„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.

Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Širvintų rajonas Burniškių kaimas

Rūta Verkauskaitė, dabar gyvenanti Vilniuje, kilusi iš Širvintų rajono Pasodninkų kaimo, pateikia savo užrašytų atsiminimų apie Burniškių kaimą (Širvintų r., Čiobiškio seniūnija).

Burniškių kaimas
Parengė Rūta Verkauskaitė

Laikas nueina ir praeitin nusineša šimtmečius, nugramzdina į jos gelmes žmonių puoselėtus papročius, kasdienę buitį, išblukina paprasto kaimo žmogaus –  lietuvio paveikslą, išmintį, darbštumą, santykį su gamta, kitais žmonėmis. Ilgainiui prisiminimai išnyksta visiškai: pasakotojas atgula amžinojo poilsio,  gyvenimo tempas sparčiai iriasi pirmyn, žmonių kartos keičiasi. Su laiko tėkme, sparčiai besivystančiomis naujomis technologijomis ateina ir įsivyrauja kiti papročiai, keičiasi žmonių gyvenimo būdas.

Atsivertusi senąjį tėvų albumą žvelgiu į nuo laiko pageltusias nuotraukas, mintyse tebegirdžiu  mano Mamos  Genovaitės  Kupčiūnaitės-Verkauskienės   (1917–1999),  dėdės Leono Kupčiūno (1915–1989), Olės Dikčiūtės-Marcinauskienės (1914–2005) pasakojimus, kas paskatino užrašyti prisiminimus apie anuomet, pačioje XX a. pradžioje Burniškių kaime gyvenusius mano prosenelius, senelius, gimines – Kupčiūnus. Didelę pasakojimo dalį užima lietuvių tautos tragedijos – okupacijos ir kovų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės vaizdai, tremtis ir sovietinių lagerių šiurpi kasdienybė, kurie skaudžiai palietė mano artimųjų gyvenimus.

Noriu atsiprašyti už tai, kad daugelio tų, apie kuriuos rašau, nežinau gimimo ir mirties datų, prisimenu ne visus vardus. Šventa tiesa tai: Jaunystė – kvailystė… Jaunam žmogui kartais atrodo, kad senų žmonių pasakojimai neįdomūs, įkyrūs arba net … kvailoki. O kuomet sulauki brandaus amžiaus ir tampi protingas – būna per vėlu…

APIE ČIOBIŠKĮ

Mano mama, Genovaitė Kupčiūnaitė-Verkauskienė pasakojo, kad burniškiečių gyvenimas buvo gaudžiai susijęs su Čiobiškiu: sekmadieninės mišios, atlaidai, didžiosios metų šventės, gegužinės, pavasarininkų ir šaulių būrio renginiai. Ji buvo bažnyčios choristė, pavasarininkė. Daug renginių jaunimui organizuodavo  kunigas Jonas Žvinys, o pasibaigus jiems, jaunimui suruošdavo vaišes.

Kartą, kai ji dar buvo nedidelė, pasikvietė Čiobiškių šile bėgiojančias Burniškių kaimo mergaites kunigas Jonas Žvinys ir rankomis suplojęs, nepiktai pabarė:

– Nagi, kodėl bėgiojat be darbo? Marš į bažnyčios chorą giedoti!

Taip prasidėjo repeticijos. Mama turėjo puikią muzikinę klausą, labai gražų balsą, todėl vargonininkas, vadovavęs chorui vertino jos gabumus.

Kartu chorą lankė ir jame giedojo Veronika Kupčiūnaitė (Varunė) iš Burniškių. Vėliau ji ištekėjo už Viktoro Stungio, gyveno Janionių kaime, mirė sulaukusi 96 metų (2013 m.). Iki mirties buvo šviesaus proto, gražiai piešė (daugiausia savojo kaimo vaizdus, liepą, augusią kaime prie šaltinio), kūrė eilėraščius. Vieną jos sukurtą labai gražų eilėraštį, laidojant Veroniką Stungienę, prie kapo duobės paskaitė moteris, kuriai posmus Veronika buvo atsiuntusi laiške.

Su buvusia choriste Birute Sakalauskiene susitikusios po daugelio metų Čiobiškyje, nuoširdžiai bendraudavo, ilgai tarp savęs kalbėdavosi, prisimindamos senuosius laikus: gražius jaunystės metus, choro repeticijas ir gyvenime išvargtus vargus…

Mamos, Genovaitės Kupčiūnaitės-Verkauskienės pasakojimai

***

… Prasidėjus karui į mūsų šalį įžengė vokiečių armija, jie vijo iš šalies rusus. Tuomet Nerimi plaukė daug kūnų… Baisus vaizdas šiurpino žmones, o karui baigiantis – vokiečių kariai spruko, taip pat savo gyvybes paaukoję upei…

***

… Pasakojo, kad kartą iš Čiobiškio plaukė valtimi per Nerį jauna mergina. Buvo labai susipykusi su broliu (o gal jie tiesiog nesugyveno ir neapkentė vienas kito), todėl šis sugalvojo baisų planą: valties dugne pragręžė skylę. Valtis nuplaukusi iki pusės upės prisipildė vandens ir sesuo nuskendo …

***

Ši upė neužšaldavo ir ledai neišplaukdavo kol „nepasiimdavo“ žmogaus gyvybės. Taip kitados kalbėjo seni žmonės.

***

BURNIŠKIŲ KAIMAS

KUPČIŪNAI

Jono Kupčiūno tėvai

Senelio tėtis, Petras Kupčiūnas (g. ~1848)  ir senelio pamotė (mano proseneliai) gyveno pas sūnų Joną Burniškiuose iki mirties. Tarp savęs senieji Kupčiūnai kalbėjo gudiškai.

Pasakojo, kad Petras Kupčiūnas turėjęs magiškų galių: pas jį atvažiuodavo ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir nuo Kaišiadorių (iš Užnerio) – kad „užkalbėtų“ nuo rožės, „nužiūrėjimo“ ir kitų ligų. Sakė, kad žmonėms tas padėdavo… Vasarai prasidėjus, šventuoju paveikslu nešinas, giedodamas šventas giesmes ir garsiai kalbėdamas poterius, apeidavo pasėlių laukus. Kol jis gyveno, audra niekada neišdaužydavo javų. Galbūt taip tik sutapo, tačiau jam mirus, tais pačiais metais užėjo didžiulė audra su liūtimis, žaibais ir ledų kruša, kuri suniokojo javus. Derliaus neliko ir metai buvo sunkūs, pritrūkdavo netgi duonos…

Jonas Kupčiūnas (1881–1959-01-27) (kaime vadino Jasiumi) apie 1909–1912 metus kaip ir daugelis jaunų lietuvaičių vyrų buvo išvykęs į Ameriką. Kelerius metus dirbęs pas fermerį, sėmėsi darbo patirties, išmoko ūkininkauti ir, grįžęs į Lietuvą apie 1912 metus, apsigyveno Burniškiuose, Čiobiškio parapijoje. Savo žinias ir patirtį, įgytus Amerikoje, pritaikė tvarkydamas savo ūkį. Vedė Kotryną Tveragaitę iš Rusių-Rago kaimo. Su Kotryna susilaukė penkių vaikų: Stepo, Elenos (vadino Aliūne), Genovaitės (Gėnės), Leono ir Albinos. Kotryna 1923 metais sunkiai susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Kelis metus panašlavęs Jonas Kupčiūnas vedė Uršulę ir su ja susilaukė dar dviejų dukterų: Aldonos ir Nastazijos.

Kotrynos Tveragaitės-Kupčiūnienės pasas, išduotas 1916 metais

J. Kupčiūnas buvo muzikantas – griežė smuiku. Su draugais – klarnetistu ir kontrabosistu muzikuodavo vestuvėse. Grįždami iš vestuvių susėsdavo ant kelmo pailsėti ir užgrodavo. Susirinkdavo vietiniai žmonės ir naktigonėje buvę vyrai pasiklausyti jų grojamos muzikos. Vestuvėse krėtė įvairius pokštus.

Prie namų buvo didelis sodas, o jame laikė bites ir bičiuliavosi su aplinkiniais bitininkais. Kartu kopinėdavo medų, o iškopinėję keldavo vaišes.

Apie 1930 metus pasistatė namus, ūkinius trobesius ir persikėlė gyventi į vienkiemį. Labai daug dirbo, taip pat daug dirbo ir mano mama Genovaitė, tetos Albina ir Aliūnė, dėdė Leonas. Gyventi buvo sunku, maitinosi  prastai, nes statant namus daug pinigų reikėjo statyboms, todėl produktus: sūrį, sviestą, kiaušinius  veždavo parduoti į turgų. Norėdamos gražiau pasipuošti būdamos jaunos merginos, turėdavo papildomai užsidirbti. Eidavo į Astraukos dvarą, vakarais verpdavo, ausdavo, siuvinėdavo.

Vėliau ištekėjusi Aldutė su vyru Jonu Dobrovolsku apsigyveno tuose namuose ir gyveno iki 1980 metų. Name įsiveisė „grybas“ ir Dobrovolskai buvo priversti išsikelti gyventi kitur.

1948 metų gegužę Jonas ir Uršulė Kupčiūnai bei jų dukros Albina ir Nastazija (Nastutė) buvo ištremti į Sibirą, Igarką. J. Kupčiūnas 1959 tremtyje mirė. Tuo metu Aliūnė ir Gėnė buvo ištekėjusios ir gyveno kitur: Aliūnė ištekėjo už Stasio Misiūno (kovos už nepriklausomybę partizano, ištremti su vaikais į Jarcevą); Genovaitė ištekėjo už našlio Stanislovo Verkausko, kilusio iš Janionių kaimo ir gyveno Pasadnykų kaime, Gelvonų parapijoje.

1975 m. Jono Kupčiūno palaikai sūnaus Leono pastangomis iš Igarkos parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Čiobiškio kapinėse. Ilgus metus išgulėjęs amžino įšalo žemėje, kūnas buvo nesuiręs ir atrodė, lyg būtų vakar palaidotas… Palaidojo šalia pirmosios žmonos Kotrynos. Vėliau tenai amžinojo poilsio atgulė: Albina, antroji žmona Uršulė, Leonas.

Sugrįžimas į tėviškę… Jono Kupčiūno palaikų perlaidojimas. Čiobiškis. 1975 m.

Stepas Kupčiūnas (1913–1978) – vyriausiasis Kupčiūnų sūnus. Tėvų buvo leidžiamas mokytis, baigė gimnaziją Gelvonuose ir buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenėje jam labai patiko, todėl baigęs tarnybą pasiliko toliau tarnauti, tapo karininku. Buvo labai patrauklus jaunuolis, mylimas panelių, išdidus, į kaimo vakarėlius nevaikščiojo, o kaimynai sakydavo: „Oi, koks gražus Jasiaus Stepas parvažiuoja: toks raudonais veidais, riebus“…

Lietuvą okupavus rusams, Lietuvos kariūnai pateko į nelaisvę okupantams, tačiau jam ir dar keliems kariškiams pavyko pasprukti. Vieną naktį Stepas su žmona Stase pasibeldė Pasadnykų kaime į sesers Gėnės namų duris. Pasadnykuose slapstydamasis nuo NKVD“istų persekiojimo, gyveno kelis metus, vėliau išvyko gyventi į Vilnių. Iki pensijos dirbo Vilniaus Akademiniame dramos teatre buhalteriu, mirė 1978 metais. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Elena Kupčiūnaitė-Misiūnienė (1915–1985) – ištekėjo už Stasio Misiūno ir išvyko gyventi į Slabados kaimą Žaslių valsčiuje.  

Stasys Misiūnas buvo labai darbštus ir pavyzdingas ūkininkas, sumaniai tvarkęs savo ūkį. Ūkininkų sąjungos narys, vedė ūkio apskaitą, laikė veislinius galvijus, arklius, avis.

Lietuvą okupavus sovietams nedvejodamas stojo į kovų už Lietuvos laisvę gretas. Vienos operacijos metu Čiobiškyje NKVD“istų buvo suimtas ir 1945 m. rugpjūčio 29 d. Karinio tribunolo nuteistas 20 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Vorkutos lageryje. 1955 m. balandžio 4 d. paleistas į tremtį Jarceve, Krasnojarsko kr. 1959 m. kovo 18 d. paleistas apsigyveno Minsko sr., Stolbcovo r., kur 1964 m. mirė.

Šeima buvo ištremta į Jenisejsko r., Vorogovo gyv., apgyvendinta prie Jenisiejaus. Vėliau gyveno Baltarusijoje, Stobcuose. Apie 1966-uosius metus Elena Misiūnienė su jau suaugusiais vaikais ir seserimi Albina grįžo į Lietuvą, apsigyveno Jonavoje.

Sūnaus Stepo pastangomis Stasio Misiūno palaikai perlaidoti Lietuvoje, Jonavoje.

Leonas Kupčiūnas (1920–1988) – Didžiosios  Kovos apygardos štabo ginkluotės skyriaus viršininkas, politinis kalinys ir tremtinys. Apie jį daug rašyta, todėl apie tai, koks jis buvo patriotas ir Tėvynės gynėjas – nekartosiu, tačiau pateiksiu kelis jo gyvenimo epizodus, kurie nepublikuoti. Vaikas būdamas labai mylėjo arklius, todėl mažas būdamas „vaidindavo“ šį gyvulėlį ir po kaimą bėgiojo keturpėsčias… Leonas Kupčiūnas, mokytojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo narys, 1948 m. suimtas, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems tremties. Kalintas Norilske, Chabarovsko krašto lageriuose. Nuo 1958 m. gyveno tremtyje. 1979 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. L. Kupčiūno žmona Leonora Kupčiūnienė (Kliukaitė) (1926–2005) suimta 1950 m. ir ištremta į Mordoviją, dukra Laimutė išvežta su seneliais ir tetomis.

Su Leonora santykiai pašlijo. Jiedu išsiskyrė ir sukūrė naujas šeimas. Leonas dar tebegyvendamas tremtyje Kemerovo srityje, Šeregeše, vedė Pranutę, su kuria susilaukė dukros Rimos. Atlikęs bausmę lageriuose, jis ilgai neturėjo teisės grįžti į Lietuvą nuolat gyventi. Kas antrus metus atostogų metu trumpam grįždavo į Tėvynę aplankyti giminių, pas kiekvieną paviešėdamas po vieną dieną.

Kai pasisvečiavęs pas mus Pasadnykuose dėdė Leonas išvažiuodavo iš mūsų namų, būtinai į kiemą „atklysdavo“ koks nors neaiškus tipas… Apsimetęs girtu, pasiklydusiu prašalaičiu, klausdavo kelio arba paprašydavo vandens atsigerti… Mes žinojom, kas jis toks, nes dėdę uoliai stebėjo saugumiečių akys…

Kartą po aršaus mūšio Leonui buvo peršauta koja. Naktį kovos draugai atvežė sunkiai sužeistąjį pas seserį Gėnę. Pasadnykuose po duonkepe krosnimi iškastoje slėptuvėje jis gyveno kol žaizda apgijo. Kai jau galėjo vaikščioti, vėl atvyko bendražygiai ir naktį išsivežė. Sekančią dieną Verkauskų namus Pasadnykuose apsupo NKVD būrys ir krėtė: ieškodami partizano išardė grindis, apgadino krosnį, krėtė ūkinius pastatus… Nieko neradę, išsinešdino (jau buvo suspėta į buvusią slėptuvę pripilti žemių ir papečkyje sutupdyti vištas…).

Apie 1980-sius grįžo į Lietuvą visam laikui ir apsigyveno Prienų rajone, Daugšiagiryje. Vėliau sunkiai susirgo, po insulto jį ištiko paralyžius ir 1989 m. žiemą jis mirė Kaune. Palaidotas Čiobiškyje. Prieš mirtį (kaip gaila, juk tiek nedaug buvo telikę iki Nepriklausomybės atkūrimo!) sakė aplinkiniams: ateis Nepriklausomybė, vaikai, pamatysit. Ir labai greitai“. Visi galvojom, kad tai ligos pasekmė,  nesinorėjo tikėti tuo, nes geležinė uždanga tuo metu mums atrodė neįveikiama… O jis jau Lietuvoje gyvendamas bendravo su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais ir padėtį tikrai žinojo.

Albina Kupčiūnaitė (1922–1976) – jauniausioji Kotrynos ir Jono Kupčiūnų duktė. Gyvenimą pragyveno vieniša, šeimos nesukūrė. Visą laiką gyveno su sesers Elenos šeima, mirė Jonavoje 1974 metais. Buvo labai pasiligojusi, atsidavusi tikėjimui, pamaldi, nuolanki ir romaus būdo. Turėjo labai gražų balsą ir dažnai su mano mama dainuodavo partizaniškas dainas.

Palaidota Čiobiškyje.

Aldona Dobrovolskienė ir Nastutė Lapinskienė (Kupčiūnaitės) –  Uršulės dukros.

Aldona ištrėmus tėvus gyveno pas seserį Gėnę Verkauskienę Pasadnykuose. Slapstėsi. Buvo labai energinga, daili ir linksma mergina. Labai greitai susidraugavo su kaimo jaunimu ir buvo mylima visų, t.tarpe ir vyresniųjų kaimo žmonių. Netrukus susipažino su Jonu Dobrovolsku iš Keižionių ir už jo ištekėjo. Gyveno Burniškiuose, vėliau persikėlė į Labūnavos kaimą. Aldona mirė 1996 metais.

Nastutė – Grįžusi iš tremties ilgai gyveno Burniškiuose pas seserį Aldoną. Ištekėjo už Zenono Lapinsko ir gyveno Babriškių kaime, vėliau apsigyveno Juknonyse.

Abi palaidotos Juknonių kapinėse.

AUGONIAI

Lietuvių kovose dėl Tėvynės išvadavimo metu, Augonių, gyvenusių Talačiškio kaime (šalia Burniškių) sūnus Stasys – dingo. Nei gyvo, nei tarp žuvusiųjų miestelio aikštėje numestų – niekas nematė. Taip praslinko metai, kiti. Augonienė raudojo ir maldose prašė Viešpaties, kad bent mažą žinelę atsiųstų: gyvas jos Staselis ar jau galvelę kur padėjęs… Kad nors slapčiomis žvakelę turėtų kur uždegti, maldą už sielos ramybę sukalbėti… Su viskuo žmogus susitaiko, laikas – puikus daktaras, gal ir ne visas žaizdas užgydo, bet šiek tiek skaudulį apramina.

Praėjus keleriems metams, šiek tiek aprimus kovų audroms, į Pasadnykus atėjo laiškas, adresuotas Gėnei Verkauskienei. Ant voko atgalinis adresas buvo U.S.A. Laiškas parašytas užuominomis, nepasirašytas: nei vardo, nei pavardės, bet visgi… Kam reikėtų pranešti džiugią žinią, perskaičiusi laišką Gėnė suprato… Augonių šeimoje tuomet džiaugsmas liejosi kartu su ašaromis.

Stasys Augonis ilgai gyveno Amerikoje, grįžo į Tėvynę jau po Nepriklausomybės paskelbimo, apie 1996-uosius metus.

Palaidotas Ukmergėje.

Gėnės Kupčiūnaitės-Verkauskienės pasakojimai iš kaimo gyvenimo

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui į Burniškių kaimą užklydo pavargėlis. Jis keliavo iš miesto, buvo labai nusilpęs iš bado. Visi kaimo žmonės nešė maistą kas ką turėjo. Žmogus valgė, valgė, valgė… Pamaitintą bėdžių paguldė Kupčiūnų klojiman miegoti. Rytą žmogų rado negyvą… Gal geradariai nežinojo, kad išbadėjusiam žmogui negalima buvo duoti tiek daug maisto.

Sakė, kad po to ėmė dėtis labai keisti ir nepaaiškinami dalykai. Net ir suaugę bijodavo tamsiu paros metu po vieną eiti į klojimą. Visi šeimos nariai, net ir skeptiškai tuos dalykus vertinęs vyriausias sūnus Stepas, įsitikino, kad kalbėta ne šiaip sau… Nakvoti po vieną tenai neidavo… Vėliau, kai persikėlė į vienkiemius, klojimą nugriovė.

***

Burniškių kaime gyveno Bautruvienė su sūnumi. Kartą jos sūnus Pranas žiemos metu vakarėjant mišku ėjo namo ir sutiko būrį vilkų. Vaikinas persigando ir prarado sąmonę. Atsipeikėjęs pamatė, kad vilkų jau nėra,  jie jo visai nelietė ir vaikinas kaip nesavas parslinko į namus. Sveikata pradėjo greitai blogėti: pasimaišė protas, prarado kalbos dovaną: negalėjo pratarti žodžio, o tiesiog mykė. Išvaizda pasikeitė irgi: galva tapo didelė, rankų ir kojų sąnariai išsikraipė, ant kojų atsirado žaizdos, jos pūliavo. Turbūt nereikia sakyti, kas karštą vasarą darėsi: aplink vargšo kojas zyzdavo musės…  Daktarai niekuo padėti negalėjo. Nepadėjo ir užkalbėjimai. Namuose neretai tapdavo agresyvus ir nesuvaldomas. Kai supykdavo – bejėgis, nuo vėjelio pūstelėjimo linguojantis silpnas žmogeliukas virsdavo tikru siaubūnu: atsirasdavo nežmoniška jėga. Reikėjo spėti išbėgti ir nesimaišyti jam po akimis…

Kaimynai norėdami užsisėdėjusi svečiuose Praną išprašyti iš trobos, išvesdavo ant tako ir stumtelėdavo į namų pusę, tada jis bėgdavo ristele ir sustodavo tik tada, kai užkliūdavo už akmens ar medelio ir pargriūdavo. Kas nors pamatęs pakeldavo ir parvesdavo namo, antraip – gulėtų ir gulėtų…

Motina matydama sūnaus kančias, matyt pasikalbėjo su daktarais ar vaistininku, nupirko vaistų, kuriuos vartojant su maistu, žmogus silpsta kol nusilpsta galutinai… Kai ji įeidavo į sūnaus kambarį maistu, kuriame nebūdavo vaistų, nešina – viskas būdavo gerai, tyliai suvalgydavo, bet jeigu maistas su vaistais, tuomet ligonis visai pasiusdavo:

– Kokį čia velnią man neši?!

Moteriškė vos spėdavo pabėgti. Niekaip to nesuprato niekas: ar tikrai jis iš tolo juto, kad į maistą įdėta vaistų, kurie neskleidė jokio kvapo?

Ilgai kankinosi Pranas, taip pat ilgai ir jo motina. Atsivėrė gilios žaizdos ant kojų ir rankų, išsisukinėjo sąnariai, Pranas pradėjo gyvas pūti. Ypač sunku būdavo naktį: vargšas rėkdavo nesavu balsu kamuojamas skausmų. Taip tęsėsi ne vienerius metus…

Vieną žiemą rado jį laukuose negyvai sušalusį, matyt bėgusį, užkliuvusį už kelmo ir neatsikėlusį….

Žmonės sakė – buvo velnio apsėstas…

***

Čiobiškyje gyveno žydas Icka, kuris gamino ir po kaimus vežiodavo degutą. Ūkininkai noriai pirkdavo jo produkciją, nes tai reikalinga ūkyje. Kai atvažiuodavo į Kupčiūnų kiemą ir tuo metu nieko nebūdavo namuose, jis pripildydavo puodynes, puodus arba milžtuves degutu. Kai atvažiuodavo užmokesčio, senelis sakydavo:

– Nagi, Icekai, man sugadinai gi kibirus ir puodynes, kur dabar pieną pilsiu?
– Ui, Kupčiūnas, taigi kitokių aš neradau!

Sugyveno lietuvis su kitataučiais. Niekas nesityčiojo nei iš žydelio, nei iš čigono ar gudo. Kažkaip užteko vietos po saule ir vieniems ir kitiems…

Žydelis Icekas baigė savo kelionę šia žeme 1941-aisiais, užėjus rudajam marui. Matė žmonės Čiobiškyje: varė Iceką su kitais žydais ginkluoti vokiečių kareivos su šunimis. Mano senelis parėjęs namo balsu raudojo: sakė, Icekas taip pasižiūrėjo į šalikelėje stovinčius kaimiečius, o žvilgsnis jo buvo toks, kad jau jis amžinai atsisveikina… Tuo metu jam nusmuko rūbas ir vokietis automato buože per nugarą vožė. Ir nusivarė Čiobiškio Iceką… tenai…

***

Anuomet jaunimas linksminosi gražiai, kultūringai, jokiu būdu nevartodavo alkoholinių gėrimų eidami į linksmintis: į atlaidus, gegužines ar į kaimo vakarėlius (šokius). Jau geriau pakramtydavo svogūno ar česnako, bet degtine dvokti buvo gėda ir… negarbinga.

Jaunimas sueidavo sekmadieniais pasišokti ir padainuoti. Žaisdavo žaidimus „fantą“, „dalindavo žiedą“, populiariausi šokiai būdavo valsas, polka, kadrylis, eidavo šokti ratelį. Vakaronės ilgai netrukdavo, saulei leidžiantis skirstydavosi namo.

Visus pavasario sėjos, vasaros šienapjūtės ir rugiapjūtės bei rudens derliaus nuėmimo darbus nudirbdavo patys, šeimynos nesamdė. Ypač sunkūs darbai būdavo rugiapjūtėje: vasaros karštis, dulkės, ašakos – vargino pjovėjus ir pėdų rišėjas.

Ne lengviau būdavo ir ankstų rytą, dar saulutei tekant, šalnos pakąsta žole basomis paskui karves bėgioti. Ganyti – buvo vaikų darbas, o sakė, kad Burniškiuose skerdžius piktas buvo ir ne kartą piemenukams teko jo bizūną pajusti…

Pavasarį mėšlavežio metu, mėšlą po dirvą išbarstyti tekdavo … rankomis. Šakių nebuvo, o gal jų tiesiog nepirko. Žiemos metu troboje vaikai sėdėdavo basi. Jeigu spausdavo šaltis, tada sulipdavo ant pečiaus pasišildyti. Klumpaitės visiems šeimos vaikams tebuvo vienerios: jeigu reikėdavo kur nors tolėliau nuo sodybos paėjėti…

Kupčiūnų šeimoje vaikus mokė būti mandagiais, klausyti vyresniųjų, jaunimo tarpe elgtis dorai. Daugiausia šeimos tėtis pateikdavo pavyzdžius iš kitų žmonių gyvenimo, jų padarytas klaidas ir aiškino, kaip nedera elgtis.

***

Kupčiūno Jono brolis Petras (vadino Petruška) gyveno kitoje trobos pusėje (dviejų galų namą skyrė priemenė). Jų šeimoje augo keturi vaikai: dukros Jadvyga ir Olė, sūnūs Kastantas ir Jonas. Mano mamos pusseserės ir pusbroliai augo šiek tiek lengviau, buvo mažiau verčiami dirbti, turėjo daugiau laiko ilsėtis, vakarais iš jų gryčios pusės dažnai pasigirsdavo armonika. Gal todėl, kad turėjo tikrąją mamą, kuri labiau pagailėdavo savųjų vaikų? Visgi, ne pamotė…

Su širdgėla stebėjo tetos Kupčiūnienės šeimą, kur augo tik du vaikai: Viktoras ir Veronika. Jiems ir skanėstų dažniau būdavo paduota ir ilgiau pamigdyti… Anksti rytą kai išgindavo gyvulius į ganyklas, kol vaikai pamiegos ir saulutė palypės aukštyn, pradės daugiau šildyti, gyvulių paganyti ateidavo pati teta…

Užgrūdino mano Mamutę, tetas ir dėdę sunkūs darbai, kasdieninis fizinis ir dvasinis muštras. Gal todėl dėdė Leonas iškentėjo tardymus NKVD rūsiuose, kankinimų skausmą ir patyčias, lagerių ir tremties baisybę? Sveikata jo buvo puiki, nors… Nemanau, kad tai praėjo be pėdsakų: susirgo staiga, ištiko paralyžius, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido sunkiai suvokdamas aplinką, mažai tegalėjo  judėti… Kas žino, jei ne ši gyvenimo Golgota, gal būtų sulaukęs Nepriklausomybės Lietuvoje?

Sunki dalia ir tremtis savo gniaužtais palaužė tetų Aliūnės ir Albinos sveikatą. Šaltis, badas, baimė ir, kas be ko, gimtųjų namų ilgesys – įrėžė neišdildomą žymę giliai giliai širdyse…

RUSIŲ RAGO KAIMAS

Olė Dikčiūtė-Marcinauskienė (1914–2005). Kilusi iš Rusių Rago. Su Juozu Marcinausku susipažino Čiobiškyje šiam vargonininkaujant bažnyčioje, vėliau sukūrė šeimą, apsigyveno Gelvonuose. Sovietams okupavus Lietuvą, Juozas išėjo partizanauti ir, kaip daug kartų rašė spauda, žuvo per susišaudymą Čiobiškyje. Žuvus vyrui, Olytė pasiliko mergautinę pavardę ir su sūneliu Vidimantu išvyko gyventi į Vilnių. Labai daug patytė vargo, baimės ir neteisybės, kol naujai susitvarkė savo gyvenimą. Norėdama apsaugoti sūnų nuo persekiojimų, pati pasiliko savo mergautinę pavardę – Dikčiūtė ir sūnus buvo ne Marcinauskas, o Dikčius. Kol Olytė Vilniuje gavo bendrabutį, Vidimantas gyveno pas savo tetą, Olės seserį Bronę Lekavičienę Žasliuose.

Iki pensijos dirbo „Aušros“ siuvimo fabrike, buvo sąžininga, jautri, atlaidi savo priešams ir be galo tikinti. Būdama jau beveik 90-ties metų, nors ir labai sunkiai vaikščiojo, į bažnyčią stengdavosi nueiti.

Gyvenimas sudavė dar vieną skaudų smūgį: sūnus Vidimantas susirgo nepagydoma liga ir mirė metais anksčiau už mamą. 2005 metais mirė ir pati Olytė – pragyvenusi gana nelengvą visą savo gyvenimą…

* Onutė Tveragaitė (mirė apie 1979 m.) – iki pensijos ir būdama pensininke dirbo Čiobiškio girininkijoje – sodino mišką. Gyveno viena Rusių Rago kaime (po jos mirties jos namus nusipirko tautodailininkas, medžio drožėjas). Buvo staigaus būdo, tiesmukiška, tačiau buvo labai geros širdies. Aktyvi bažnyčios bendruomenės narė, tretininkė, auklėjusi ir akylai stebėjusi „nedorus“ žmones, netgi … paties Čiobiškio klebono elgesį drįso kritikuoti…

PABAIGAI

Surašiau tai, ką daug kartų girdėjau pasakojant mano Mamą. Tie pasakojimai – tyro ir gaivaus šaltinio versmė – ilgais žiemos vakarais, prie besikūrenančios krosnies sėdint ir jų klausantis, liejosi it praeitų dienų sakmė, kaip skambus aidas, atkartojantis įvykį po įvykio. Dora, tikėjimas, meilė artimui, pagarba senam žmogui – vertybės, giliai įaugusios kasdienybėje tuomet, tarpukario Lietuvoje ir kurias mums, vaikams, nuo mažumės skiepijo tėvai jau dabartiniais laikais. 

Apie savo tėvelius, kurie kilę nuo Čiobiškio, esu parašiusi savo rašinyje apie Pasadnykų kaimą, kurį galbūt kada nors pasiseks patalpinti į „Bičių korį“. Ten daug nuotraukų: jos austos lovatiesės, drobės, siuvinėjimo ir pynimo iš šiaudų darbeliai. Ji ne tik nuostabiai gražiai dainavo, bet ir kaip minėjau, audė, siuvinėjo, pynė iš šiaudų krepšelius ir gražiai piešė.

Dar kartą atsiprašau tų, kurie skaitys: kad vienas ar kitas įvykis aprašytas ne taip konkrečiai, kaip turėtų; kad nėra žmonių gimimo ir mirties datų, ir, gal aš papasakojau ne visai taip, kas iš tikro nutiko… Viena galvoju, kad šios labai senos ir, drįstu teigti, autentiškos nuotraukos, fotografuotos pačioje XX a. pradžioje, dokumento (paso) kopija – skaitytojui bus įdomios.