„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Antakalnio seniūnija / Antakalnis

Antakalnis – Vilniaus miesto dalis kairiajame Neries krante, aukščiau Vilnios žiočių, esanti į Šiaurės rytus nuo miesto centro. Ribojasi su Verkių, Žirmūnų, Senamiesčio, Rasų, Naujosios Vilnios seniūnijomis ir tęsiasi iki miesto ribos link Nemenčinės. Antakalnis turi seniūnijos statusą. Seniūnijos teritorijoje yra Antavilių, Aukštagirio, Aukštųjų Karačiūnų, Aukštosios Veržuvos, Didžiųjų Pupojų, Dvarčionių, Kairėnų, Kalnų, Liepinės, Lyglaukių, Mažųjų Pupojų, Mileišiškių, Pylimėlių, Šilo, Turniškių, Valakampių, Veržuvos, Vismaliukų, Žemųjų Karačiūnų gyvenvietės, Saulėtekio akademinis miestelis, Ežerėlio vasarvietė, Sapieginės kalvynas, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Kalnų, Pavilnių bei Šveicarijos miško parkai.

Antakalnio seniūnija yra antra pagal teritorijos dydį tarp kitų Vilniaus miesto seniūnijų. Seniūnijos plotas 77,2 km² arba 19,3% visos Vilniaus teritorijos. Gyventojų skaičius – 38940 (2011 m.) [5]. Antakalnyje aktyviai veikia bendruomenė (http://www.antakalnietis.lt/).

Antakalnio pavadinimas yra lietuviškos kilmės. Jis kilęs nuo seno priešdėlio „anta“ (dabar „ant“) plius „kalnas“. Ir iš tiesų šis miesto rajonas įsikūręs aukštumoje, tarp kalvų [8].

Surwiło, Jerzy. Pamiętam Antokol: przechadzki po Wilnie. - Wilno, 2005. Knygos viršelis

Surwiło, Jerzy. Pamiętam Antokol: przechadzki po Wilnie. – Wilno, 2005. Knygos viršelis

Vanagas, Jurgis. Primirštas Antakalnis. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Vanagas, Jurgis. Primirštas Antakalnis. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Apie Antakalnį parašyta knygų, paskelbta nemažai publikacijų. Nusipelniusio Lietuvos architekto, urbanisto, architektūros teoretiko, prof. Jurgio Vanago knygoje „Primirštas Antakalnis“ [18] rašoma apie šio mikrorajono kilmę, formavimosi raidą, praeities įvykius, faktus, su šia vietove susijusius žymius žmones ir jų veiklą. Knygoje yra įdomių iliustracijų, pavardžių rodyklė ir nemažas literatūros sąrašas. Vilnietis publicistas, rašytojas, ne vienos Vilniui skirtos publikacijos autorius Ježis Survilo (Jerzy Surwiło) išleidęs vertingą knyga lenkų kalba „Pamiętam Antokol“ [21]. Čia rašoma apie šios vietovės istoriją ir architektūrą, kapines, su Antakalniu susijusias įvairių tautų asmenybes. Pateikta daug senų ir naujų nuotraukų, yra bibliografija ir pavardžių rodyklė.

Antakalnio istorija, rūmai, bažnyčios ir kiti iki šių dienų išlikę bei jau dingę objektai aprašyti žymaus XIX a. istoriko, etnografo, publicisto Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [9], menotyrininko Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ [3]. Įdomiai apie Antakalnį pasakojama architektūros istorikės Mortos Baužienės knygoje „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ [2]. Net keliuose šios knygos skyriuose išsamiai rašoma apie Antakalnio pastatus, šios vietovės istoriją. Knygoje gausu šiuolaikinių fotografijų ir senosios ikonografijos. Įvairios informacijos apie Antakalnį – jo istoriją, urbanistiką, architektūros objektus, lankytinas vietas, gamtą – galima rasti knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [14]. Šioje knygoje yra literatūros apie Antakalnį apžvalga. Architektės Dalios Dijokienės knygoje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs“ (Vilnius, 2009), taip pat menotyros mokslų daktaro Almanto Samalavičiaus knygoje „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ (Vilnius, 2017) rašoma apie Antakalnio urbanistinę raidą.

Yra leidinių apie atskirus architektūros objektus. Apie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią galima paskaityti architekto Antano Spelskio leidinyje „Vilniaus baroko perlas“ (Vilnius, 1964) ir istoriko Stasio Samalavičiaus knygoje „Baroko šedevras“ (Vilnius, 1979), Stasio ir Almanto Samalavičių knygoje „Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“ [16], Mindaugo Paknio įvairiomis kalbomis išleistame leidinyje „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje“ [13], Mečislovo Sakalausko fotografijų albume „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia = Ss. Peter and Paul’s church“ [15]. Turistams skirtas Piotro Borysovičiaus (Borysowicz) vadovas lenkų kalba „Kościół św. Piotra i Pawła w Wilnie: przewodnik“ (Wilno, 1997). Apie Sapiegų rūmus išleista Rūtos Janonienės ir Evaldo Purlio studija „Sapiegų rūmai Antakalnyje“ [7]. Knygoje plačiai atskleidžiama rūmų istorija, perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida. Pateikiama pirmųjų aprašymų ir apžvelgiami istoriniai šaltiniai bei natūros tyrimai. Leidinyje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Labai vertingas skyrius „Svarbiausios Sapiegų rūmų Antakalnyje istorijos datos“. Jis susideda iš trijų dalių: „Laikotarpis iki Sapiegų“, „Sapiegų laikotarpis“ ir „Sapiegų rūmai po Nepriklausomybės atkūrimo ir jų likimas“. 2015 m. Šv. Jono bendruomenė išleido knygelę  „Sapiegų perlas: Trinitorių vienuolyno ir bažnyčios istorija: su angelo nuotykiais“ (Vilnius, 2015). Greta pažintinio teksto apie baroką, Sapiegų giminę ir vienuolyno ansamblio pastatą, pateikiama mažiesiems skaitytojams skirta J. Savicko pasaka, kurios tekstas ir piešiniai kviečia susimąstyti ir sekti gerojo angeliuko pavyzdžiu. 2014 m. išleistas gausiai iliustruotas leidinys „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ [19]. Knygoje analizuojama šio pastato architektūra ir istorija, rašoma apie lietuvybei didžiai nusipelniusį rūmų savininką inžinierių Petrą Vileišį ir kt. Pateikiama istorinė Antakalnio apžvalga. Informacijos apie keletą senųjų neišlikusių kulto pastatų (koplytėlių) yra senuosiuose vadovuose po Vilnių ir leidinyje „Nukentėję paminklai“ [1].

Antakalnis, net iki XIX a. pabaigos buvęs priemiestis, yra vienas seniausių Vilniaus rajonų, susiformavęs jau XV a. [3]. Nuo senų laikų per Antakalnį ėjo svarbus traktas, vedantis link šiaurinių valstybės sienų. Šiuo keliu žygiavo daugelis kariuomenių. 1956 m. Kalnų parke archeologai atrado XIV–XV a. sodybvietę. Antakalnyje kūrėsi turtingesni gyventojai, kilo ištaigingi gyvenamieji namai, kulto pastatai. Ypač gražiais ir jaukiais dvareliais bei ramiu gyvenimu Antakalnis garsėjo XVIII – XIX amžiuje [2, 3]. Aikštė priešais bažnyčią įvairiais laikais būdavo garsi miestiečių linksmybių vieta. Iki 1940 m. šioje aikštėje vykdavo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) atlaidai ir didelės mugės.

1893–1915 m. nuo Katedros į Antakalnį kursavo arklių tramvajus, vadinamoji „konkė“. Paskui – vagonėlis su lokomotyvu – tramvajaus prototipas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Antakalnyje esančioje Smėlio gatvėje buvo aptikti mamuto skeleto fragmentai [14].

Samalavičius, Stasys,  Samalavičius, Almantas. Vilniaus  šv. Petro ir Povilo bažnyčia. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Samalavičius, Stasys,
Samalavičius, Almantas. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Antakalnis žymus savo architektūra. Vienas žymiausių šios vietovės meno kūrinių yra valstybinės reikšmės architektūros paminklas – barokinė, gausiai dekoruota lipdiniais Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1668 m. pradėta statyti pagal archit. J. Zaoro projektą; vėliau darbams vadovavo archit. G. B. Frediani, skulpt. G. P. Perti, G. M. Gali). Bažnyčios fundatorius ir sumanytojas LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Šalia yra Laterano kanauninkų vienuolynas. Tai vertingas XVII a. baroko architektūros ir skulptūros sintezės pavyzdys [13, 15, 16].

Janonienė, Rūta, Purlys, Evaldas. Sapiegų rūmai Antakalnyje. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Janonienė, Rūta, Purlys, Evaldas. Sapiegų rūmai Antakalnyje. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Antakalnyje yra rūmų, priklausiusių garsioms giminėms. Beveik vienu metu pastatyti žymių žemvaldžių, ilgą laiką tarpusavyje nesutarusių – Sapiegų ir Sluškų – rūmai. Antakalnio pradžioje, ant Neries kranto, stovi didingi, manierizmo stiliaus Sluškų rūmai, pastatyti  apie 1700 m. Rūmus projektavo architektas ir skulptorius Pjetras Perti. Tuo metu rūmai priklausė Polocko vaivadai Dominykui Mykolui Sluškai. Vėliau juos valdė Potockiai, Puzinai, pijorai, Mykolas Kleopas Oginskis, pirklys D. Zaikovskis. 1831 m. carinė vyriausybė buvo pritaikiusi juos karinei tvirtovei (čia veikė kareivinės, amunicijos sandėliai, lazaretas). 1872–1940 m. rūmai naudoti kaip kalėjimas [2, 3, 18]. Kiek toliau stovėjo neišlikę rokokiniai Pliaterių rūmai, kurių vidus ir parkas buvo sutvarkyti tuo metu madingu „kinišku“ stiliumi. XIX a. pr. šiuose rūmuose veikė restoranas „Kinija“ [3]. Dabar šioje vietoje 1826 m. statytuose rūmuose įsikūrusi Danijos karalystės ambasada) [18]. Tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Antakalnio kapinių plyti didelis netaisyklingas sklypas su senoviniais Sapiegų rūmais. Rūmai buvo pastatyti 1689–1692 metais. Šiuos rūmus projektavo tas pats architektas P. Perti. Šie rūmai ir parkas yra vienintelis Lietuvoje išlikęs iki šių dienų baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų. 2012 m. pradėtas šių rūmų restauravimas [2, 3, 7].

Į šiaurę nuo Sapiegų rūmų, buvusiose Sapiegų valdose, yra Išganytojo (Viešpaties Jėzaus) arba Trinitorių bažnyčia ir greta išlikę XVII a. pab.–XVIII a. trinitorių vienuolyno pastatai [3, 17].

Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Unikalūs neobarokinio stiliaus Vileišių rūmai, pastatyti 1904–1906 m. Projekto autorius – inžinierius Augustas Kleinas, statybą prižiūrėjo pats inžinierius Petras Vileišis. Šis pastatas yra vienas pirmųjų betoninių statinių Vilniuje. Ansamblis yra išlaikęs pirminę eksterjero ir interjero architektūrą bei dekorą ir įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. 1907 m. šiuose rūmuose buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda,1932–1938 m. veikė Jono Basanavičiaus iniciatyva įsteigta Lietuvių mokslo draugija, o 1930–1931 m. – lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Kaip teigiama, tai yra pirmoji lietuvių tautinio judėjimo rezidencija Vilniuje, tai ne tik gražūs pastatai, bet ir atminties vieta, simbolinis kompleksas, kurį reikia pažinti ir suprasti. Yra žmonių, manančių, kad čia galėjo būti paslėptas, o gal yra iki šiol, Lietuvos nepriklausomybės aktas [19]. Dabar čia įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (http://www.llti.lt/).

Antakalnis tapo pirmuoju dideliu gyvenamuoju rajonu. Nuo 1960 m. čia pradėti kompleksiškai statyti nauji daugiabučiai namai. Dauguma jų išsirikiavo abipus Antakalnio gatvės – centrinės rajono ašies. Rajono projektą parengė architektai Rimvydas Jonas Alekna ir Vytautas Brėdikis [14].

1960 m. Antakalnyje buvo pastatytas didingas dabartinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pastatas (archit. Levas Kazarinskis). 2012 m. buvo baigtas statyti originalios architektūros Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras arba Vilniaus universiteto biblioteka (archit. Rolandas Palekas, Saulėtekio alėja 9) [14].

Antakalnyje verta apsilankyti Šv. Faustinos (Helenos Kowalskos) namelyje (V. Grybo g. 29a), kur ji gyveno 1933–1936 m., kur patyrė mistinius regėjimus [2].

1999 m. Sapiegos ligoninės parke (Antakalnio g. 17) pastatytas paminklas Černobylio atominės elektrinės avarijos aukoms atminti „Černobylio motina“ (skulpt. Lionginas Virbickas) [14]. 2000 m. Antakalnio klinikų sodelyje (Antakalnio g. 57) atidengta dekoratyvinė skulptūraMotinystė“ (skulpt. Leonas Žuklys) [14]. 1967 m. Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės (buv. Respublikinės ligoninės kieme) atidengta skulptūra „Moteris“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas).

Galima taip pat pasivaikščioti po XIX a. pirmojoje pusėje įsteigtas Antakalnio kapines, kuriose palaidoti kariai, žymūs Lietuvos menininkai, mokslininkai, politikai. Sausio 13-osios bei Medininkų aukų memorialo pagrindinis akcentas – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra „Pieta“ (1995) [2, 4].

Palei saulės ir M. K. Paco gatves yra Saulės kapinės. Nustatyti tikslią kapinių įkūrimo datą yra sudėtinga, nes kapinių dokumentų nerasta. Manoma, kad jose pradėta laidoti jau nuo XVIII a. pr., maro metu. Iki 1945 m. kapinės priklausė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. XIX a. pirmoje pusėje čia laidojo Antakalnio, Šnipiškių ir Lukiškių priemiesčių gyventojus. Vėliau laidojo žmones, mirusius Antakalnio karo ligoninėje (iki Antakalnio kapinių atidarymo). XX a. pradžioje kapinėse laidojami įvairių luomų atstovai. Saulės kapinių pavadinimu žinomos tik nuo 1945 m., taip pavadintos pagal greta esančią gatvę. Saulės kapinėse palaidoti spaustuvininkas, leidėjas Juozapas Zavadskis, gydytojas, visuomenės veikėjas Danielius Alseika, kunigas, Lietuvos ir Vilniaus krašto visuomenės veikėjas, publicistas Petras Kraujalis [4].

Antakalnio paviršius kalvotas, apsuptas pušynų, miškų ir parkų, jo teritorijoje – keturi ežerai (Baldžio, Antavilių, Tapelio, Juodžio). Viename iš Neries pakrantės paplūdimių yra įspūdinga Valakampių atodanga [6], driekiasi Antakalnio-Sapieginės kalvos. 2009 m. buvo įsteigtas Antakalnio valstybinis kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas apie 67 ha. Draustinio tikslas – išsaugoti Sapieginės atragį su eglynų ir plačialapių miškų bendrijų kompleksais [10, 20]. Verta aplankyti Sapiegų parką, įveistą XVII–XVIII a. pradžioje prie reprezentacinių rūmų. Šis parkas, išsaugojęs barokinio komponavimo bruožus Vilniuje yra vienintelis. Parkas buvo aptvertas aukšta mūrine tvora su nišomis skulptūroms. Buvę įrengti treji vartai. Parke daugiausia auga vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Čia ošia mažalapė, 1,25 cm skermens liepa, kuri laikoma storiausia mieste. Antakalnio pietuose, prie Vilnios, yra aukštos kalvos, seniau vadintos Altarijos kalvomis, kur dabar yra Kalnų parkas. Verta pamatyti ir seną gluosnį, esantį prie Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės. Galima nusileisti į 1924 – 1926 metais pastatytus, dabar apleistus gynybinius bunkerius (Šilo g.) po Sapieginės kalnu, kur dabar įsikūrę šikšnosparniai. 2008 m. Antakalnio bunkeriai įrašyti į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą kaip architektūrinis, inžinerinis ir kraštovaizdžio objektas [14, 20].

Antakalnio seniūnijoje paminklais pagerbti šie žmonės:

Antanas Barisas – inžinierius hidrologas (∆ Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnai),
Alfonsas Basalykas – geografas (∆ Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnai),
Kazys Boruta – rašytojas (∆ Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnai),
Aleksandras Čyras – inžinierius statybininkas (∆ prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto centrinių rūmų, Saulėtekio al. 11),
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – dailininkas, kompozitorius (∆ prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Kosciuškos g. 11),
Jonas Paulius II – popiežius (∆ Apaštališkosios nunciatūros kieme, T. Kosciuškos g. 28),
Česlovas Kudaba – geografas (∆ Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnai),
Eugenija Šimkūnaitė – provizorė (∆ Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnai),
Normundas Valteris – vyr. leitenantas (∆ Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kieme, Šilo g. 5).
Petras Vileišis – inžinierius, rašytojas, visuomenės veikėjas (∆ Baniškės, prie Kairėnų ežero).

Antakalnyje atidengtos memorialinės lentos čia gyvenusiems žymiems žmonėms:

gydytojui pediatrui Petrui Baubliui (Šilo g. 42),
fizikui, akademikui, prof. Povilui Brazdžiūnui (B. Sruogos g. 36),
poetui Vytautui Aleksandrui Cinauskui (Meškeriotojų g. 22),
inžinieriui statybininkui Aleksandrui Čyrui (Karių kapų g. 5),
ekologui Kaziui Ėringiui (Nemenčinės pl. 8),
poetui Antanui Jonynui (Antakalnio g. 8),
fizikui teoretikui Adolfui Juciui (Karių kapų g. 7),
gydytojui higienistui Vladui Kvikliui (Šilo g. 44),
kalbininkui Antanui Lyberiui (Antakalnio g. 83),
poetui Antanui Miškiniui (Antakalnio g. 8),
kalbininkui Juozui Pikčilingiui (Antakalnio g. 83),
keliautojui, antropologui Antanui Poškai (Smėlio g. 15),
dailininkui Piotrui Sergijevičiui (Antakalnio g. 30),
matematikui Vytautui Statulevičiui (Žirgo g. 5),
dailininkei Domicelei Tarabildienei (Antakalnio g. 94),
etnologei Angelei Vyšniauskaitei (Antakalnio g. 83).

Mieželaitis, Eduardas. Antakalnio barokas. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis

Mieželaitis, Eduardas. Antakalnio barokas. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis

Knygoje „Ežeras ant milžino delno“ (Vilnius, 1995) spausdinamas padavimas „Antakalnio ponia“, užrašytas 1925 m. 
Antakalnio patrauklumui neabejingi Vilniaus rašytojai. Senųjų vilniečių (Onos Miciūtės [11], Ježio Survilo [21]) kūryboje ir atsiminimuose atsiskleidžia tarpukario ir karo metų Antakalnis. Savo eiles jam skyrė Eduardas Mieželaitis [12], Vladas Mozūriūnas (rink. „Vilniaus etiudai“), Algimantas Baltakis (rink. „Poezija“), Aidas Marčėnas (rink. „Eilinė“) ir kt.

Rajone veikia Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Antakalnio filialas (Antakalnio g. 49). Biblioteka įkurta 1947 m., kraštotyros fonde yra apie 250 leidinių, kartotekoje – apie 550 įrašų. Buvusiuose Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6) galima užsukti į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteką (Antakalnio g. 6) (http://www.llti.lt/lt/76/). Bibliotekos fondą sudaro 105000 vienetų knygų. Tarp jų yra leidinių iš asmeninių žymiųjų žmonių bibliotekų – J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Krėvės, B. Sruogos, kun. J. Stankevičiaus, J. Jablonskio ir kt. 2013 m. vasarį Saulėtekio alėjoje 5 pradėjo darbą naujas Vilniaus universiteto bibliotekos padalinys – Nacionalinis atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras – didžiausia ir šiuolaikiškiausia biblioteka Lietuvoje (archit. Rolandas Palekas) [14].

Literatūra ir šaltiniai

1. Banionis, Juozas. Viešpaties Jėzaus koplytėlė; Šv. Veronikos koplytėlė. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 208.
2. Baužienė, Morta. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. – Vilnius, 2015, p. 46-143.
3. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 2013, p. 371-385.
4. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, [2004], p. 128-133, 185-218.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-04-19]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 369-370, 384-386.
7. Janonienė, Rūta. Sapiegų rūmai Antakalnyje / Rūta Janonienė, Evaldas Purlys. – Vilnius, 2012. – 239, [1] p.: iliustr., faks., portr.
8. Karaliūnas, Simas. Antakalnis: [apie vietovardį] // Mokslas ir gyvenimas. – 1972, Nr. 11, p. 48-49.
9. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 144-155.
10. Labanauskas, Kęstutis. Trumpa želdinių apžvalga. – Iliustr. // Aplinkos apsauga Vilniuje: dabartis ir perspektyvos. – Vilnius, 2004. – P. 30.
11. Miciūtė, Ona. Pirmoji šakelė: [apysaka apie tarpukario metais Antakalnyje veikusią vaikų prieglaudą]. – Vilnius , 1972. – 176, [2] p.: iliustr.
12. Mieželaitis, Eduardas. Antakalnio barokas. – Vilnius, 1971. – 299 p.: iliustr.
13. Paknys, Mindaugas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje: [vadovas]. – Vilnius, 2007. – 43, [1] p.: iliustr.
14. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 12-18.
15. Sakalauskas, Mečislovas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia = Ss. Peter and Paul’s church / [teksto autorius Almantas Samalavičius]. – Vilnius, 1997. – 94 p.: iliustr.
16. Samalavičius, Stasys. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia / Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius. – Vilnius, 1998. – 213, [3] p.: iliustr.
17. Ščerbavičiūtė, Renata. Užmiršti bažnyčios istorijos fragmentai: Antakalnio trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčia. – Iliustr. // Voruta. – 2002, lapkr. 9 (Nr. 21), lapkr. 23 (Nr. 22) p. 7; gruod. 7, p. 7; gruod. 21, p. 7; 2003, saus. 11, p. 7.
18. Vanagas, Jurgis. Primirštas Antakalnis. – Vilnius, 2015. – 229, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml. – Bibliogr.: p. 214-223. – Pavardžių r-klė: p. 224-229.
19. Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje. – Vilnius, 2014. – 236, [3] p.: iliustr., faks., portr., žml.
20. Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – 32 p.: iliustr., žml.
21. Surwiło, Jerzy. Pamiętam Antokol: przechadzki po Wilnie. – Wilno, 2005. – 237, [1] p.: iliustr.

Parengė: Aušra Asauskienė, 2008; Zita Tiukšienė, 2016 (VAVB)

Objektai
Antakalnio kapinės (Karių kapų g. 11, Vilnius)
Paminklas dailininkui, kompozitoriui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui (T. Kosciuškos g. 11, Vilnius)
Paminklas geografui Alfonsui Basalykui (Kairėnų g. 43, Vilnius)
Paminklas geografui Česlovui Kudabai (Č. Kudabos g. 1, Vilnius)
Paminklas inžinieriui hidrologui Antanui Barisui (Kairėnų g. 43, Vilnius)
Paminklas inžinieriui statybininkui Aleksandrui Čyrui (Saulėtekio al. 11, Vilnius)
Paminklas poetui, prozininkui Kaziui Borutai (Kairėnų g. 43, Vilnius)
Paminklas popiežiui Jonui Pauliui II (T. Kosciuškos g. 28, Vilnius)
Paminklas provizorei Eugenijai Šimkūnaitei (Kairėnų g. 43, Vilnius)
Paminklas šventajam, darbininkų (ypač stalių), šeimos, laimingos mirties globėjui Šv. Juozapui (Keramikų g. 2, Dvarčionys)
Paminklas vyr. leitenantui Normundui Valteriui (Šilo g. 5, Vilnius)
Saulės kapinės (Saulės g. / M. K. Paco g., Vilnius)
Skulptūra „Moteris“ (Antakalnio g. 124, Vilnius)
Skulptūra „Pieta“ (Antakalnio kapinės, Karių kapų g. 11, Vilnius)
Skulptūra „Motinystė“ (Antakalnio g. 57, Vilnius)
Šv. Faustinos (Helenos Kowalskos) namelis (V. Grybo g. 29a, Vilnius)
Vilniaus universiteto Botanikos sodas (Kairėnų g. 43, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/antakalnio-seniunija/"]