Antatilčiai

Senas gatvinis kaimas Žemaitkiemio seniūnijoje, 14 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, 2 km į pietus nuo Žemaitkiemio. Kaimą juosia dvi nedidelės upės: Siesartis ir Plaštaka, suteikiančios itin vaizdingą kraštovaizdį. Iš rytų prieina Valų miškas [1].

Kaime gyvena 34 žmonės, iš jų: 18 vyrų ir 16 moterų (2011) [6].

Antatilčių kaimo pavadinimas yra fiziografinės kilmės, jis susijęs su žodžiais, žyminčiais žmogaus sukurtus objektus. Tarmiškai tariama Untatilčiai. Padarytas iš priedėlio anta- (senesnis priedėlio ant- variantas) ir žodžio „tiltas“[13].

Apie Antatilčių kaimą informacijos yra „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje” [1], vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [13]. Apie Antatilčių pirmąjį piliakalnį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” [3], leidinyje „Lietuvos piliakalniai: atlasas” [5], apie Antatilčių antrąjį piliakalnį informacijos yra „Kultūros paminklų enciklopedijoje” [8]. Apie kaime esantį valstybės saugomą mitologinį objektą –  Alkakalnį, rašyta „Kultūros paminklų enciklopedijoje” [2], archeologo Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija” [7]. Apie Antatilčių kaime gimusį visuomenės veikėją Juozą Kapočių rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” [4]. Informacijos yra periodikoje, internete.

Antatilčių kaime gimė  visuomenės veikėjas, žymus spaustuvininkas ir leidėjas Juozas Kapočius (1907-1996). 1953 m. Bostone įsteigtoje spaustuvėje ir leidykloje išleido „Lietuvių enciklopediją“ (37 tomai, 1953-1985), kuri savo apimtimi ir turiniu lenkia visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba. Tai vienas išsamiausių leidinių, kuriame gausu informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones. J. Kapočius taip pat išleido daugiatomius enciklopedinius leidinius: „Encyclopedia Lituanica“ (6 tomai, 1970-1978), Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“ (4 tomai, 1964-1968), kuris iki šiol laikomas vienu vertingiausiu apžvalginio enciklopedinio pobūdžio veikalų, skirtų Lietuvai iki 1963 m. bei fundamentalų veikalą „Lietuvos bažnyčios“ (7 knygos, 1980-1987) [4].
 
Manoma, kad kaimas kūrėsi prie tilto per Siesartį (šiaurės rytų aukštaičiams būdingas priešdėlis anta- ir bendrinis žodis tiltas), todėl ir vadinamas Antatilčiais.

Kaime yra trys kultūros paveldo objektai, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, iš kurių du – saugomi valstybės. Valstybės saugomas archeologijos paminklas – Antatilčių pirmasis piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra kaimo rytiniame pakraštyje, prie Plaštakos ir Siesarties santakos. Tai krantinio tipo piliakalnis, kurį iš šiaurės rytų ir pietų  juosia upių slėniai, iš vakarų prieina aukštuma. 1993 m. piliakalnio aikštelėje ištirtas 25 m² plotas. Kultūrinio sluoksnio nerasta. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia [3, 5].

Apie 1,5 km į vakarus nuo pirmojo piliakalnio, kaimo pietvakariniame pakraštyje, prie  Siesarties upės  ir bevardžio upelio  santakos yra dar vienas į Kultūros vertybių registrą įrašytas archeologijos paminklas – Antatilčių antrasis piliakalnis, vadinamas Papilėda.  Tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Ukmergės rajone. Piliakalnio žvalgomųjų bei archeologinių tyrinėjimų ataskaitos publikuotos Lietuvos istorijos instituto leidžiamose knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [10-11]. Minėtina Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“ publikuota archeologo Gintauto Zabielos 1987 m. tyrinėjimų medžiaga, parengta pagal jo tyrinėjimų ataskaitą. Ši publikacija – tai vertingas, gana išsamus pirminis šaltinis apie piliakalnio tyrinėjimus [9].
Antatilčių antrasis piliakalnis – tai buvęs stambus vėlyvasis piliakalnis, datuojamas I tūkst. pr. – II tūkst. pr.,  kurio didžiąją dalį dar XIX amžiuje nuplovė Siesartis. Į rytus ir šiaurės vakarus nuo piliakalnio, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Joje rastas 40-70 cm storio I tūkst. antrosios pusės kultūrinis sluoksnis su grublėta ir lygia keramika, molio tinku, stulpavietėmis [8, 12].

0,5 km į pietus nuo kelio Valtūnai–Antatilčiai, 80 m į vakarus nuo Siesarties dešiniojo kranto yra valstybės saugomas mitologinis objektas – kalnas, vadinamas Alkakalniu. Alku vadinama ariama ir šienaujama plokštikalvė, šlaituose apaugusi senais medžiais. Rytinis ir pietrytinis jos šlaitas ir papėdė abipus lauko kelio vadinama Alkos pakriūta. Į šiaurės rytus nuo Alkos pakriūtos, ties Siesarties vingiu iš rytų į pietus, paupyje plyti Alkos pieva. 0,5 km į šiaurės rytus nuo Alkos lauko ir kalno, į vakarus nuo Burbulio upelio, 0,2 km į šiaurę nuo Siesarties, dešiniojo upės kranto aukštumoje, plyti vadinamasis Alkelės kalnas, o paupyje Alkelės pieva [2, 7].
Antatilčių senkapyje, pasak vietinių gyventojų, palaidoti žuvusieji karo su švedais metu. Kitų nuomone, ten palaidotos maro aukos.

Kaime yra dvejos kapinaitės:  senosiose, nebeveikiančiose  yra likę tik  4 kapai. Vakarinėje kaimo dalyje yra naujosios kapinaitės.

1997 m. kaime pastatytas medinis kryžius, prie kurio įrengtas medinis altorėlis.

Literatūra ir šaltiniai

1. Antatilčiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 71.
2. Daugudis, Vytautas. Antatilčių alkakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 97.
3. Daugudis, Vytautas. Antatilčių piliakalniai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 566-567.
4. Kapočius Juozas. – Portr.  // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 364.
5. Ukmergės rajono piliakalniai: [apie Antatilčių piliakalnius, p. 172-175]. – Iliustr., žml. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 170-201.
6. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Vaitkevičius, Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie Antatilčių Alką, p. 143]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 142-187.
8. Vaitkunskienė, Laima. Antatilčių piliakalnis; Pilalė. – Bibliogr.: 3 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 97.
9. Zabiela, Gintautas. Antatilčių antrojo piliakalnio tyrinėjimai 1987 m. – Iliustr., schem. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Eskizai. – Nr. 12 (2002), p. 5-14.
10. Zabiela, Gintautas. Antatilčių piliakalnio II tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. – Vilnius, 1986/1987. – P. 40-43.
11. Zabiela, Gintautas. Antatilčių piliakalnių tyrinėjimai 1993 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. – Vilnius, 1992/1993. – P. 84-89.
12. Zabiela, Gintautas. Ką rodo tyrinėjimai prie Siesarties // Gimtoji žemė. – 1988, bal. 26.
13. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 124.

Parengė: Ramunda Misiūnienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Žemaitkiemio struktūrinis padalinys), Stanislava Talutytė (Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2011; 2016