„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus rajonas Bezdonių seniūnija

Bezdonių seniūnija ribojasi su Riešės, Nemenčinės, Buivydžių, Lavoriškių, Mickūnų seniūnijomis bei Vilniaus miestu.
Bezdonių apylinkė priklausė Nemenčinės rajonui. Nuo 1962 m. – Vilniaus rajonui [4, 19].
Seniūnijos teritorijoje yra miestelis ir 40 kaimų. Didžiausios gyvenvietės: seniūnijos centras – Bezdonių miestelis (743 gyv.), Arvydų (278 gyv.), Ąžuolinės kaimai (229 gyv.) (2013 m.).

Seniūnijos plotas – 11879 ha. Šio ploto 552 ha užima žemės ūkio naudmenos, 10760 ha – miškai, 537 ha – vandenys ir kitos paskirties plotai.

Gyventojų skaičius – 2865 (2013 m.) [5].

Bezdonių miestelis įsikūręs prie Bezdonės upelio (kairysis Neries intakas), 24 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Bezdonys – seniūnijos ir parapijos centras.
Bezdonyse veikia lietuviškos mokyklos (pagrindinė ir vidurinė) ir lenkiška Julijaus Slovackio vidurinė mokykla, (įsteigta 1904 m.), kultūros centras, biblioteka, paštas, geležinkelio stotis [11].

Kalbininko Jono Jurkšto nuomone, vietovei pavadinimą davė upelis Bedugnaitė, 1516 m. dokumente lotyniškai užrašytas Besdenayta, Besdonayta. Lietuvišką upėvardžio šaknį raštininkas išvertė į lenkų kalbą, o priesagos -aitė nebeliko. Kalbininko požiūriu, reikėtų atsisakyti sulenkintų Bezdonių miestelio ir Bezdonės upės pavadinimų, ir dabartinį nevykusį vietovardį Bezdonys keisti į Bedugnius, o upės vardas turėtų būti Bedugnė (Bedugnaitė) [6].

Vertingos istorinės informacijos apie Bezdonių kaimą ir jo apylinkes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [15]. Plačiau apie Bezdonių istoriją rašoma Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) leidinyje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [17]. 2014 m. išleistoje istorijos mokytojo Henriko Borkovskio (Henryk Borkowski) knygoje „Ludzie tej ziemi“ autorius remdamasis archyviniais dokumentais ir žmonių atsiminimais, aprašo Nemenčinės apylinkių, t. t. Bezdonių, ir žmonių istoriją nuo pagonybės iki II pasaulinio karo laikų. Knygoje autorius pateikia leidinių apie Nemenčinės apylinkes bibliografinį sąrašą [16]. Bendro pobūdžio informacijos apie Bezdonį yra Bronio Kvyklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [9], „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1987, T.3), Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje[11], „Tūkstantmečio knygoje“ [4].
Informacijos apie vietovę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtuose Algimanto Semaškos „Po Lietuvą“ [14], „Lietuvos keliais“ [13] bei Varšuvoje (Lenkija) išleistame Mečislovo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) „Litwa: Podróż sentymentalna“ [18] leidiniuose. Apie vietovardžio kilmę rašo kalbininkas Jonas Jurkštas knygose „Vilniaus vietovardžiai“ [5] ir Kiek mynė – neišmynė“ [6]. Bezdonį mini, rašydamas apie Motiejų Kazimiera Sarbievijų, Juzefas Šostakovskis (Józef Szostakowski) knygoje „Sladami pamięci“ (Vilnius, 2012).

Bezdonys istoriškai žinomi nuo XV a. Lenkų kronikininkas, istorikas Janas Dlugošas (Jan Długosz) minėjo, kad 1415 m. Bezdonys aplankė didysis kunigaikštis Jogaila [8]. Yra žinoma, kad1516 m. Žygimantas Senais dovanojo Bezdonis Vilniaus pilininkui ir Žygimanto Senojo karališkųjų statybų prižiūrėtojui – Ulrichui Hozijui. Po daugiau nei pusšimtį metų trukusio Hozijų šeimininkavimo dvare, 1609 m. jis buvo padovanotas Vilniaus Jėzuitų akademijai. Jėzuitai Bezdonių dvarą valdė iki pat ordino panaikinimo 1773 m. 1774 m. metais karaliaus Stanislovo Poniatovskio privilegija dvaras perleistas LDK raštininkui, Bresto vaivadai Mikalojui Lopacinskiui (1715–1778), kurio giminė dvaro ūkį ir žemes valdė iki pat 1880 m., kuomet dvaras parduotas Vidaus reikalų ministerijos tarnautojui Valentinui Kornilovičiui. Dabartinę išvaizdą pagrindinis dvaro pastatas įgavo atitekęs Vilniaus II-osios gildijos pirkliui, Samueliui Golšteinui. Suklestėjo odos perdirbimo, klijų gamyklos, veikė vandens malūnas. 1902 m. dvaro teritorijoje pradėjo veikti elektrinė, pastatuose buvo įrengtas elektros apšvietimas. 1896 m. dvaras pagal turto dalybų aktą perėjo Golšteinų dukrai – Marijai Rigertienei. 1901 m. dvaras įkeistas Vilniaus žemės bankui. 1910 m. sodyba parduota iš varžytinių, jį įsigijo Jakobas Rekkas. Po jo mirties jau gerokai sumažėjęs dvaras perėjo Verai, Ernai ir Vilhelminai Rekk bei Lidijai Tretjakovai.

Nuo 1915 metų Bezdonys vadinasi miesteliu.

1937 metais Bezdonyse buvo pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Aušros Vartų Gailestingumo Motinos bažnyčia. 1940 m. buvo įkurta Bezdonių parapija [1, 4, 10].

1941–1944 metais netoli Bezdonių buvo koncentracijos ir sovietinių karo belaisvių stovyklos, kuriose buvo nužudyta apie 25 tūkst. tarybinių karių ir 300 žydų [3, 19].

Miestelio pakraštyje yra išlikęs Bezdonių (Arvydų) dvaras. Rūmai eklektiško stiliaus, su vyraujančiais klasicizmo elementais, belvederio tipo bokštu. Viduje vyrauja Viduržemio jūros regiono stilius. Dabar tai privati nuosavybė [17, 19].

Nuo 1992 m. Bezdonių dvaro I sodybos fragmentai įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą kaip vietinės reikšmės archeologinis ir istorinis paminklas. Dvaro sodybos kompleksą sudaro: rūmai, daržinė ir namas [2]

Bezdonyse gyveno rusų aktorės Veros Komisarževskajos (1864–1910) šeima [11].

Žymus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) (1559—1640) mini Bezdonių apylinkes odėje „Pochwała ciszy zakonnej“ [19].

Bezdonių bei aplinkinių kaimų gyventojus aptarnauja Vilniaus rajono CB Bezdonių filialas, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1950 metų [8]. Bibliotekos fonde sukaupta 4940 fiz. vnt. dokumentu, iš kurių kraštotyros fondą sudaro 17 spaudinių. Kraštotyros kartotekos apimtis – daugiau kaip 100 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Bezdonių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos bažnyčia = Kościół pw. Najświętszej Maryi Panny Ostrobramskiej w Bezdanach. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 10-11.
2. Bezdonių dvaro I sodybos fragmentai [Pakalnės g. 8, Bezdonių k., Bezdonių sen. Vilniaus r.; u. k. 887]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
3. Bezdonių seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 2005. – P. 12-13.
4. Bezdonių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 208.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2015-09-24, p. 312]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Jurkštas, Jonas. Bezdonys – Vilniaus gėda: [apie vietovardį] // Jurkštas, Jonas. Kiek mynė – neišmynė: atsiminimai. – Vilnius, 2005. – D. 2, p. 199-120.
7. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 19, 59.
8. Košinskienė, Elena. Lietuvos TSR bibliotekos. – Vilnius, 1979. – D. 2, p. 124.
9. Kviklys, Bronius. Bezdonys. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 190.
10. Misius, Kazys. Bezdonys / Kazys Misius, Romualdas Šimkūnas // Misius, Kazys, Šimkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 530.
11. Misius, Kazys. Bezdonys / Vidmantas Daugirdas, Kazys Misius // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 135.
12. Pastarnokas, Julius. „Ji savyje slėpė trapų ir švelnų baltą žiedą, skleidžiantį paslaptingą aromatą…“: [apie rusų aktorės Veros Komisarževskajos šeimą, taip pat gyvenimą Bezdonyse (Vilniaus r.)]. – Iliustr. – Bibliogr.: 5 pavad. // Pastarnokas, Julius. Juos suvedė lemtis…: iškiliųjų žmonių bičiulystės ir meilės istorijos. – Vilnius, 2006. – P. 235-264.
13. Semaška, Algimantas. Bezdonys // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 621.
14. Semaška, Algimantas. Bezdonys. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 662-663.
15. Bezdany // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1880. – T. 1 (Aa-Dereneczna). – p. 187-188; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_I/163>.
16. Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi / Henryk Borkowski. – Białystok, 2014. – 131 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 126-127 (60 pav.).
17. Gajewski, Mirosław. Z historii Bezdan. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 80-85.
18. Jackiewicz, Mieczysław. Bezdonys // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 129.
19. Paczkowska, Czesława. Gmina Bezdany. – Iliustr. // Rejon wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 51-53.
20. Sarbiewski, Maciej Kazimierz. Oda I. Pochwała ciszy zakonnej? Tłumaczył Ludwik Kondratowicz // Poezye Ludwika Kondratowicza (Władysława Syrokomli). – Mikołów; Warszawa, 1908. – T. 6, p. 257.; Prieiga per internetą: <http://pl.wikisource.org/wiki/Poezye_Ludwika_Kondratowicza/Tom_VI>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2016