Bartkūnai

Kaimas Pivonijos seniūnijoje, 14 km į pietus nuo Ukmergės, Šešuolių girios vakariniame pakraštyje. Ribojasi su Krikštėnų, Vileikių kaimais. Priklauso Krikštėnų parapijai.

Kaime gyvena 10 žmonių, iš jų: 4 vyrai ir 6 moterys (2011) [10].

Bartkūnų kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jis padarytas iš asmenvardžio Bartkus, jo tėvavardinės formos Bartkūnas (Bartkaus sūnus). Asmenvardžiui Bartkus pradžią davė krikštavardis Baltramiejus (jo liaudinis variantas), kuris kilo iš hebrajų kalbai artimos aramėjų kalbos. Baltramiejaus vardo senoji forma buvo Bar-Talmaj, kur aramėjiškai reiškė: bar- (sūnus), o Talmaj- graikiško vardo Ptolomajas aramėjiškas variantas.

Informacijos apie Bartkūnų kaimą yra „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje” [2], vietovardis minimas Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [12]. Nemažai medžiagos galima rasti apie valstybės saugomą vietą – Bartkūnų piliakalnį su priešpiliu ir ten buvusia gyvenviete. Apie šį objektą rašyta knygose „Lietuvos piliakalniai: atlasas” [3], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” [4], „Kultūros paminklų enciklopedijoje” [5], „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje” [7]. Apie kaime esantį ozą, vadinamą Barzdos kalnu, rašė Gediminas Isokas „Lietuvos gamtos paminkluose” [6] bei Augustinas Linčius straipsnyje, publikuotame leidinyje „Kraštotyra: straipsnių rinkinys” [9].  Šiek tiek informacijos yra rajono spaudoje, internete.

Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1793 m. [2].

Bartkūnų kaimas garsėja retu geologiniu dariniu, kontinentinio ledynmečio palikimu, valstybės saugomu geomorfologiniu gamtos paveldo objektu – ozu, vadinamu Barzdos kalnu. Tai ilgas (635 m) vingiuotas pylimas nutįsęs iš šiaurės į pietus. Jo plotis 30–70 m, aukštis 6–13 m. [6].  Minėtinas Lietuvos geologo, mokslų daktaro Augustino Linčiaus straipsnis, kuriame išsamiai išnagrinėta Barzdos kalno situacija ir priklausomybė, kalvos forma, apylinkių reljefas, augalija ir gyvūnija, kalvos geologinė sandara, kilmė bei vertė [9].
 
0,8 km į rytus nuo kaimo yra valstybės saugoma archeologinė vieta – Bartkūnų piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, dar vadinamas Koplyčkalniu. Piliakalnis iškilęs ant pailgos kalvos – ozo. Aplink piliakalnį – pelkėtos žemumos. Turi vėlyvajam geležies amžiui būdingus įtvirtinimus. Piliakalnio ir priešpilio šoniniai šlaitai statūs, 15–16 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, pušimis. 1936 m. piliakalnį tyrinėjo archeologas Petras Tarasenka. Aikštelėje aptiko 0,6–1,8 m storio kultūrinį sluoksnį, rado keletą rankomis lipdytų puodų šukių grublėtu bei lygiu paviršiumi, gyvulių kaulų, 2 žalvarines įvijas, nuo ugnies suskeldėjusių akmenų ir kt. Rytinis šlaitas dirvonuoja. Piliakalnio rytinėje ir pietrytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. 1970, 1976-1978, 1984, 1991 m. žvalgomuosius tyrimus atliko Istorijos institutas ir MMT (Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba). Iki 30 cm storio jo kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, grublėtos, lygios bei gludintos keramikos, geležies gargažių, molio tinko. 1991 m. nustatyta, kad pylimas piltas mažiausiai per 2 kartus. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse–II tūkst. pradžia. Piliakalnis pasiekiamas Vileikių–Bagužiškių keliu (senuoju Širvintų– Ukmergės keliu), važiuojant nuo Krikštėnų į šiaurę 1,5 km [ 3-5, 7].
Ant Bartkūnų piliakalnio 1930 m. kaimo jaunimas buvo pastatęs kryžių, kuris vėliau nugriuvo. 1999 m. Pivonijos seniūno Eugenijaus Žilėno iniciatyva ant piliakalnio pastatytas naujas medinis kryžius [8].
 
Piliakalnis vietinių žmonių vadinamas Koplyčkalniu ir yra apipintas padavimais. Pasakojama, kad senovėje ant piliakalnio stovėjusi koplyčia ir vienąkart su visais ten buvusiais žmonėmis nugrimzdusi į kalną.  Dar pasakojama, kad šis piliakalnis yra švedkapiai [4].
 
0,5 km nuo piliakalnio 1999 m. pastatytas kryžius ir paminklinis akmuo, įamžinantis čia žuvusių dviejų partizanų – Algirdo Rukšos-Zubraus ir Antano Radzevičiaus-Lapo atminimą. 2005 m. pavasarį ant paminklinio akmens pritvirtinta juodo granito atminimo lenta [1].
 
Bartkūnų kaime buvęs šaltinis nurodomas 0,5 km į šiaurę nuo Krikštėnų kaimo kapinių, 0,15 km į pietryčius nuo Bartkūnų piliakalnio, 0,1 km į rytus nuo kelio Krikštėnai–Parija (senasis kelias Ukmergė– Širvintos), prie stačiatikių kapelių (jie buvo saugomi kaip senkapiai, kartais vadinami „stebuklinga vieta“). Šaltinis tryško šiaurės–pietų kryptimi pailgos kalvos papėdėje, žemiau seno labai stambaus ąžuolo su jame įkeltu šventu paveikslu. Šaltinis niekada neužšaldavo ir neišsekdavo. Jo vanduo buvęs tyras ir skanus. Šaltinis sunyko ir ąžuolas nuvirto pokario metais [11]. 
 
Literatūra ir šaltiniai
 

1. Abromavičius, Stanislovas. Didžiosios kovos apygardos partizanai / Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Rūta Trimonienė. – Kaunas, 2007, p. 508.
2. Bartkūnai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 187.
3. Bartkūnai: Pivonijos seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 176-177.
4. Daugudis, Vytautas. Bartkūnų piliakalnis. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 682.
5. Daugudis, Vytautas. Koplyčkalnis, Bartkūnų piliakalnis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 98.
6. Isokas, Gediminas. Ozas Barzdos kalnas // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 330.
7. Jarockis, Romas. Bartkūnų piliakalnio gyvenvietė. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2003. – P. 34.
8. Kazielienė, Genovaitė. Ant piliakalnio vėl iškilo kryžius. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 1999, liep. 3.
9. Linčius,  Augustinas. Barzdos kalnas. – Iliustr. // Kraštotyra: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 1981. – P. 57-63.
10. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-14]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
11. Vaitkevičius, Vykintas. Bartkūnai: Pivonijos seniūnija. – Iliustr., schem. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 149-151.
12. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 72. 

Parengė: Ona Venclovienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Krikštėnų kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016