Baltosios Vokės seniūnija yra Šalčininkų rajono šiaurės vakaruose. Seniūnija įsikūrusi Rūdninkų girios pakraštyje ir ribojasi su Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonais [5]. Didžiausia gyvenvietė – Baltosios Vokės miestelis. Seniūnijai priklauso keli kaimai: Giria, Ilgalaukis, Rudnia, Senieji Maceliai, Žagarinė [1].

Seniūnijos plotas – 66,02 km², čia gyvena apie 1390 gyventojų [1, 5].

Seniūnijai priklauso Baltosios Vokės pelkė, kuri  užima apie 4 100 ha (40 km²) ir yra viena didžiausių Lietuvoje. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškai [14]. Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkio upe. Ežero plotas 210 ha. Iš Mikašiūnų – Papiškių pusės Papį supa natūralios pievos, toliau – dirbami laukai ir miškeliai. Iš viso čia auga 274 augalų rūšys. Keletas jų įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Papio ežere ir gretimuose Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose užregistruota net 150 paukščių rūšių. Iš jų 30 rūšių yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą [13, 19, 20]. Baltosios Vokės seniūnijos teritorijoje yra dalis Papio zoologinio draustinio, įsteigto 1992 m., taip pat 1998 m. įsteigtas Rūdninkų kraštovaizdžio draustinis [12]. Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniai, gretimas durpynas ir Papio ežero gamtinis kompleksas yra vertingi Lietuvos gamtiniai kompleksai, atitinkantys reikalavimus vietovėms, saugotinoms pagal Ramsaro konvencijos nuostatus [19].

Baltosios Vokės seniūnijos teritorijoje yra Senųjų Macelių pilkapynas [15].

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltosios Vokės pelkėje pradėta kasti durpes. Durpynas buvo reikšmingas pokario metais atkuriant Lietuvos energetikos ūkį. Anksčiau didžioji iškasamų durpių dalis tenkino kuro poreikius. Dabar durpės naudojamos kraikui fermose, laukams tręšti, želdiniams auginti. Kasmet iškasama apie 200 tūkst. tonų durpių [3, 7].

Baltosios Vokės seniūnijos pastangomis lietuvių ir lenkų kalbomis buvo išleista brošiūra „Paslaptinga Rūdninkų giria“, kurioje pristatomos šio krašto kultūros paveldo ir gamtos vertybės [14].

Seniūnijos centras – Baltosios Vokės miestelis, esantis už 30 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų ir beveik tiek pat į pietus nuo Vilniaus. Baltoji Vokė įsikūrusi Rūdninkų girios pakraštyje, Vokės dešiniajame krante, prie Baltosios Vokės durpyno. Pro Baltąją Vokę eina Papio ežerą ir Merkį jungiantis kanalas [6].

Baltojoje Vokėje gyvena 1319 gyventojų [1].

Miestelyje veikia lenkų Elizos Ožeškovos ir lietuvių „Šilo“ vidurinės mokyklos, vaikų darželis [3, 16]. Taip pat yra paštas, ambulatorija, vaistinė, Vilniaus tuberkuliozės ligoninės skyrius, gaisrinė [6].

Baltosios Vokės pavadinimas kilęs iš upės vardo „Vokė“. Kadangi prie šios upės įsikūrusios dar kelios gyvenvietės, gavusios upės vardą, prie pavadinimo pridedamas tam tikras pažymimasis žodis – Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Trakų Vokė ir t. t. [18].
Legendą apie Baltosios Vokės vietovės atsiradimą galima perskaityti minėtoje knygelyje apie Rūdninkų girią. Joje rašoma: „Seniai seniai vingiuoto Vokės pakrantėse gyveno šešios laumės – seserys Vokės. Jos  pakerėdavo, paviliodavo  ne vieną jaunikaitį, klaidindavo apylinkių miškuose užtrukusį keleivį. Kai žvejai grįždavo namo su laimikiu, seserys Vokės sukeldavo tokias bangas, kad valtelės apvirsdavusios vandenyje. Nusibodo seserims toks gyvenimas ir nutarė jos laimės ieškoti. Išsiskirstė kaip jaunamartės po plačias apylinkes. Keliaudama jauniausioji staiga išgirdo skubančio vandens šniokštimą. Tai buvo sraunusis Merkys. Sustojo jaunėlė jo bangų ošimo pasiklausyti, pavargusių kojų nusimazgoti, tyru vandeniliu atsigaivinti. Apsižvalgė ir suprato, kad čia jos naujieji namai. O kad prisiviliotu žmonių, parodė jiems paslėptus žemės turtus – durpes“ [14].

Baltosios Vokės įkūrimo data laikomi 1950-ieji metai. Miestelio istorija prasideda nuo tada, kai 1950-1952 m. Baltosios Vokės pelkės pakraštyje, prie Žagarinės kaimo, buvo pastatyta durpių įmonė. Šalia kanalo bei durpyno, išretintame Rūdninkų girios plote, pradėjo kurtis darbininkų gyvenvietė. Iš pradžių ji vadinta Naująją Žgarine, vėliau – „Stroika“ [5, 6]. Baltosios Vokės miestelio vardas gyvenvietei buvo suteiktas 1958 m. [7].

1953 m. Baltojoje Vokėje buvo atidaryta pradinė, o 1955 m. – septynmetė mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų ir lietuvių kalbomis. 1992 m. buvo atidaryta atskira lietuvių mokykla [1, 21].

Baltosios Vokės herbas

2009 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 1K-1912 patvirtino Baltosios Vokės herbą. Herbo autorė – dailininkė Laima Ramonienė. Žalias herbo fonas simbolizuoja Rūdninkų girią, kurios pašonėje įsikūręs miestelis. Jo centre – Rūdninkų girioje gyvenantis paukštis tulžys, naguose laikantis žuvį, pagautą iš Merkio ar Visinčios, tekančių per Rūdninkų girią [8, 11].

2010 m. birželio mėnesį buvo iškilmingai paminėtas Baltosios Vokės 60 metų jubiliejus [9].

Miestelyje buvo statomi XX a. šeštajam dešimtmečiui būdingi vieno ir dviejų aukštų gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai [6]. 1962 m. pastatyta 50 lovų ligoninė. Šalia daugiabučių gyvenamųjų namų iškilo kultūros namai, kino teatras, parduotuvės, valgykla [7].

Baltosios Vokės kultūros namuose 1998 m. buvo įsteigtas kraštotyros muziejus (Vilniaus g. 10). Muziejaus įkūrimo iniciatorė – mokytoja Adelė Česnulytė-Zienienė. Muziejuje sukaupta apie 2 000 eksponatų. Ekspozicijoje – kraštotyrininkų surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, naudoti XIX–XX amžių sandūroje, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga, svarbiausių miestelio įvykių aprašymai ir kt. [4, 10].

Kaip muziejus miestelyje garsėja privati senovės kaimo buities rakandų kolekcija, kurią surinko Baltojoje Vokėje gyvenantis skulptorius Edvard Kurkianec [2].

Baltosios Vokės seniūnijos gyventojus aptarnauja Baltosios Vokės biblioteka [1, 17].

Literatūra ir šaltiniai

1. Apie seniūniją. Baltosios Vokės seniūnija. Šalčininkų rajono savivaldybės administracija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://www.baltojivoke.lt/>.
2. Baltojoje Vokėje surinkta muziejaus verta kolekcija // Šalčios žinios. – 2003, spalio 31, p. 3.
3. Baltosios Vokės seniūnija = Gmina Biała Waka. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – P. 192–197.
4. Baltosios Vokės seniūnija. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land: informacinis leidinys. – Vilnius, 2000. – P. 26.
5. Baltosios Vokės seniūnija. Šalčininkų rajono seniūnijos [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://salcininkai.lt/lit/Baltosios-vokes-seniunija/247>.
6. Buchaveckas Stanislovas. Baltoji Vokė // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 572.
7. Buchaveckas, Stanislovas. Rūdninkų giria // Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P. 234.– Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2009, rugs. 17–24, p. 4.
8. Kolosovski, Andžej. Baltoji Vokė turi herbą: [apie Baltosios Vokės miestelio herbą]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2009, rugs. 17–24, p. 4.
9. Kolosovski, Andžej. Jauniausio rajono miesto jubiliejus: [apie Baltosios Vokės 60-mečio jubiliejui skirtą renginį]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2010, birž. 10–16, p. 4.
10. Kultūra. Muziejai. Šalčininkų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://salcininkai.lt/lit/Muziejai/6307>.
11. Lietuvos Respublikos prezidento dekretas. Dėl Baltosios Vokės herbo tvirtinimo 2009 m. birželio 30 d. Nr. 1K-1912 // Valstybės žinios. – 2009, Nr. 79-3273, p. 6.
12. Lietuvos saugomos teritorijos. – Kaunas, 2006, p. 65, 83.
13. Papio ežeras ir Baltosios Vokės tvenkiniai. – Iliustr. // Lietuvos gamtinė įvairovė: Šalčininkų rajonas. – Vilnius, 1998. – P. 10–14.
14. Paslaptinga Rūdninkų giria = Tajemnicza Puszcza Rudnicka: informacinis leidinys. – Vilnius, 2008. – 25 p.: iliustr.
15. Šalčininkų rajonas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 249.
16. Šalčininkų rajono Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2013/2014 mokslo metų švietimo įstaigų sąrašas savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://salcininkai.lt/lit/Vietimo-istaigos/741>.
17. Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Baltosios Vokės miestelio filialas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://salcininkuvb.lt/lt/apie-mus1/filialai/183-baltosios-vokes-bib-ka>.
18. Vanagas, Aleksandras. Baltoji Vokė // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 36.
19. Volodka, Henrikas. Lietuvos gamtinė aplinka: mokomoji knyga. – Šiauliai, 2001, p. 112, 114.
20. Machulak, Mieczysław. Biała Waka (lit. Baltoji Vokė). – Iliustr. // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. Turystycznym szlakiem po rejonie Solecznickim. – Krosno, 2007. – P. 84.
21. Machulak, Mieczysław. Biała Waka (lit. Baltoji Voke). Baltosios Vokės seniūnija // Machulak, Mieczysław. W dolinie Mereczanki. – Połaniec, 2014. – P. 55-63.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2010, 2016