Kaimas Vidiškių seniūnijoje, 5 km nuo seniūnijos centro – Vidiškių miestelio. Teka Mūšios upė.

Gyvena 17 žmonių, iš jų: 9 vyrai ir 8 moterys (2011 m.) [3].

Mižutavičienė-Kačinskaitė, Elena. Gyvenu ir tikiu. – Kaunas, 2011. Knygos viršelis.

Bernotiškių kaimo pavadinimas kilęs iš germaniškos kilmės nebevartojamo krikštavardžio Bernotas, kilme susijusio su Bernardas, kuriam pradžią davė germanų dvikamienis asmenvardis Bern–hard, t. y. „lokys“ plius „stiprus“ [4].

Bernotiškių kaimas minimas Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [4], kaime esanti Šalkavos koplyčia minima leidinyje „Genocidas ir rezistencija” [5]. Informacijos yra periodikoje, internete.

Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje buvo dvaras (vadinamas Šalkavos dvaru), priklausęs Kačinskams, kurie 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas. Šiuo metu likusi tik koplyčia.
Buvusių Ukmergės rajono Šalkavos dvaro savininkų, Pomiano herbo bajorų Juozapo ir Emilijos Kačinskų dukters Elenos Mižutavičienės-Kačinskaitės prisiminimų-užrašų knygoje „Gyvenu ir tikiu“ aprašomas gimtasis Šalkavos dvaras, pateikiamas autorės pieštas dvaro planas. Išsamus dvaro aprašymas iliustruotas nuotraukomis [2].

Kaime yra vietinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą – XIX a. pab. koplyčios ir tvoros kompleksas. Manoma, kad ją statė Kurėnų II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. 1994 metais buvo atlikti statinio konservavimo darbai, šiuo metu laukuose stovinti koplyčia nenaudojama. Minėtinas dailininkės, dailėtyrininkės, dailės pedagogės Ramūnės Lebedytės straipsnis „Šalkavos koplyčios istorija“. Šiame straipsnyje, remiantis archyvine medžiaga, autorė išsamiai aprašo koplyčios statybą, jos inventorių, palaidojimus, architektūrą [1]. Šalkavos koplyčia minima atsiminimuose apie monsinjorą Eduardą Semašką, 1942–1945 m. buvusį šios koplyčios kleboną [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Lebedytė, Ramūnė. Šalkavos koplyčios istorija. – Iliustr. – Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. – Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.
2. Mižutavičienė-Kačinskaitė, Elena. Gyvenu ir tikiu: prisiminimai-užrašai. – Kaunas, 2011. – 192 psl.: iliustr.
3. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 120.
5. Životkevičiūtė, Violeta. Gyvenimas Tėvynei ir žmonėms: [apie monsinjorą E. Simašką]. – Portr. // Genocidas ir rezistencija. – 2009, [t.] 2(26), p. 211-213.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2013; 2016