„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Elektrėnų savivaldybė Semeliškių seniūnija Daugirdiškės

Daugirdiškių kaimas yra 6 km į rytus nuo Semeliškių, apie 16 km į pietryčius nuo Elektrėnų. Didžioji dalis kaimo įsikūrusi Daugirdiškių, arba Monio ežero vakarinėje pakrantėje, mažesnioji – saloje. Ežeras užima 102,3 ha ploto (giliausia vieta – 33,5 m), turi dvi salas.

Sakoma, jog kai giedra, nuo Daugirdiškių kalvų galima pamatyti dvi sostines – Vilnių ir Trakus [5].

Daugirdiškių kaime gyvena 94 žmonės: 47 vyrai ir 47 moterys (2011) [6].

Daugirdiškių kaime gyvena Vladislava Kursevičienė – kraštietė poetė, literatė, buvusi Daugirdiškių pagrindinės mokyklos mokytoja, direktorė.

1997 m. Daugirdiškių aštuonmetėje mokykloje dirbo kraštietis, garsus literatas Vyatutas Šauklys. Apie jį rašyta Jurbarko rajono Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos Nacionalinės mokinių ir jaunimo kraštotyros ekspedicijos metu parengtame darbe „Šimkaičių miestelio gyventojo Vytauto Šauklio šeimos istorija ir jo kūrybinė veikla“ (žr. adresu).

Daugirdiškių pavadinimas atsirado XVI a. viduryje iš buvusio kaimo savininko Erazmo Daugirdo pavardės, o iki tol vietovė vadinta Gerkiškiais [4, 8], dvaro pavadinimas rašomas taip pat įvairiai – Degirdiškės, Dogirdiškės, Girdiškės, Gerdiškės, Grendiškiai, Gerkiškiai [7, 24].

Dabar Daugirdiškių (Monio) ežero pusiasalis priklauso Subartėnų kaimui, nors istoriškai jis visuomet buvo Daugirdiškės.

Apie Daugirdiškes, mokyklą, kapines ir dvarą išsamiai rašoma leidinyje „Elektrėnai“ [7]. Nemažai informacijos, gyventojų atsiminimų apie kaimą, jo istoriją, Daugirdiškėse palaidotus kareivius, kaimo tremtinius, gyventojus rašyta V. Kursevičienės knygelėje „Daugirdiškės“ [12], taip pat spausdinta straipsniuose vietinėje spaudoje. Apie Daugirdiškes rašyta „Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne“ [24], „Lietuviškoje enciklopedijoje“ (Kaunas, 1937), „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1954), „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1966), „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1985).

Daugirdiškėse pirmoji mokykla įkurta 1910 m., Juozo Tiškevičiaus ir jo žmonos iniciatyva. Valdinėje mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, ji veikė iki I pasaulinio karo. Panašiu metu kaime veikė ir slapta mokykla, kurioje mokyta lenkiškai [13]. Apie 1918–1920 m. atidaryta lietuviška mokykla. Apie mokyklą plačiau rašyta vietinėje spaudoje (Elektrėnų kronika, 2004, rugpj. 20–26, rugs. 3–9, spal. 22–28, p. 5] bei jau minėtuose leidiniuose „Elektrėnai“ [7] ir „Daugirdiškės“ [13].

Apie Daugirdiškių dvarą rašyta Jadvygos Kulikienės sudarytame leidinyje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [11]. Apie Römerių gyvenimą Daugirdiškėse šiek tiek rašoma Tamaros Bairašauskaitės monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853)“ [1], taip pat mokslinių straipsnių rinkinyje Römeriai Lietuvoje XVII–XX a.“ [22], Eugenijaus Romerio monografijoje „Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija“ [18]. Daugiausiai medžiagos (faktografinės – laiškų, dienoraščių, korespondencijos) apie Römerių gyvenimą Daugirdiškėse saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje, Antanašės dvare. Apie dvarą šiek tiek rašyta turistinio pobūdžio leidiniuose „Lietuvos dvarai“ [5], „Dvarai: spindesys ir skurdas“ [21], „Lietuvos keliais“ (Vilnius, 2008) ir kt. Apie Daugirdiškių dvarvietę taip pat yra rašiusi V. Kursevičienė (Elektrėnų kronika, 2004, birž. 25–liep. 1, p. 5, spal. 17–23, p. 7), „Daugirdiškės“ [12].

Daugirdiškių dvaras buvo įsikūręs itin vaizdingoje vietovėje tarp Trakų ir Semeliškių – 10 hektarų dydžio Daugirdiškių (dabar Monio) ežero saloje, pylimu sujungtoje su krantu. Saloje dvaras atsirado XVI a. pr. ir ne kartą keitėsi. Apie dvaro pastatus ir interjerus informacijos galima rasti jo inventoriuose (saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje) [22].

XVI–XVIII a. priklausė smulkiesiems ir vidutiniams bajorams (Zavišoms, Daugirdams, Karengoms, Grotovskiams, Rostovskiams) [16]. XVI a. pr. dvarą valdė Jonas Zaviša. Jam dvaras atiteko kaip Marinos Dorgevičiūtės, kurią vedė 1519 m., kraitis. Vėliau atiteko jo broliui Jurgiui Zavišai, o jis perdavė savo sūnums Albrachtui ir Mikalojui. Mikalojus Zaviša dalį dvaro užrašė žmonai Onai Palubinskai, kuri po vyro mirties ištekėjo už Erazmo Daugirdo [7]. Kaimo pavadinimas ir kilo iš jo pavardės, o iki tol vadintas Gerkiškiais (maždaug 1545 m.) [8, 12, 21]. Vėliau dvarą valdė Grotuzai, Rostovskiai.
XVIII a. pradžioje dvaras atiteko Römeriams. Jie dvarą atnaujino. Apie tai, kaip XVIII a. viduryje atrodė atnaujintas dvaras rašyta „Vorutoje“ (Voruta, Nr. 28, p. 6), apie gyvenamąjį dvaro pastatą 1778 m. yra rašiusi J. Širkaitė [22].
1733 m. Dvarą įsigijo Steponas Jurgis [18, 22], Mato Römerio sūnus, po jo dvarą paveldėjo Steponas Dominykas, o 1792 m. jo sūnus Mykolas Juozapas Römeriai [1, 18]. Tačiau Daugirdiškės greičiausiai niekada nebuvo pagrindinė bajorų rezidencija.
Vėliau, iki 1828 m., Daugirdiškėse ir šalia buvusiuose palivarkuose tvarkėsi M. J. Römerio sūnus Henrikas, po jo mirties čia gyveno ir dvarą prižiūrėjo sūnūs Edvardas Jonas, Mykolas Steponas ir Severinas.
Nuo 1828 m. Daugirdiškių (ir kituose) dvaruose ūkininkavo E. J. Römeris su žmona Ona Bialozoraite [1]. Daugirdiškėse įvairiu laikotarpiu lankydavosi visi šeimos nariai. Dvare vasaromis ir giminės švenčių proga susirinkdavo visa Römerių šeimyna, mėgdavo maudytis ežere [22]. Römeriai Daugirdiškių ir Dembynės dvaruose rengė literatūrines sesijas, kurių metu šeimos nariai paeiliui balsiai skaitydavo pasirinktus grožinės literatūros ar poezijos kūrinius [23].
J. Römerio vaikai taip pat lankydavosi Daugirdiškėse, tai rodo faktas, jog tarp Alfredo ir Edvardo Mato Römerių (E. J. Römerio sūnų) paveikslų galima rasti nemažai užfiksuotų provincijos gyvenimo akimirkų, jų dvarų vaizdų: Dembinos, Daugirdiškių [22]. M. J. sūnus Edvardas Jonas Römeris laikomas garsios dailininkų dinastijos pradininku (Dailininkai Römeriai. – Vilnius, 2006. – P. 16–24). Išlikę labai daug laiškų, siųstų iš Daugirdiškių, dauguma jų saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
1852 m. Daugirdiškės atiteko M. J. Römerio sūnui Severinui Justui. Šis dvarą ne kartą mėgino rekonstruoti, tačiau naujo gyvenamojo namo taip ir neatsirado, o 1863 m. dvaras buvo sekvestruotas [22].

Pasak T. Bairašauskaitės, XIX a. viduryje dvaro valstiečiai kalbėjo baltarusių kalba, bet su jais buvo galim susikalbėti ir lenkiškai [1].

Daugiau apie Römerius Daugirdiškių dvare rašo I. Semaškaitė [21], T. Bairašauskaitė [1], taip pat apie bajorus ir dvarą rašoma Jolantos Širkaitės parengtose monografijose „Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija“ [19], „Lietuvos Römerių dvarai XVII–XX a.“ [18].

Po 1863 m. sukilimo Daugirdiškių dvaras atiteko vokiečiui Neurandui, 1865 m. įsigijo grafas Juozas Tiškevičius, kuris dvaro rūmus išgriovė ir įrengė spirito varyklą [7].

Iki šiol saloje išlikę griuvėsiai dažnai palaikomi dvaro gyvenamojo pastato fragmentais, tačiau iš tiesų tai Römerių svirno, vėliau tapusio J. Tiškevičiaus spirito varykla, likučiai.

1924 m. dvaras išparceliuotas.

Po II pasaulinio karo antrame buvusios spirito varyklos aukšte buvo įkurta mokykla. 1951 m. buvo kilęs gaisras [7].

Dvarvietė tirta Trakų istorijos muziejaus 1989 m. Žvalgomieji tyrimai išsamiai aptarti vadovės Birutės Lisauskaitės ataskaitoje, kuri pateikta leidinyje Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais [17]. Tyrimų metu rasti 10 įvairaus laiko pastato sienų. Tyrimai parodė, jog saloje dvaras buvo nuo XVI a. [16].

Į kultūros vertybių registrą (žr. adresu) įtraukti:

Subartėnų senovės gyvenvietė (u. k. 35389) (Ežero Monio saloje);

Daugirdiškių dvarvietė (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav.; u. k. 17207);

Daugirdiškių dvaro sodybos (XVI a.–XX a.) fragmentai (u. k. 778) (Subartėnų k., Monio ežero pusiasalis);

Daugirdiškių buv. dvaro sodybos fragmentai (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav.; u. k. 778);

Koplytstulpis (Subartėnų k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav.; u. k. 1728, 14358);

Lietuvos kario Petro Vyšniausko kapas (Daugirdiškių k., Trakų r. sav..; u. k. 33170).

Ties Daugirdiškių ežero (Monio) yra didelis XIX–XX a. koplytstulpis su kryžiumi ir skulptūra [10, 20], vietinių vadinamas šv. Jono Nepomuko koplyčia. Bažnytinėse knygose rastas įrašas, pagal kurį galima spręsti, jog XIX a. viduryje kaime jau buvo koplytėlė su šv. Jono Nepomuko skulptūrėle [13]. Koplytstulpis pastatytas 1830–1840 m. [3] ir yra skirtas šv. Jonui Nepomukui – skęstančiųjų gelbėtojui. Vietinė legenda byloja, jog jį pastatė ponas savo vežikui, kuris nuskendo ežere, gelbėdamas pono gyvybę, kai pasibaidė arkliai ir įlėkė su karieta į ežerą [3]. Tačiau greičiausiai koplytstulpis yra skirtas Henrikui Römeriui (1803–1828), vyriausiam Mykolo Juozapo Römerio ir Rachelės de Raes sūnui [21] nuskendusiam Daugirdiškių ežere 1828 m. liepos 4 d. [1, 18]. Dar pasakojama, jog koplytstulpis pastatytas 1830–1840 m. dvarininko Römerio lėšomis ežere nuskendusio dvaro administratoriaus atminimui.
Medinė šv. Jono Nepomuko skulptūra padaryta XIX a. pabaigoje. Koplytstulpis restauruotas 1899 metais. 1971 m. sutvirtinti pamatai, atstatytos išbyrėjusios plytos, karnizas, koplytstulpis nutinkuotas ir nudažytas, stogas uždengtas skarda. Labai apnykusi skulptūra buvo perduota ir dabar saugoma Trakų istorijos muziejuje. 1982 m. koplytstulpis vėl remontuotas. Buvusios skulptūros vietoje pastatyta kopija. Ją 1981 m. išdrožė restauratorius Juozas Kalinauskas. 2010 m. skulptūra nukrito (arba buvo sugadinta), suskilo į gabalus. 2012 m. Elektrėnų savivaldybės administracija ES lėšomis koplytstulpį su ornamentuotu kryželiu ir skulptūra atnaujino.
Plačiau apie koplytėlės architektūrą bei šv. Jono Nepomoko skulptūrą rašoma leidinyje „Lietuvos mūrinės koplytėlės“ [10]

Kaime yra trejos kapinės – Prūdžionių (neveikiančios), Užkryžių ir Daugirdiškių (patenka į Trakų r. sav.).

Netoli Daugirdiškių 1920 m. vyko lietuvių ir lenkų kovos. Apie tai plačiau rašo V. Kursevičienė [14].

Daugirdiškių kaimo kapinėse (tačiau jos patenka jau į Trakų r. sav. teritoriją) yra Lietuvos kario Petro Vyšniausko, X pėst. Marijampolės pulko eilinio, žuvusio 1920 m. spalio 18 d. mūšio su Lenkijos kariuomene metu, kapas su kryželiu, ant kurio užrašyta „Žuvome dėl tėvynės“. Gali būti, jog čia taip pat palaidotas ir to paties pulko eilinis Jonas Šurka, tačiau kryželis neišlikęs. Šalia kryželio stovi toks pat kryžius 1920 m. gruodžio 29 d. žuvusiam Lenkijos kariui Stanislavui Ciedzevičiui [7]. Pasak L. Baltrukėno ir V. Kursevičienės, du lietuviai ir lenkas 1920 m. žuvo mūšyje ir buvo palaidoti Daugirdiškių mokyklos kieme. Apie 1961–1962 m. kryželiai ir paminklas buvo perkelti į Daugirdiškių kapines, kažkuriuo metu buvo perkelti ir dar dveji palaikai. Pasak Leono Baltrukėno, lenko palaikai vis dar likę senojoje laidojimo vietoje [2].

Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, jog Daugirdiškių kapinėse palaidoti visi trys kariai šiose kovose žuvę Lietuvos ir Lenkijos kariai [9].

V. Kursevičienė yra sukūrusi keletą eilėraščių apie Daugirdiškes: „Vakaras Daugirdiškėse“ buvo spausdintas Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ kūrybos almanache „Brydės“ (Kaunas, 2007) bei leidinyje „Daugirdiškės“ [12], eilėraštis „Daugirdiškių globėjas“ spausdintas literatės poezijos rinktinėje „Manęs minioje neieškokite“ (Kaišiadorys, 2013).
L. Baltrukėnas yra parašęs apsakymą „Apie ką kalbėjo klevai“, išspausdintą jo kūrybos rinkinyje „Už horizonto“ (Vilnius, 1999). Apsakyme pasakojama apie 1920 m. apylinkėse žuvusius karius ir 1962 m. bandymą perlaidoti likusį lenkų karį.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Bairašauskaitė, Tamara. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853) : bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje. – Vilnius, 2011. – 410, [1] p. : iliustr., faks., portr. – Santr. angl., lenk.. – Bibliogr., p. 361–368, ir išnašose. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 373–399.
  2. Baltrukėnas, Leonas. „Ir čia vyko mūšis“ // Elektrėnų žinios. – 2004, liep. 10, p. 6.
  3. Cibulskas, Valentas. Koplytstulpis: [Daugirdiškių k.] / Valentas Cibulskas, Nijolė Tarnauskienė // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 19–20.
  4. Daugirdai: [Daugirdiškės] // Lietuvos vietovardžių žodynas. – Vilnius, 2014. – T. 2, p. 154.
  5. Elektrėnų savivaldybė: Daugirdiškės // Lietuvos dvarai. – Vilnius, 2009. – T. 2, p. 224–229.
  6. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
  7. Ickevičius, Augustinas. Po Semeliškių apylinkes: Daugirdiškės // [Mizeras, Vytautas, et al.]. Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 294–305.
  8. Istorinės vietovės // Elektrėnų savivaldybė. – Kaunas, [2006]. – P. 12–14.
  9. Ivaškevičius, Eugenijus. Elektrėnų savivaldybės kapinės: minimi Daugirdiškių kapinėse esantys karių kapai // Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai. Atlasas : 1919–1940. – Vilnius, 2003. – P. 24–27.
  10. Jankevičienė, Algė. Barokinės koplytėlės: Daugirdiškių koplytėlė / Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė. – Iliustr. // Lietuvos mūrinės koplytėlės. – Vilnius, 2004. – P. 82, 83, 121, 122.
  11. Kulikienė, Jadvyga. Daugirdiškės // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – P. 35–36.
  12. Kursevičienė, Vladislava. Daugirdiškės: [prisiminimai]. – Kaišiadorys, 2010. – 97, [1] p. : iliustr.
  13. Kursevičienė, Vladislava. Daugirdiškių simbolis – praeitis ir ateitis // Elektrėnų kronika. – 2011, spal. 28–lapkr. 3, p. 4.
  14. Kursevičienė, Vladislava. Ir čia vyko mūšis // Elektrėnų žinios. – 2004, vas. 14, p. 4.
  15. Kursevičienė, Vladislava. Istorijos vingiai Daugirdiškėse // Elektrėnų kronika. – 2014, spal. 17–23, p. 7.
  16. Lisauskaitė, Birutė. Daugirdiškių dvarvietė: [Daugirdiškių k.] // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 20.
  17. Lisauskaitė, Birutė. Daugirdų dvaro žvalgomieji tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1988/89, p. 144–145; Prieiga per internetą: <http://www.atl.lt/1988-1989/144-145.pdf>.
  18. Romer, Eugeniusz. Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija = Monografia rodu Römerów na Inflantach i Litwie [parengė Jolanta Širkaitė ; iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Širkaitė]. – Vilnius, 2009. – 526, [2] p. : iliustr., genealog. lent., portr. – Gretut. tekstas liet., lenk.. – Bibliogr. išnašose. – Pavardžių r–klė: p. 475–526.
  19. Ruseckas, Petras. Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai. – Vilnius, 1991, t. 1, p. 344.
  20. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė: Daugirdiškės // Po Lietuvą. – Vilnius, 2002. – P. 86.
  21. Semaškaitė, Ingrida. Elektrėnų savivaldybė: Daugirdiškės // Dvarai: spindesys ir skurdas. – Vilnius. P. 322–323.
  22. Širkaitė, Jolanta. Lietuvos Römerių dvarai XVII–XX a.: [minimas Daugirdiškių dvaras] // Römeriai Lietuvoje XVII–XX a. – Vilnius, 2008. – P. 21–33.
  23. Širkaitė, Jolanta. Nežinomi Römerių dinastijos dailininkai // Kultūrologija. – 2003, t. 10, p. 349–362; Prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367162200316/DS.002.0.01.ARTIC>.
  24. Dowgierdziszki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Varšuva, 1881. – T. 2, p. 133–134; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_II/>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2019.