Eišiškės

Eišiškių miestelis – Eišiškių seniūnijos centras. Miestelis įsikūręs nedidelėje aukštumoje, tarp Versekos aukštupio ir jos intako – Dumblės slėnių. Apie 80 km į pietus nuo Vilniaus. Pro miestelį praeina plentai į Vilnių, Šalčininkus, Varėną [1, 3]. 

Eišiškėse gyvena 3 416 gyventojų (2011) [5]. Miestelyje yra: paštas, kultūros namai, dvi gimnazijos lenkų ir Stanislavo Rapolionio lietuvių kalba, muzikos ir dailės mokykla, vaikų darželis, bažnyčia, pirminės sveikatos priežiūros centras, ligoninė, vaistinė, viešbutis, Eišiškių m. biblioteka, nuo 2000 m. veikia Lenkų namai, A. Ratkevičiaus sporto mokykla [1, 3, 4].

Eišiškių pavadinimas minimas kryžiuočių Veteberiento kronikoje. Prie 1384 m. Vytauto sutarties su kryžiuočiais kabojo antspaudas su užrašu: ,,Sigillum Sudemond de Wesisken“. Wesisken tai Eišiškės. Senieji užrašymai įvairuoja. Eykschisken 1384 m., Eyksiskondorff, Eykschissken 1387 m., Eyxyszki 1492, Ейшышки 1470 m., Eyszyszki 1784 m. ir t. t. Taigi Eišiškės yra priesagos –iškės vedinys iš asmenvardžio Eikšys ar Eišys [6]. Metraštis sieja Eišiškių atsiradimą su Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu Mantvila. Mantvilos sūnus įsikūrus Naugardėlėje pradėjo dalyti žemes savo patarėjams. Jų vienam, kilusiam iš Ursinų giminės, Eikšiui, jis davė salą su apylinke. Nuo Eikšio vardo atsirado ir Eišiškių miestelio pavadinimas. Anot vietos žmonių pasakojimų, kai miestelis gavo turgaus teises, vietos ponas tvirtino, esą viskas, ką žmonės beatvežtų į turgų, bus nupirkta. Vienas valstietis, neturėdamas ko parduoti, atvežė maišą kankorėžių, ir jų niekas nepirko. Tada valstietis nuėjo pas poną ir priminė jam jo žodžius. Ponas supratęs valstiečio gudrybę, pažadėjo nupirkti visus kankorėžius, jei šiš ims iš maišo ir neš į klėtį po vieną kankorėžį. Valstietis nusikamavo, supyko ir nešdamas kankorėžius ėmė lenkiškai šaukti: ,,Ej, szyszki! Ej, szyszki“! (Ei, kankorėžiai). Taip miestelis gavęs Eišiškių vardą [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baniulis, Deividas.  Eišiškės. – Iliustr. // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 5, p. 372.
2. Eišiškės. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P.  150-152.
3. Eišiškių seniūnija. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – P. 78-111.
4. Šalčininkų rajono savivaldybė. Eišiškių seniūnija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: <http://salcininkai.lt/lit/Eiikiu-seniunija/251 >.
5. Šalčininkų rajono savivaldybė: [Eišiškės, p. 276] // Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. – Vilnius, 2013. – P. 274-280; Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Vanagas, Aleksandras. Eišiškės // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 63, 64.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015

eišiškės

Senkevičius, Mykolas, Mikonis, Stanislovas. Eišiškės. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

pogrom

Chodakiewicz, Marek Jan. Ejszyszki pogrom którego nie było: epilog stosunków żydowskich na Kresach (1944–1945). – Warszawa, 2010. Knygos viršelis

Išsamiausiai Eišiškių miestelio istorija nagrinėjama Mykolo Senkevičiaus ir Stanislavo Mikonio istorinėje apybraižoje „Eišiškės“ [13]. Autoriai yra gimę ir užaugę Eišiškėse. Stanislavas Mikonis istorijos mokytojas, o Mykolas Senkevičius dirba sporto srityje. Kaip rašoma knygos įžangoje, autoriai rinko medžiagą  iš spaudos, bendravo su vyresnio amžiaus Eišiškių gyventojais. Knygoje yra šie skyriai: „Eišiškės Vytauto Didžiojo laikais“, „Iš Eišiškių bažnyčios istorijos“, ,,Eišiškės Švitrigailos laikais ir Kazimierio Jogailaičio laikais“, ,,Eišiškės – administracinis centras“, ,,Eišiškės aštuonioliktame amžiuje“, ,,Eišiškės devynioliktame amžiuje“, ,,Eišiškės Napoleono laikais (1807-1812), 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje ir jo atgarsiai Eišiškėse“, ,,Eišiškės po baudžiavos panaikinimo“, ,,Karas ir pokario metai Eišiškėse“, ,,Pastarieji metai ir paveldėtas prieraišumas gimtosioms žemėms“. Knygoje nemažai nuotraukų. Taip pat apie Eišiškių istoriją rašo istorikas  Stanislovas Buchaveckas knygoje ,,Šalčios žemė“ [1], architektas Algimantas Miškinis knygoje ,,Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ [12], pedagogai Veronika Maminskaitė-Kulbokienė „Rytų Lietuva“ (Čikaga, 1997) ir Vytautas Dailidka „Versmės ištakos: Eišiškių mokyklos raida (1524–2012)“ (Eišiškės, 2012), Mečislovas Machulakas (Mieczysław Machulak) „W stronę Solecznik“ [14], žurnalistas kraštotyrininkas Bronius Kviklys savo knygose „Mūsų Lietuva“ [9] ir „Lietuvos bažnyčios“ (Chicago, 1986) ir kt. Apie įvykius Eišiškėse Antrojo pasaulinio karo metu rašoma leidinyje „Holokausto Lietuvoje atlasas“ [6], taip pat lenkų kilmės JAV istoriko prof. Marek Jan Chodakevič (Chodakiewicz) knygose „Ejszyszki: kulisy zajść w Ejszyszkach: epilog stosunków polsko-żydowskich na Kresach, 1944-45: wspomnienia, dokumenty, publicystyka“ (Warszawa, 2002. – 2 t.) ir „Ejszyszki pogrom którego nie było: epilog stosunków żydowskich na Kresach (1944-1945)“ (Warszawa, 2010). Pastarojoje knygoje pateikti dokumentai, archyvinė medžiaga, mokslininkų publikacijos, žydų ir lenkų prisiminimai apie įvykius Eišiškių miestelyje. 2012 m. į šios knygos pristatymą Eišiškėse buvo atvykęs ir pats autorius [4]. Apie archeologinius kasinėjimus rašoma leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais“ [5]. Yra straipsnių periodikoje. Vienas pirmųjų apie Eišiškių praeitį rajono laikraštyje („Raudonoji vėliava“, 1958–1959 m.) rašė mokytojas, kraštotyrininkas, dirbęs Eišiškių rajone Česlovas Šaduikis. Jis naudojosi archyvų dokumentais. Apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį Eišiškėse galima paskaityti Gžegožo Koščuko (Grzegorz Koszczuk) straipsnių lenkų kalba laikraštyje ,,Kurier Wileński“ (2013 m.). 

Eišiškių miestelis laikomas labai senu. Architekto prof. Algimanto Miškinio teigimu, tokias nuomones inspiravo XVI a. Lietuvos metraštis, kuriame miesto įkūrimas priskirtas vienam iš Žemaičių kunigaikščio Mantvilo sūnų Eikšiui. Pats faktas nurodomas įvykęs XI a., taip pat XIII a. Kai kurie tyrėjai ankstyvą Eišiškių atsiradimą sieja su tariamu 1170-1171 m. antkapio buvimu šio miesto žydų kapinėse [12]. 1384-1402 m. sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose jau vadinamos miestu [5, 8]. Taip pat minimos 1384 m., kai Jogaila buvo priverstas grąžinti Eišiškes jų ankstesniam savininkui Sudimantui. Eišiškės Sudimanto ir jo sesers Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos Sudimantaitės tėviškė. Eišiškių dvaras ir aplinkiniai miškai tapo mėgstamiausia kunigaikščio Vytauto poilsio ir medžioklės vieta [1].   

Miestelis pradėjo augti XV a. pradžioje. Po 1433 m. Eišiškėse ilgai buvo dvi bažnyčios. Viena iš jų, kuri buvo Jurizdikoje, turėjo parapijos teises. Antroji bažnyčia, pietinėje prekybinėje miesto dalyje, buvo pirmosios filija [1]. XVI a. pradžioje Eišiškės jau buvo vienu svarbiausiu LDK miestų. Nuo 1529 m. Eišiškės kurį laiką minimos LDK neprivilegijuotųjų miestų ir miestelių sąrašuose. 1528 m. Eišiškių apskrityje gyveno 238 bajorai [13]. Po 1566 m. pradėtos valstybės administracinės reformos Eišiškės kurį laiką buvo didelė Ašmenos apskrities gyvenvietė [1, 12]. Dėl patogios geografinės padėties (kelias Vilnius-Krokuva, o nuo 1592 m. Vilnius-Varšuva) miestelyje suklestėjo prekyba ir amatai. Pradėjo daugėti gyventojų. Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jano  Sobieskio (1674-1696) valdymo metais miestelis gavo Magdeburgo teises (karaliaus patvirtinti 1792 m.) [1, 12, 13]. Politiniu atžvilgiu Eišiškės buvo svarbi gyvenvietė. Po 1791 m. čia rinkdavosi apskrities bajorų seimeliai. Miestas buvo išgarsėjęs prekyba arkliais, kiaulėmis, galvijais, amatais [9, 10]. 

XVIII a. Eišiškės buvo žinomos kaip ,,Čigonų sostinė“, kadangi čia buvo čigonų bendrovė ir gyveno čigonų renkamas ,,Čigonų karalius“. 1780-1798 m. juo buvo išrinktas vietinis bajoras Jokūbas Znamerovskis, o 1799-1802 m. – Milosnickis [12, 13]. 

1791 m. Eišiškės tapo apskrities centru. Naujai apskričiai priklausė šios parapijos: Eišiškių, Rodūnios, Načios, Benekainių, Butrimonių, Pabarės, Asavos ir Zabolotės. Apskrities seimai vykdavo Eišiškių bažnyčioje [13]. 1831 m. sukilime dalyvavo Eišiškių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. 1831 m. gegužės 29 d. netoli Eišiškių įvyko mūšis tarp sukilėlių ir kazokų būriu. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, vienas pirmųjų Vilniaus gubernijos organizatorių buvo istoriko Teodoro Narbuto sūnus Liudvikas. Vėliau prie jų prisidėjo Eišiškių vikaras kun. Steponas Gorbačevskis su 13 savanorių. 1863 m. persekiodamas sukilėlius, per Eišiškes į Dubičius pražygiavo kariuomenės dalinys. Sukilimo metu Eišiškėse stovėjo karių įgula [12, 13]. 1880 m.  miestelyje buvo jau 300 namų su 2616 gyventojų (daugiau kaip pusė – žydai); čia buvo valsčiaus valdyba, mokykla, pašto stotis, 4 alaus daryklos, 2 odos dirbtuvės, vandens malūnas, vyko turgus ir 2 prekymečiai.  1905 m. Eišiškėse buvo 2448 gyventojų. 1910 m. parapijoje buvo 9925 parapijiečių [13, 14]. 

Nuo 1920 m. iki 1939 m. miestelis priklausė Lenkijos valstybei. Eišiškėse 1921 m. buvo 382 namai ir 2382 gyventojai. Tarp jų 772 katalikai, 19 – mahometonų, kiti –  žydai [5, 11]. 1930 m. išgrįstas kelias iš Eišiškių į Varėną, į artimiausią geležinkelio stotį. Miestelis buvo žymus prekybos centras. Geru keliu iš Vilniaus į Eišiškių turgus atvykdavo vilniečiai pirkti maisto produktų, dėl to miestelis buvo vadinamas ,,Vilniaus priemiesčiu“. 1939 m. Eišiškės buvo gražintos Lietuvai. Į Sovietų Sąjungą per Lietuvą įsiveržusi Vokietijos kariuomenė Eišiškės užėmė antrąją karo dieną. 1941 m. birželio 23 d. žydų, kurie sudarė didžiąją miestelio gyventojų dalį, gyvenimas buvo suvaržytas [1, 6, 12]. Jau 1941 m. rugsėjo mėnesį 27 d. įvyko Eišiškių žydų žudynės. Buvo sunaikinta 3 446 žydų (989 vyrai, 1636 moteris, 821 vaikai) [11, 14]. 

Eišiškės visada buvo daugiakultūrinis miestelis, kur gyveno lietuviai, lenkai, žydai, romai, totoriai ir kt. Eišiškių žydai užėmė ypatingą vietą miestelio istorijoje. Tai buvo aktyvi bendruomenė su savo kultūrinėmis tradicijomis, išvystyta švietimo ir auklėjimo sistema bei spauda [10, 12].

1950 m. Eišiškėms vėl suteiktos miesto teisės, 1950–1972 m. miestas buvo Eišiškių rajono centras. 1972 m. rugsėjo 20 d. įsaku Eišiškių rajono centras perkeltas į Šalčininkus, pakeistas rajono pavadinimas [5, 12]. 

Dar 1935 m. valsčiaus valdžia prašė Vidaus reikalų ministerijos suteikti miesteliui herbą, parengė jo projektą – mėlyname lauke 3 sukryžiuotos žalios kėnių šakelės su auksiniais kankorėžiais. Į prašymą nebuvo atsakyta. 1997 m. Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino Eišiškių miesto herbą. Herbe mėlyname lauke vaizduojama ant sidabrinio pusmėnulio stovinti ir prie krūtinės laikanti kūdikėlį Jėzų Švč. Mergelė Marija. Ją supa liepsnojantis aukso spindulių ir šešiakampių žvaigždučių ratas. Eišiškėse Švč. Mergelę Mariją garbinta nuo seno. Ji laikoma parapijos globėja, be to, bažnyčioje saugomas stebuklais pagarsėjęs jos paveikslas [2].  

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Eišiškės // Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P. 192-208.
2. Eišiškės. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P.  150-152.
3. Eišiškės // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 5, p. 373.
4. Gerbti istoriją – tai skelbti tiesą: [lenkų kilmės JAV prof. M. J. Chodakevičius pristatė eišiškiečiams savo knygą „Eišiškės. Pogromas, kurio nebuvo”] . – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. –  2012, geg. 31 – birž. 6, p. 7.
5. Girlevičius, Linas. Žvalgymai Gegužės 3-iosios gatvėje 6/1 // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais. – Vilnius, 2010. – P. 323-325.
6. Holokausto Lietuvoje atlasas. – Vilnius, 2011, p. 266-267.
7. Jonynas, Ignas. Eišiškės // Lietuviškoji  enciklopedija. – Kaunas, 1938. – T. 7, p. 606-607.
8. Kelias į Aukštaitiją: [apie kelią pro Eišiškės miestelį, p. 34] // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geogr. ir etnogr. aprašymai (XIV – XIX a.) / parengė Jurginis J., Šidlauskas A. – Vilnius, 1983. – 224 p., iliustr.
9. Kviklys, Bronius. Eišiškės: [istorija]. – Iliustr. // Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 303-308.
10. Laucevičius, Edmundas. Lietuvos auksakalystė: XV-XIX amžius / Edmundas Laucevičius,  Birutė Rūta Vitkauskienė. – Vilnius, 2001, p. 341, 367, 382, 383, 389, 1234.  
11. Lietuvos žydų žudynių byla = The case of the massacre of the Lithuanian Jews : dokumentų ir straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2001, p. 290.
12. Miškinis, Algimantas. Eišiškės: [miestelio istorija, planas]. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 126-166.
13. Senkevičius, Mykolas, Mikonis, Stanislovas. Eišiškės. – Vilnius, 2002. – 63, [1] p.: iliustr.
14. Machulak, Mieczysław. Ejszyszki (lit. Eišiškės). Eišiškių seniūnija // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. Turystycznym szlakiem po rejonie Solecznickim. – Krosno, 2007. – P. 129-156.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015

Apie Eišiškių architektūrą ir urbanistiką rašoma architekto Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ [6], Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ [3] „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [7], „Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio“ [8], „Lietuvos architektūros istorija. Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m.“ (Vilnius, 2014), „Visuotinės enciklopedijoje“ ir kt. Apie sovietmečio Eišiškių architektūrą, generalinius planus rašoma Mykolo Senkevičiaus ir Stanislovo Mikonio knygoje „Eišiškės“ [10]. 

Iki 18 a. vidurio Eišiškės statėsi spinduliais į aikštę suėjusias gatves. Miestas susidėjo iš dviejų dalių: didesnės – branduolio ir gerokai mažesnės – vadinamos Jurizdika, nes nuo seno buvo bažnyčios jurisdikcijoje. Miestelį skyrė Versekos upelis. 18 a. pab. aikštę ir gatves formavo glaudžiai stovėję mediniai namai. Prie aikštės stovėjo bažnyčia (filija). 1774 m. aikštės viduryje stovėjo rotušė, aplink filiją kelios smuklės. Pagrindinis miesto akcentas buvo 1765-1775 m. pastatyta ryškių baroko bruožų triaukštė sinagoga, kuri buvo net aukštesnė už bažnyčią [2, 3, 8]. Sinagogos cokolis buvo sumūrytas iš akmens, langai aukšti, pusapskričių arkų; ją dengė trijų pakopų stogas. Pagrindiniame (vakarų) fasade virš frontonėlio buvo iškeltos Dekalogo plokštės, iš šonų laikomos liūtų. Pokario metais sinagoga perstatyta [9]. 
 
1836 m. sudarytas miestelio planas. 1863 m. įsteigta ligoninė, 1866 m. – taikos teismo būstinė. 1868 m. buvo 15 smuklių, 37 krautuvės, vyko didžiausi prekymečiai [2]. 
1847-1852 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Projekto autorius istorikas Teodoras Narbutas. Eišiškių bažnyčia yra trinavė, halinė, lotyniško kryžiaus formos. Pagrindiniame fasade – kresnas šešių kolonų dorėninis portikas, tinkuotu paviršiumi ryškiai išsiskiriantis akmens mūro sienų fone. Kituose fasaduose pabrėžti tinkuoti arkinių langų, nišų, stačiakampių durų apvadai. Vidaus erdvę sklaido septynios poros monumentalių piliorių. Transepto sparnai nuo navų dalies originaliai atskirti dviem poromis kolonų. Šalia bažnyčios pastatyta akmeninė varpinė. [1, 3, 5]. 
 
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad nuo 1897 m. iki 1908 m Eišiškės keletą kartų degė, todėl miestelyje sumažėjo gyventojų ir statybų. Nuo 1920 m. iki 1939 m. miestelis priklausė Lenkijos valstybei. Tuo metu miestelis nesiplėtė, bent ir buvo svarbus prekybos centras. Pirmaisiais pokario metais Eišiškėse beveik nieko nestatyta [6, 10]. 
 
1953 m. sudarytas pirmasis po karo Eišiškių generalinis planas. Pagal šį generalinį planą buvo statomas miestas: 1953 m. pastatyta valgykla, 1954 m. aikštėje administracinis pastatas. Per dešimt metų nuo 1953 m. Eišiškėse pastatyta daugiau kaip 150 komunalinių ir sodybinių gyvenamųjų namų. 1962 m. pradėjo veikti prekybos mokykla. 1966 m. atidaryta siuvykla, 1958 m. – limonado cechas, išplėstos kai kurios aptarnavimo įstaigos. Aikštės viduryje pastatyta universalinė parduotuvė. 1965-1970 m. rekonstruotos abi mūrinės sinagogos: viena jų paveikta kinoteatru, kita – sporto sale; trečioji sinagoga nugriauta. 1968 m. Jurizdikoje – limonado cechas, išplėsta ligoninė. 1966 m. iškilo vidurinės mokyklos priestatas. 1969 m. Eišiškių miesto centras buvo paskelbtas valstybės saugomų urbanistikos objektu. 1970 m. pastatytas restoranas su parduotuve, knygynas. Vilniaus gatvėje, kiek vėliau 280 vietų vaikų darželis. 1972 m. įsteigtas Vilniaus odos galanterijos kombinato cechas. 1977 m. turgus rinkosi dviejose vietose: centre už universalinės parduotuvės ir prie odinės galanterijos cecho. 1981 m. pradėta statyti nauja vidurinė mokykla. 1990 m. miestelyje surašyta 32 gatvės [4, 6, 10].  
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Čerbulėnas, Klemensas. Architektai ir jų kūryba. Teodoras Narbutas: [apie Eišiškių bažnyčios architektą, bažnyčios planas, p. 310, 311]. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 275-332.
2. Girlevičius, Linas. Žvalgymai Gegužės 3-iosios gatvėje 6/1 // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais. – Vilnius, 2010. – P. 323-325.
3. Kviklys, Bronius. Eišiškės. Viešpaties Kristaus į Dangų Žengimo parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija, d. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 154-162.
4. Lietuvos urbanistikos paveldas: vertybių įteisinimas, apsauga, tvarkymas (1967-1993) : dokumentų rinkinys. – Vilnius, 2005, p. 49, 95, 119-121.
5. Misius, Kazys. Varėnos dekanatas: [apie Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčią, p. 580-581] //  Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 579-584.
6. Miškinis, Algimantas. Eišiškės: [miestelio istorija, planas]. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 126-166.
7. Miškinis, Algimantas. Eišiškių urbanistikos kompleksas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 218-220.
8. Miškinis, Algimantas. Radialinio plano miestai ir miesteliai. Mažieji miestai ir miesteliai. Eišiškės: [miesto istorija, plano schema, p. 242, 243]. – Iliustr.  // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 231-247.
9. Rupeikienė, Marija. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. – Vilnius, 2003, p. 70, 130.
10. Senkevičius, Mykolas. Mikonis, Stanislovas. Eišiškės. – Vilnius, 2002. – 63, [1] p.: iliustr.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015

(Apie architektūros objektus žr. sk. ,,Urbanistika ir architektūra“).

Apie Eišiškių lankytinus objektus rašoma turistiniuose vadovuose po Lietuvą: Algimanto Semaškos „Po Lietuvą“, „Lietuvos keliais. Turisto žinynas“ [7], informacinėje brošiūroje „Keliaukime po Šalčininkų kraštą“ (Šalčininkai, 2006), knygoje ,,Lietuvos miestai ir miesteliai” (Kaunas, 2014), knygose lenkų kalba Mečislavo Jackevičiaus (Jackiewicz, Mieczysław) „Wędrówki po Litwie: praktyczny przewodnik turystyczny“ (Warszawa, 2004), Tomaso Kšyvickio (Krzywicki, Tomasz) „Litwa. Przewodnik“ (Pruszków, 2005), Mykolo Senkevičiaus ir Stanislovo Mikonio knygoje „Eišiškės“ (Vilnius, 2002)  ir kt. Daugiau apie miestelio kultūros paminklus informacijos galima rasti leidiniuose „Kultūros paminklų enciklopedija“ [9], „Holokausto Lietuvoje atlasas“ [3], „Skausmo knyga“ [6] ir kt. 
 
2006 m. balandžio 7 d. Eišiškėse (Vilniaus g. 7) atidengta memorialinė lenta popiežiui Jonui Pauliui II [4].
 
2013 m. spalio 6 d. šventoriuje prie Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į Dangų bažnyčios atidengtas Palaimintojo Jono Pauliaus II paminklas minint jo piligriminės kelionės į Lietuvą 20-ąsias ir popiežiaus  pontifikato 35-ąsias metines [8, 11].  
 
2014 m. sausio 26 d. Eišiškių Gegužės aikštėje atidengtas paminklas, įamžinantis 1863–1864 m. sukilimo dalyvius. Paminklą projektavo architektas Stanislav Četyrkovski. Paminklą sudaro keturios grindjuostės simbolizuojančios bendrą Lenkijos Karalystės ir LDK 400 metų istoriją. Ant pjedestalo kylantys obeliskai – dviejų šiuolaikinių valstybių Lietuvos ir Lenkijos – simboliai, kuriuos puošia valstybiniai herbai – Erelis ir Vytis [10].   
 
2011 m. lapkričio mėn. atidengtas paminklas Eišiškių ir jų apylinkių gyventojams, kurie 1939-1959 m. buvo ištremti, žuvo, repatrijuoti, atminimui (Rodunės g.). Paminkle išgraviruoti kardinolo Stefano Višinskio žodžiai: ,,Kai užgęsta žmonių atmintis, prabyla akmenys“ [1].
 
Eišiškėse yra skaudžius istorijos įvykius primenančio kultūros paveldo. Tai Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų Eišiškių miestelio ir apylinkių žydų kapinės ir paminklai. Eišiškėse yra dvi žudynių vietos, moterų ir vaikų, kitoje vietoje – vyrų (Jono Pauliaus II g., A. Mickevičiaus g., kapinės) [3, 6].
 
19 am. stogastulpis. Jo viršų juosia 2 geležiniai 2 geležiniai lankai, į kuriuos remiasi 4 metaliniai strypai, laikantys dvišlaitį, karpytiniais pakraščiais stogelį. Pastogėje yra medinė apvalioji šv. Jono Nepomuko skulptūra (Vilniaus g.) [7, 9].
Kryžius su koplytėle ir Nukryžiuotojo skulptūra (Varėnos plentas, kapinės) [5, 9].
 
Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje yra saugomi dailės paveldo objektai: skulptūra ,,Nukryžiuotasis“, skulptūra „Palaiminimas“ (skulptorius K. Patamsis), XVIII–XIX a. paveikslai „Kristus prie stulpo“, „Šventosios dvasios atsiuntimas“, „Šventoji trejybė“, ornamentuoti kryžiai, ,,Šv. Kazimieras“, vieno iš bažnyčios fundatoriaus, kunigo Povilo  Kalinausko portretas [2, 9].
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Bogdevič, Jolanta. Paminklo, skirto represijų aukoms atminti, pašventinimas. – Iliustr. // Šalčios žinios. – 2011, lapkr. 25, p. 1, 2.
2. Eišiškių seniūnija. Gmina Ejszyszki. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – P. 78-111.
3. Holokausto Lietuvoje atlasas. – Vilnius, 2011, p. 266-267.
4. Kolosovska, Irena. Pagerbtas Popiežiaus atminimas: [2006 m. bal. 7 d. ant namo, esančio Jono Pauliaus II vardu pavadintoje gatvėje Eišiškėse, buvo iškilmingai atidengta Popiežiui skirta atminimo lenta] – Iliustr. // Informacinis biuletenis. – 2006, gegužė, p. 9.
5. Kultūros vertybių registras. Eišiškės [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010-10-08]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
6. Skausmo knyga = The book of sorrow. – Vilnius, 1997, p. 154-155.
7. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais : turisto žinynas : miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas : 1030 lankytinių vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, 2008, p. 440-441.
8. Spalio 6 d. … : [apie Jono Pauliaus II paminklo atidengimą prie Eišiškių Kristaus žengimo į dangų bažnyčios]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2013, spalio 17-23, p. 6.
9. Šalčininkų rajonas: [apie Eišiškių miestelio kultūros paveldo objektus, p. 218-225] // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 213-266.
10. Kołosowski, Andrzej. Ofiarom – cześć i pamięć: [apie 1863 m. sukilimo dalyviams paminklo atidengimą]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2014, Nr. 2, p. 1, 2.
11. Ostrowska, Helena. W Ejszyszkach i w Butrymańcach stanęły pomniki bł. Jana Pawła II: [apie popiežiui Jonui Pauliui II paminklų atidengimą Eišiškėse]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2013, październik, p. 25.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015

eliach

Eliach, Yaffa. There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok – Boston, 1998. Knygos viršelis

Eilėraštį Eišiškėms paskyrė poetė Judita Vaičiūnaitė [3].

Eišiškės minimos Genriko Songino legendoje [2]. Apie šio miestelio žydų tradicijas, kultūrą, švietimą, mediciną, gyvenimą iki Holokausto tragedijos pasakoja Bruklino koledžo profesorė, buvusi Eišiškių miestelio gyventoja Yaffa Eliach savo knygoje „There once was a world: nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Ejshyshok“ [1].

Apie įvykius Eišiškėse Antrojo pasaulinio karo metais rašoma gyventojų atsiminimuose, spausdinamuose lenkų istoriko Mareko Jano Chodakevičiaus (Chodakiewicz) knygose [4, 5].

 

 

 

 

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Eliach, Yaffa. There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok  – Boston, 1998. – XIV, 818, [2] p. : iliustr., žml.
2. Songinas, Genrikas. Jono akmuo: [legenda]. – Iliustr. // Songinas, Genrikas..Vilniaus krašto legendos. – Čikaga, 1988. – P. 75 – 86.
3. Vaičiūnaitė, Judita Eišiškės: [eilėraštis] / // Vaičiūnaitė, Judita. Raštai. – Vilnius, 2005. – T. 1, p. 514-515.
4. Chodakiewicz, Marek Jan. Ejszyszki: kulisy zajść w Ejszyszkach: epilog stosunków polsko-żydowskich na Kresach, 1941-45: wspomnienia, dokumenty, publicystyka. – Warszawa, 2002. –  271, [1] p.
5. Chodakiewicz, Marek Jan. Ejszyszki pogrom, którego nie było : epilog stosunków polsko-żydowskich na Kresach (1944-1945) : Wspomnienia-Dokumenty-Publicystyka /. – Warszawa : Fronda, 2010. – 478 p. – (Biblioteka Frondy).

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015

1905 m. Eišiškių miestelyje (Rodunės gatvėje, vėliau Vilniaus) buvo įsteigta žydų viešoji biblioteka. Istorikė Eliach Yaffa rašo: ,,Nauja viešoji biblioteka buvo kartu pažįstama ir novatoriška: pažystama, nes knygos buvo neatskiriama kiekvieno gyvenimo dalis, o novatoriška, nes tapo vieta, kur buvo laukiami visi: moterys ir vyrai, amatininkai ir pasiturintys garbūs žydai, ir todėl, kad kolekcija toli gražu neapsiribojo vien tradicine religine tematika <…> naujoji biblioteka greitai tapo svarbiu štetlo jaunimo mokymosi centru, ypač mergaitėms ir jaunoms moterims, kurioms nebuvo prieinama sinagogos biblioteka, bei amatininkų sūnums ir dukterims, kurių tėvai dažniausiai negalėjo apmokėti mokslų“ [1]. Biblioteka buvo uždaryta 1940 m. Beveik visos bibliotekos knygos vokiečių okupacijos metais buvo sudegintos.
 
Eišiškių miestelio biblioteka buvo įkurta 1936 m. Bibliotekoje buvo apie 2 tūkst. egz. knygų ir 80 skaitytojų. 1959 m. biblioteka yra laikoma Eišiškių rajono biblioteka. 1972 – Eišiškių miestelio biblioteka [3].
Eišiškėse yra dvi viešosios bibliotekos: suaugusiųjų (Gegužės a. 19) ir vaikų (Kaštonų g. 5) [2]. Šiandien Eišiškių miestelio bibliotekoje knygų fonde yra 27852 fiz. vnt. Kraštotyros kartotekoje aprašyta 1050 kortelių.
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Eliach, Yaffa. There Once Was a World: az nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok. – Boston, 1998, p. 521, 522, 527.
2. Eišiškių biblioteka [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2015-01-07]. Prieiga per internetą: <http://www.salcininkuvb.lt/lt/apie-mus1/filialai/178-eisiskiu-biblioteka>.
3. Летопись Эйшишкской городской библиотеки 1959-1990. – Eišiškių m. biblioteka, 1990.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2015