Elniakampis – kaimas Sudervės seniūnijoje, Vilniaus rajono vakaruose. Šiaurėje teka Neris, pro kaimą jos intakai – Elna ir Vaigolė, telkšo Elniakampio ežeras. Kaimą iš visų pusių supa miškai. Miške stūkso Velniakampio dvaro koplyčia.

Elniakampyje gyvena 6 žmonės (2013 m.) [2].

Kalbininko Jono Jurkšto nuomone, istorinis šios gyvenvietės pavadinimas yra Velniakampis [6].

Lietuvos archeologijos pradininkas Konstantinas Tiškevičius (Konstanty Tyszkiewicz) knygoje „Neris ir jos krantai“ apie šią vietovę ir jos pavadinimą yra rašęs: „Netoli Karmazinų dešiniajame Neries krante, vaizdingoje vietovėje, yra Elniokampis. Tai vietovė, kuri žinoma visame krašte dėl savo drobių baldyklų. Ir čia, priešais tą puikia raguvą, kur velniai sau kampą išsirinkę, tarsi siejamas su juo paslapties, esantis kairiajame upės krante Pragaro kalnas, tai yra žmonių Velniakampiu pavadintas“ [8 p. 235].

Šiame kaime mirė teisininkas, Vilniaus vyskupas, VU rektorius Jeronimas Stroinovskis (1752–1815) [5].

Informacijos apie Elniakampį yra „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (Vilnius, 1976. T. 2). Apie šios vietovės pavadinimo kilmę rašoma Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [6]. Apie Elniakampį rašoma Vykanto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ [9].Apie Elniakampio piliakalnį rašoma Kultūros paminklų enciklopedijoje [1, 7], knygoje „Lietuvos piliakalniai“ [4]. Šis objektas minimas „Lietuvos TSR archeologijos atlase“ (Vilnius, 1975, p. 180) atlase „Lietuvos piliakalniai“ (Vilnius, 2005, p. 364-365) bei Fiodoro Pokrovskio leidinyje „Археологическая карта Виленской губернии“ (Vilnius, 1893, p. 69).

Apie tai, kad šiuose vietovėse gyventa nuo senų laikų liudija šalia kaimo stūksantis Elniakampio piliakalnis, vad. Geležių, Panorių arba Velniakampio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia. Jis įrengtas atskiroje kalvoje, juosiamoje Elnos ir Vaigolės upelių slėnių. 1992 m. Elniakampio piliakalnis įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip nacionalinės reikšmės archeologinis, kraštovaizdžio ir mitologinis paminklas [3]. Šis objektas įtrauktas ir į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [9].

Miške, pakeliui link Elniakampio ežero, stūkso akmens mūro Velniakampio dvaro koplyčios liekanos. Velniakampio dvaro koplyčia, arba Trautfeterių koplyčia-mauzoliejus – paskutinių Velniakampio dvarininkų Trautfeterių giminės koplyčios liekanos Vilniaus rajone. XIX a. pabaigoje koplyčią pastatė rusų generolas Hugo fon Trautfeteris, gavęs šalia buvusį Velniakampio dvarą už nuopelnus malšinant 1863 m. sukilimą. Pokario laikais Velniakampio dvaras sunyko. Dabar jį primena išlikusi klevų alėja. Koplyčios griuvėsius paslėpė buvusio dvaro laukuose pasodintas miškas.

2011 m. buvusios koplyčios aplinkoje buvo išvalyti krūmokšniai, objektas pritaikytas lankymui ir įtrauktas į Neries regioninio parko turistinį maršrutą „Aplink Velniakampio ežerą“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Jonas. Elniakampio, Velniakampio piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 332.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-03-29]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Elniakampio, Velniakampio piliakalnis [Geležių k., Sudervės sen., Vilniaus r.; u. k. 5661]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-04-24]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
4. Elniakampio, Velniakampio piliakalnis // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 364-365.
5. Jovaiša, Liudas. Jeronimas Stroinovskis. – Portr. // Jovaiša, Liudas. Vilniaus vyskupai ir jų portretai: katalogas. – Vilnius, 2017. – P. 90-91.
6. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985. – p. 35.
7. Katalynas, Kęstutis. Elniakampio, Velniakampio piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 309, 310.
8. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis / Tiškevičius Konstantinas. – Vilnius, 1992. – 396, [1] p.: iliustr.
9. Vaitkevičius, Vykintas. Elniakampis // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. Vilnius, 2006. – P. 53-54.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2017