„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.

Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Vilniaus vaizdų atvirukai iš Stepo Kupčiūno albumo

Pirmas iš kairės – Stepas Kupčiūnas, viduryje – jo žmona Stasė Kupčiūnienė

Pateikiama maža dalis atvirukų, tik tie, kurie susiję su Vilniaus kraštu, iš Stepo Kupčiūno (1913–1978) didelio albumo. Albumu maloniai leido pasinaudoti S. Kupčiūno dukterėčia Rūta Verkauskaitė. Štai ką ji papasakojo apie savo dėdę ir jo kolekciją:

„Atvirukus kolekcionavo mano dėdė, mamos brolis, Stepas Kupčiūnas – vyriausiasis Kupčiūnų sūnus. Tėvų buvo leidžiamas mokytis, baigė gimnaziją Gelvonuose ir buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenėje jam labai patiko, todėl baigęs tarnybą, pasiliko toliau tarnauti, tapo karininku. Buvo labai patrauklus jaunuolis, mylimas panelių, išdidus, į kaimo vakarėlius nevaikščiojo, o kaimynai sakydavo: „Oi, koks gražus Jasiaus Stepas parvažiuoja: toks raudonais veidais, riebus“… (anuomet vienas iš „grožio kriterijų“ buvo tas, kad jeigu žmogus apkūnus – jis gražus, o sulysęs – „striošnas“…).

Lietuvą okupavus sovietams, Lietuvos kariūnai pateko į nelaisvę okupantams, tačiau dėdei ir dar keliems jo likimo draugams pavyko pasprukti. Vieną naktį Stepas su žmona Stase pasibeldė Pasadnykų kaime (Širvintų r.) į sesers (mano mamos, Genovaitės Verkauskienės) namų duris. Pasadnykuose slapstydamasis nuo NKVD“istų persekiojimo, gyveno kelerius metus, vėliau išvyko gyventi į Vilnių. Iki pensijos dirbo Vilniaus Akademiniame dramos teatre buhalteriu. Turėjo be galo gražų braižą [tai matyti iš pateikamo užrašo ant voko], buvo meniškos sielos žmogus. Mirė 1978 metais. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Ši albumą po jo mirties atidavė dėdienė, kaip prisiminimą apie dėdės pomėgius. Kada pradėjo rinkti atvirukus, kiek ilgai tai truko ir iš kur juos gavo – nieko pasakyti negaliu, nes nežinau“.