Belmontas – Vilniaus miesto dalis Vilnios dešiniajame krante, tarp Užupio ir Leoniškių. Pietinė Belmonto riba yra aukštas, status Vilnios skardis, iš vakarų ir šiaurinės pusės jį supa gilus Srovės upelio (Vilnios intako) slėnis, kurio šlaitu eina plentas į Naująją Vilnią.

Vietovardis Belmontas kilęs iš italų kalbos žodžių junginio bello monte (gražus kalnas) [1, 2, 12].

Apie Belmontą rašoma kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių” [11]. Belmontas, kaip graži vietovė, minima aprašant lankytinas Vilniaus apylinkes. Apie Belmontą rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [9], kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [10]. Belmontas minimas dailės istoriko, dailininko, muziejininko Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ aprašant Paplavų priemiestį [6]. Čia pateikiama įspūdinga ikonografija. Apie Belmontą taip pat rašoma gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina“ [2], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], leidinyje „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ [3] bei „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [4]. Žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygoje „Atgimę dvarai“ rašoma apie šios vietovės praeitį ir Belmonto pramogų ir poilsio centrą, įsteigtą buvusio malūno teritorijoje po 2000–2006 m. vykusių konservavimo ir restauravimo darbų [12]. Apie Belmonto valstybinį botaninį zoologinį draustinį informacijos galima rasti leidinyje „Vilniaus saugomos teritorijos“ [5].

Iki Pirmojo pasaulinio karo Belmontas buvo už Vilniaus miesto ribų. XIX a. pradžioje Vilnios upės ir Srovės upelio šlaituose pradėtos statyti vilos ir gyvenamieji namai, pastatytas ištaigingas restoranas. Belmontas buvo toli nuo miesto triukšmo, todėl vilniečiai čia mėgo poilsiauti [2, 4, 10]. 1820–1823 m. Belmonto miške rinkdavosi Vilniaus universiteto studentai – filomatai ir filaretai. Vadovaujami poetų Adomo Mickevičiaus ir Tomo Zano, jie čia skaitydavo savo kūrinius, svarstydavo aktualius visuomeninio gyvenimo klausimus. 1831 m. sukilimo metu, caro kariuomenei saugant Vilniaus miestą, Belmonte slapčia burdavosi sukilėliai ir traukdavo palei Vilnią į Kučkuriškių miškelius, kur buvo vienas jų ginklų sandėlių. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Belmonte būdavo rengiamos iškilmės ir pasilinksminimai. Iki Antrojo pasaulinio karo Belmonto žemės priklausė Leoniškių dvarui [4, 12].

Viena populiariausių apylinkės poilsio vietų yra Belmonto užtvanka prie Vilnios upės, vadinama Belmonto kriokliais. Palei upę įrengtas pėsčiųjų takas, toliau – beždžionių tiltas ir senasis vandens kanalas. Šalia esančiame restauruotame prancūziškajame vandens malūne 2006 m. įkurtas pramogų ir poilsio centras „Belmontas“ (archit. Ričardas Stulpinas) [3, 12].

Belmontas priklauso Pavilnio regioniniam parkui. 2009 m. įsteigtas Belmonto valstybinis botaninis zoologinis draustinis. Čia auga natūralios pušynų bendrijos, pasižyminčios gausia ir įvairia gyvūnija, retomis augalų rūšimis [2, 5].
Belmontas – smėlinga terasa, pakylanti virš Vilnios upės 50-55 m. Nuo čia atsiveria puikūs Vilnios slėnio reginiai, Vilniaus senamiesčio vaizdai. Belmonto apylinkių grožis įamžintas žinomų dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus, Rado Bičkausko, Kanuto Rusecko ir kitų drobėse, senosiose fotografijose [1, 2].

Yra Belmontui sukurtų grožinės literatūros kūrinių. Belmontui eiles paskyrė poetai Jonas Endrijaitis [8], Paulius Drevinis [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Belmontas. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 57-58.
2. Baškytė, Rūta. Belmontas / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 35-36.
3. Belmontas. – Iliustr. // Įdomiausios kelionės po Lietuvą. – Kaunas, 2012. – P. 61.
4. Belmontas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 1, p. 206.
5. Belmonto valstybinis botaninis zoologinis draustinis (Pavilnių RP). – Iliustr. // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 30-31.
6. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991, p. 361-363.
7. Drevinis, Paulius. Belmontas: [eilėraštis] // Drevinis, Paulius. Sunki kelionė. – Vilnius, 1989. – P. 169.
8. Endrijaitis, Jonas. Prie Belmonto krioklių: [eilėraštis] // Ten, sidabro vingy: [poezijos almanachas]. – Marijampolė, 2005. – T. 1, p. 102-103.
9. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 168.
10. Kviklys, Bronius. Belmontas // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T.1, p. 141.
11. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 152-154.
12. Semaškaitė, Ingrida. Belmontas. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012. – P. 231-234.

Parengė: Danutė Šitel, Vida Raišienė (Vilniaus m. SCB Dzūkų biblioteka), 2011; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016