Alinka (Alynka)

Alinka yra Elektrėnų seniūnijoje. Kaimas susiliejęs su Elektrėnų miestu – Elektrėnais laikoma kairioji Raistinės gatvės kelio pusė, o Alinkai priklauso namai dešiniojoje pusėje (važiuojant nuo Elektrėnų Abromiškių link) bei Geibonių gatvės pradžia (abipus kelio Elektrėnai – Geibonys).

Alinkoje gyvena 28 žmonės: 13 vyrų ir 15 moterų (2021) [7].

Daugiausia rašyta apie Alinkos apylinkėse vykdytus archeologinius tyrimus. Apie Alinkos pilkapyną rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], archeologų Reginos Volkaitės-Kulikauskienės [14], dr. Audronės Bliujienės [4, 5], kuri 1982–1985 m. vadovavo archeologinei ekspedicijai Alinkos (Raistinės) pilkapyne, taip pat Vytauto Juškaičio [8] straipsniuose.
Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų“ [1] bei etnografinėje-istorinėje apžvalgoje „Buvom“ [2] užrašyti keli Alinkos kaimo gyventojų pasakojimai, legendos apie šį kaimą ir jo istoriją, gyventojus, įvykius. Pasakojimus surinko ir užrašė kraštietė etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė.

Alinkos kaimas minėtas XVIII a. dokumentuose [9]. Tačiau žmonės šiose apylinkėse gyveno greičiausiai dar akmens amžiuje, tai rodo šalia Alinkos kaimo (užlieto Puikino ežero šiaurės rytinėje kranto kalvoje, dabar – rytinėje Elektrėnų marių pakrantėje) esantis Alinkos (Raistinės) pilkapynas (X–XII a.). 1971 m. atliktų žvalgomųjų tyrimų metu rasta 14 apardytų pilkapių, surinkta 9–13 a. sudegusių, sulaužytų žalvarinių, geležinių dirbinių [3].

1971 m. pilkapyną žvalgė Istorijos institutas [12]. 1982–1985 m. pilkapyną tyrė Trakų istorijos muziejus (tyrinėjimų vadovė – Audronė Bliujienė). Ištirti 23 pilkapiai, rasta X–XII a. sudegintų žirgų kapų ir jų aprangos liekanų [3, 10], taip pat nedegintų ir simbolinių žirgų kapų, įkapių [14], žmonių kapų [5].

Tarpukario Lietuvoje Alinkos kaimas priklausė Sabališkių seniūnijai [11]. Iki 1939 m. Alinka buvo gatvinis kaimas, prieš karą padalintas į vienkiemius [2]. Kaime buvo 5 sodybos – Sabonių ir Kučinskų [13].
Alinkos senąjį kaimą, 1961 m. užtvenkus Strėvą, užliejo vanduo. Literatūroje Alinka laikomas išnykusiu kaimu [6, 11]. Dabartinė Alinka – tai naujos statybos nuosavų namų Elektrėnuose rajonas, o senųjų sodybų nėra likę.

Šio kaimo pavadinimas, kartu su kitais užlietų kaimų pavadinimais, yra iškaltas vienoje iš skulptūrų Elektrėnų skulptūrų parke. Šis parkas buvo įkurtas 2001 metais, tautodailininkės, drožėjos Vandos Umbrasienės iniciatyva [2].
Alinkos vardu taip pat pavadinta gatvė, esanti Elektrėnų nuosavų namų rajone.

Literatūra ir šaltiniai

1. Alinka, k. // Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 27–30.
2. Alinkos kaimas : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 29–30.
3. Alinkos pilkapynas, Raistinės pilkapynas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 343.
4. Bliujienė, Audronė. Alinkos (Raistinės) pilkapiai. – Iliustr. – Santr. angl., rus. – Bibliogr.: 54 pavad. // Lietuvos archeologija. – T. 8 (1992), p. 105–127; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladlibrary/245/105-127.pdf>.
5. Bliujienė, Audronė. Alinkos (Raistinės) pilkapyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1984/1985, p. 41–43; Prieiga per internetą: <http://www.atl.lt/1984-1985/41-43.pdf>.
6. Elektrėnams – 50 metų // Elektrėnų kraštas = Land of Elektrėnai. – Kaunas, 2010. – P. 10.
7. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-15]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
8. Juškaitis, Vytautas. Žirgų kapai Rytų Lietuvos pilkapynuose vėlyvajame geležies amžiuje (IX–XII a.). – Iliustr., schem. – Santr. angl. – Bibliogr.: 38 pavad. // Archaeologia Lituana. – [T.] 6 (2005), p. 139–163; Prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367153774116/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content>.
9. Kaimams prisiminti… : [apie Alinkos, Kakliniškių, Perkūnakiemio, Raistinės, Sabališkių, Šarkinės ir kt. kaimus] // Elektrėnų žinios. – 2010, rugpj. 6, p. 7.
10. Kazlauskas, Giedrius. Pilkapynai [Alinkos–Raistinės pilkapynas] // Elektrėnų kronika. – 2014, spal. 3–9, p. 7.
11. Mizeras, Vytautas. Elektrėnų apylinkės istorinė apžvalga // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 19, 174.
12. Tautavičius. Adolfas. 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). – Vilnius, 1971. – P. 72; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladreports/1532/45-98.pdf>.
13. Vietos, iš kurių kilo Elektrėnai // [surinko Ona Rasutė Šakienė]. Elektrėnų kronika. – 2011, lapkr. 4–10, p. 4, 5, 8.
14. Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Rytų Lietuvos pilkapiai : [Alinkos-Raistinės pilkapynas] // Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Lietuva valstybės priešaušriu. – Vilnius, 2001. – P. 21.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka), 2015, 2022