašęs straipsnius „Ukmergės rajono tarmė“ [15], „Ukmergė ir lietuvių kalbos mokslas“ [13] bei kt. Didžiausia mokslininko dovana Ukmergės kraštui ir visai Lietuvai – knyga „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ [14]. Ištirta beveik šeši šimtai vietovardžių. Rašoma ne tik apie pavadinimų kilmę, bet ir kaip atsirado tiems pavadinimams pagrindą sudarę asmenvardžiai ar vandenvardžiai. Leidinys gana gausiai iliustruotas Ukmergės krašto nuotraukomis.

Zigmas Zinkevičius: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Zigmas Zinkevičius: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

2010 m. už šią knygą  akademikui buvo paskirta Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrinė Vlado Šlaito premija [1].
Kaip sakė autorius: „Ukmergė – tai pirmas Lietuvos rajonas, kuris turės savo krašto gyvenviečių kilmės knygą. Tai tarsi duoklė savo gimtajam kraštui“ [2].

2012 m. gegužės 17 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Zigmui Zinkevičiui buvo suteiktas Ukmergės rajono garbės piliečio vardas [2]. Jo  kandidatūrą tapti Ukmergės rajono garbės piliečiu pasiūlė Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos bendruomenė [3].
Atsiimdamas apdovanojimą Z. Zinkevičius kalbėjo, kad „jis, nors ir yra šimtaprocentinis vilnietis, nes jau septyniasdešimt metų gyvena Vilniuje, tačiau širdyje visada išliko ukmergietis“ [2].

1987 m., minint Z. Zinkevičiaus 60-ąsias gimimo metines, atskiru leidiniu buvo išleista kalbininko darbų bibliografija, kurią sudarė Mirga Griškevičienė ir Salomėja Peciulko. Į bibliografijos rodyklę įtrauktos Z. Zinkevičiaus publikacijos ir straipsniai apie jį iki 1986 m. imtinai. 1999 m. buvo išleistas tų pačių autorių parengtas antras,   pataisytas ir papildytas, šios bibliografijos rodyklės leidimas, kur suregistruota literatūra iki 1999 metų [6]. Pratarmę šiam leidiniui  „Gyvenimas gimtajai kalbai” parašė kalbininkas prof. Algirdas Sabaliauskas.
Z. Zinkevičiaus leidinio „Rinktiniai straipsniai“ IV tome publikuojama „Zigmo Zinkevičiaus darbų bibliografijos rodyklė“, kurioje suregistruoti mokslininko darbai nuo 1948 m. iki 2003 m. lapkričio mėnesio. Rodyklėje – 1483 įrašai. Rodyklę parengė Vilniaus universiteto vyriausioji  bibliografė Salomėja Peciulkienė [7].

Prof. Zigmas Zinkevičius mirė 2018 m. vasario 20 dieną Vilniuje, eidamas 94 metus. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Literatūra ir šaltiniai

1. Griškevičius, Kęstutis. Premija [Vlado Šlaito] – lietuvių kalbos tyrinėjimo ąžuolui. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2010, gruod. 14, p. 5.
2. Krikštaponytė, Eglė. Akad. prof. habil. dr. Z. Zinkevičiui – Ukmergės r. Garbės piliečio vardas. – Iliustr. // Voruta. – 2012, birž. 9, p. 1, 11.
3. Nemunaitienė, Vilma. Garbės piliečiu tituluotas garsus kalbininkas. – Iliustr. // Ukmergės žinios. – 2012, birž. 5, p. 1-2.
4. Sabaliauskas, Algirdas. Zinkevičius Zigmas: [biografija]. – Portr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, 2008. – P. 613-614.
5. Voverienė, Ona. Gimtoji kalba – visas jo gyvenimas:  apie prof. habil. dr. Zigmą Zinkevičių, akademiką kalbininką. – Portr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 569-580.
6. Zigmas Zinkevičius: bibliografijos rodyklė: antras pataisytas ir papildytas leidimas / sudarė M. Griškevičienė ir S. Peciulkienė. – Vilnius, 1999. – 101 p.:  portr.
7. Zigmo Zinkevičiaus darbų bibliografinė rodyklė / sudarė Salomėja Peciulkienė // Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai. – Vilnius, 2004. – T. 4, p. 297-374.
8. Zinkevičius, Zigmas. „Jei tik leis Aukščiausiasis…“ // Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai. – Vilnius, 2004. – T. 4, p. 40-43.
9. Zinkevičius, Zigmas. Kaip aš buvau ministru: [atsiminimai]. – Kaunas, 1998. – 135, [1] p.
10. Zinkevičius, Zigmas. Pokalbiai: [apie Ukmergę] // Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai. – Vilnius, 2004. – T. 4, p. 30-34.
11. Zinkevičius, Zigmas. Po aštuonerių metų:  knygos „Prie lituanistikos židinio” tęsinys. – Vilnius, 2006. – 223, [1] p.:  portr.
12. Zinkevičius, Zigmas. Prie lituanistikos židinio. – Vilnius, 1999. – 519, [1] p.: iliustr.
13. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergė ir lietuvių kalbos mokslas // Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 481-482.
14. Zinkevičius, Zigmas.Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011. – 143, [1] p.: iliustr.
15. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono tarmė. – Santr. anglų k. // Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai. – Vilnius, 2002. – T. 1, p. 415-418.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2012; 2016

Dalintis straipsniu: