„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Panerių seniūnija / Paneriai Gariūnai
Juodvalkis, Leonas. Gariūnai. − [Vilnius], 2008. Knygos viršelis

Juodvalkis, Leonas. Gariūnai. − [Vilnius], 2008. Knygos viršelis

Gariūnai – tai vietovė Vilniaus miesto teritorijoje, priklausanti Panerių seniūnijai. Nuo miesto ją uždengia kalva. Kalvos apačioje vingiuoja Neris su sala ties kalnu.

Kaip teigia Adolfas Valatkevičius, vietovės pavadinimas gali būti kilęs nuo žodžio „garas“. Pasak vietinių gyventojų, tokį pavadinimą davė šaltinėlis, jo gyvybingasis vanduo, nuo kurio dažnai, ypač atvėsus orams, kyla tiršti garai. Galima ir slaviška kilmė – nuo žodžių gorė (rus. vargas), gora (rus. kalnas) [11].

Apie Gariūnus literatūros yra mažai. Mokytoja Elena Valančienė knygoje „Geografijos pamoka ekskursijoje“ trumpai supažindina su vietove [10]. Apie Gariūnų kaimelį, gyventojų kasdienybę galime paskaityti žurnalistų reportažuose, spausdinamuose periodiniuose leidiniuose. Ypač įdomiai vietovę aprašė inžinierius Adolfas Valatkevičius [11]. Daugiausiai apie Gariūnus rašoma kaip apie prekybos vietą, verslo centrą. Danų kultūros antropologė Pernille Hohnen, 1994 m. atvykusi į Lietuvą tyrinėti, kaip žmonės kultūriškai ir socialiai išgyvena ekonominius ir politinius pokyčius po valstybingumo atgavimo, daktaro disertacijos temai pasirinko Gariūnų turgų. Mokslininkės tyrimai paskelbti leidinyje „Lietuvos etnologija“ [4]. Apie Gariūnų turgavietę 2008 m. išleistas Leono Juodvalkio fotografijų albumas „Gariūnai“, kuriame įamžinta šio turgaus kasdienybė [5].

2004 m. netoli Gariūnų buvo atliekami archeologiniai pilkapio kasinėjimo darbai. Kasinėjo archeologas Vytautas Juškaitis, grupei vadovavo Laurynas Kurila. Radiniai liudija, kad šioje vietoje dar akmens amžiuje galėjo būti gyvenvietė. Atkasti kapai, apjuosti akmenų vainiku. Kasinėdami pilkapį, archeologai surado įvairių šukių, titnago įrankių ir jų nuolaužų, žalvario papuošalų [7].
2014 m. vasarą archeologas Vykintas Vaitkevičius šalia Gariūnų kaimelio aptiko iki šiol nežinomą piliakalnį. Piliakalnis stūkso tankiame miške, apaugęs medžiais ir jį sunku pastebėti. Yra išlikę gynybiniai grioviai. Archeologas spėja, kad toje vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė, galbūt gynybinė vieta [2].
Gariūnų teritorijoje yra vieno seniausių įvažiavimo į Vilnių liekanų. Senovėje šiuo grįstu, griovėtu keliu vežimai dardėdavo iš Trakų ir Kauno, taip pat – iš Jankiškių, Panerių į Gariūnus ir toliau – į Kauno plentą [8].

Gariūnai daugeliui žinomi kaip didžiausia Vilniaus turgavietė. Dar yra likęs ir kaimas, kurį su turgaviete jungia žvyrkelis. Anksčiau šio kelio nebuvo. Kaime liko nedaug gyventojų. Jie gyvena be vandentiekio. Prie kiekvienos sodybos stovi statinės, kurias kelis kartus per mėnesį papildo vandenvežis [6].

Gariūnai garsūs savo žvyro karjeru, kuris veikė nuo 1952 m. Čia buvo kasamas žvyras Vilniaus miesto Žirmūnų, Lazdynų statyboms. Buvęs Gariūnų žvyro telkinys – tai paskutinio apledėjimo pakraštyje tirpstančio ledyno vandens srautų suklostyti storoki žvyro sluoksniai. 1983 m. buvusių karjerų teritorijoje, netoli Neries, pastatyta Vilniaus trečioji termofikacinė elektrinė, nutiestas naujas kelias į Lazdynus. Vilniaus termofikacinė elektrinė buvo trečioji pagal pajėgumą Lietuvos jėgainė ir didžiausia šilumos gamintoja Lietuvoje. 2015 m. gruodžio 31 d. elektrinė buvo uždaryta.

Nuo 1989 m. Gariūnų dykvietėje įsikūrusi didžiausia Vilniaus prekyvietė, dabar vadinama Gariūnų verslo parku. Tai yra vienas stambiausių smulkiojo ir vidutinio verslo objektų Baltijos regione. Parko teritorijoje pastatytas modernus, didžiulis prekybos pastatas. Verslo parke dirba apie 10 tūkst. smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Be komercinės prekybinės veiklos Gariūnuose puoselėjamos senos turgaus tradicijos – mugių, švenčių bei teatralizuotų renginių organizavimas. Čia vyksta ir dailės parodos, o nuo 2014 m. organizuojami koncertai [3]. Verslo parke esančioje koncertų salėje pastatytas baltas, garsios firmos fortepijonas, kuris tarsi išsklaido daugelio žmonių sąmonėje susiformavusį stereotipą apie Gariūnus tik kaip apie turgaus vietą [9].

Gariūnus supa miškas. Tai didelio Panerių miško masyvo pabaiga. Čia gausu įvairios augmenijos ir gyvūnijos. Neries slėnyje, miškingame šlaite tarp Gariūnų ir Titnago gatvių yra saugomas geomorfologinis gamtos paveldo kraštovaizdžio objektas – Gariūnų sufozinis cirkas. Tai geologinis 0,8 ha ploto darinys, susiformavęs šiaurės vakarinėje Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinio dalyje (netoliese yra sala upės vagoje). 1996 m. objektas paskelbtas saugotinu.
Apie Gariūnų gamtos grožį jau XX a. pr. labai vaizdžiai rašė žymus fotografas Janas Bulhakas (Jan Bułhak) savo užrašuose iš 1931–1936 m. kelionių po Vilniją. Jie spausdinami knygoje „Vilniaus peizažas“. Pasak autoriaus, nuo Gariūnų kalno viršūnės atsiveria„bekraštė, kvapą gniaužianti panorama, pasakiškos didybės tolumos. Apspangsta akys ir sutrinka apžavėtos mintys. Prie mūsų kojų guli paslikas visas pasaulis, kerintis linijų, formų, spalvų eldoradas, ir, regis, trūksta tik juodos šėtono figūros iš biblinio Gustavo Dore medžio raižinio, sparnuota ranka rodančio į tolį ir šnibždančio klastingus pažadus…“ [1].

1995 m. kino režisierius Arvydas Tarvydas sukūrė trumpametražį filmą „Gariūnų vyrai“ apie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais prekiautojais tapusius inžinierius, gydytojus, tarnautojus [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bulhak, Jan. Vilniaus peizažas. − Vilnius, 2006, p. 86-87.
2. Dumalakas, Arūnas. Prie Gariūnų aptiko piliakalnį: [apie archeologo Vykintas Vaitkevičiaus Panerių kalvyne aptiktą iki šiol nežinomą piliakalnį]. – Iliustr. // Sostinė. – 2014, liep. 19, p. 3.
3. Gariūnai. Verslo parkas [interaktyvus]. 2002-20016 [žiūrėta 2016-08-22]. Prieiga per internetą: <http://www.gariunai.lt/>.
4. Hohnen, Pernille. Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija [Vilnius]. – Santr. angl. − Bibliogr.: 22 pavad. // Lietuvos etnologija. – T. 1 (2001), p. 63-83; Prieiga per internetą:
<http://aleph.library.lt/F?func=find-b&request=000011212&find_code=sys&local_base=LITLI>.
5. Juodvalkis, Leonas. Gariūnai: [fotoalbumas]. − [Vilnius], 2008. – 213 p.: iliustr.
6. Kuizinaitė, Milda. Gariūnų senbuviai į miestą žvelgia iš aukštai: ant kalvos šalia turgavietės įsikūrę gyventojai iki šiol rūpinasi daržais ir gyvuliais. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 2006, rugs. 30, priedas „Sostinė“, p. 1-2.
7. Kuizinaitė, Milda. Kapavietės radiniai primena skurdžią senovės žmonių buitį. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 2004, rugpj. 11, priedas „Sostinė“, p. 8.
8. Oginskaitė, Rūta. Gariūnų herojų ir jų poetų godos: [apie kino operatoriaus ir rež. A.Tarvydo trumpametraž. filmą „Gariūnų vyrai“] // Lietuvos rytas. − 1995, birž. 16, p. 41.
9. Šeduikis, Ramūnas. Baltoji gulbė – Gariūnų simbolis?… : [pokalbis su Gariūnų verslo parko vadovu R. Šeduikiu / kalbėjosi] Ferdinandas Kauzonas. – Iliustr. // Mūsų Respublika. – 2014, spal. 10-16 (Nr. 20), p. 3.
10. Valančienė, Elena. Geografijos pamoka ekskursijoje. − Vilnius, 1997, p. 20.
11. Valatkevičius, Adolfas. Gariūnai, kurių nemato prekeiviai: [apie kaimelį]. − Iliustr. // Lietuvos aidas. − 1995, liep. 28, p. 13.

Parengė: Nijolė Radžiūnienė (Vilniaus m. SCB, Gerosios Vilties biblioteka), 2010; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016